Scenos kolegų atsiminimai apie Anapilin išėjusį Stasį Povilaitį – lietuviškąjį Franką Sinatrą

Ansamblis „Nerija“ liūdi drauge su maestro Stasio Povilaičio šeima ir visais, kurie  pažinojo maestro asmeniškai arba buvo didžiulio jo talento gerbėjais.

Žinios apie dainininko stipriai pašlijusią sveikatą buvo pasiekusios visus, tačiau jo kolegos iki paskutinės akimirkos neprarado vilties ir tikėjimo, kad S.Povilaitis pasirodys jubiliejiniuose „Nerijos“ koncertuose lapkričio mėnesį.

TAIP PAT SKAITYKITE: Mirė Stasys Povilaitis: maestro pasiglemžė vėžys

Jis pats buvo šių koncertų sumanytojas, dar vasarą sukvietė  draugėn kolegas, planavo vesti renginį ir jame dainuoti. Tikėjimą ypač palaikė tai, kad S.Povilaitis niekada nėra skundęsis dėl savo sveikatos, nė sykio nėra parodęs, kad blogai jaučiasi ar atšaukęs suplanuotų koncertų. 

Visų jį pažinojusių akyse jis išliko išskirtinės stiprybės ir tvirtybės žmogumi.

„Jis niekam  iki paskutinės akimirkos apie savo  ligą nepasakojo. Lenkiu galvą prieš tokią tvirtybę ir drąsiai galiu pasakyti, kad tai –  visų laikų populiariausias Lietuvos estrados dainininkas“, – sakė S.Povilaičio draugė ir kolegė, „Nerijos“ dainininkė Nijolė Tallat-Kelpšaitė.

Drauge su S.Povilaičiu ansamblyje „Nerija“ dainavęs Simonas Donskovas pasakoja maestro pažinojęs daugiau nei 40 metų.

„Tai talentingas žmogus. Būdami „Nerijoje“ dvejus metus dieną iš dienos leidome kartu, vienuose viešbučiuose, vienuose autobusuose... Spėjau susidaryti nuomonę. Kai atėjau į „Neriją“, jis jau buvo asas. Kaip artistas galiu pasakyti, kad į dainavimą jis pakliuvo neatsitiktinai. Jam iš Dievo duota svingo, sinkopės pajutimas... Tai žmogus, kuris turi savo publiką. Jis ją užsiaugino... Kaip artistas, jam nuoširdžiai pavydžiu. Jis talento, o ne pažinčių ar pinigų pagalba sau nusitiesė kelią per Lietuvą“ – pasakojo dainininkas.

TAIP PAT SKAITYKITE: Populiariausios Stasio Povilaičio dainos

Prisiminė ir kelis bičiulystės epizodus: „Man patikdavo su juo juokauti. Kai susitikdavom senstelėję, išgyvenę senatvės jaunystę, gerai pajuokaudavome – neperkopdami šlykštybės ribos. Geriau koks stipresnis humoriukas, bet su mintim. Išgėręs jis rašydavo gražias eiles. Man jis per dvidešimt minučių dvi eiles yra parašęs...

Tai dabar poetams mokami dideli pinigai už tekstus. O tada būdavo normalu butelį pastatyti ant stalo. Aš jam stengdavausi netrukdyti, o jis man tik čik čik ir parašė... Savo dainų tekstus visus pats parašė. Galbūt jis poetas ir nebuvo, bet buvo žurnalistas. Ilgai jos mokėsi, kol galų gale pabaigė... Jis aštraus proto.“

„Man bičiulystė su Stasiu buvo išskirtinis dalykas. Jis turėjo labai retai pasitaikančią savybę: buvo labai teisingas. Niekada nerezgė intrigų, niekam nėra perbėgęs kelio ar lipęs per galvas“, – sakė dainininkas Edmundas Kučinskas su S.Povilaičiu ansamblyje „Nerija“ pradirbęs ketverius metus.

Vėliau pradėję solinę karjerą vyrai dažnai susitikdavo scenoje.  Nors dainininkus skyrė aštuoneri metai,  jie visą gyvenimą išsaugojo itin pagarbius ir draugiškus santykius.

„Stasys man gyvenime nėra nė vieno blogo žodžio pasakęs, tik pataręs ir padaręs taip taktiškai ir neįžeidžiančiai, kaip tik jis vienas temokėjo“, – maestro taktiškumą prisimena ir dar viena „nerijietė“ Laima Žemaitytė. 

„Jis buvo be galo galantiškas, santūrus, per daug nekalbėdavo. Negražbyliavo. Gal kiek sarkastiškai kartais atsakydavo, bet jei kas nepatikdavo, duodavo suprasti. Galbūt geriausi draugai ir nebuvome, bet buvome labai labai geri kolegos“, – atsiliepia L.Žemaitytė.

Jis buvo be galo galantiškas, santūrus, per daug nekalbėdavo. Negražbyliavo. 

Pastarąjįsyk jiedu matėsi palyginus neseniai: „Jis buvo mano autoriniame koncerte, atvažiavo į Lėlių teatrą manęs pasveikinti. Nepasididžiavo... Be honoraro atvyko. Birželio mėnesį pakvietė mane į „Nerijos“ jubiliejinį koncertą lapkričio 21-ąją. Sakė, kad negaliu niekur išvažiuoti, – būtinai turiu būti, manęs reikia.“

Žmonės.lt ji išskyrė kelis ryškesnius prisiminimus. „Kartu vykome į Maskvą. Laimėjome konkurso antrą turą, reikėjo važiuoti į trečią. Stasys sako „ai, gal aš nevažiuosiu“. Atsakiau, kad be jo ir aš nevažiuosiu. Žinoma, būtume padarę karjerą. Bet jis pasakė, kad nevažiuos, ir aš nuleidau sparnus – viena nevykau“, – pasakojo.

Prisiminė daugiau: „Buvo 1975-ieji, kada nuvykome į Rygą. Ten mus nuvežė į žiburėlį, kuriame dalyvavo Raimundas Paulas. Įsivaizduojate, kokia tais laikais buvau jo gerbėja? Mes su Stasiu buvome kaip išrinktieji.“

Visą gyvenimą L.Žemaitytė atsimins vasaras pjūryje: „Dirbdavome Palangoje. Kartą jis pasakė man: „Nu ir davei – Maironio gatvėje iki 3 nakties girdėjosi.“ Aš tada koncertavau „Lakštingaloje“. Jis eidavo maudytis – susitikdavome prie Gelbėtojų stoties... Visada persimesdavome labai geru žodžiu. Supratau, kad jis mane labai vertino kaip dainininkę. Jaučiau, kad jis mane gerbė.“

Žinia apie S.Povilaičio mirtį smarkiai nuliūdino Saulių Urbonavičių-Samą. „Su Stasiu bendravome labai daug. Daug metų, daug projektų... Kartu kūrėme tiek televizijos, tiek kitus scenos projektus. Tai yra žiauru“, – Žmonės.lt sakė S.Urbonavičius-Samas. 

Jis norėdavo žinoti kiekvieną smulkmeną, kaip bus ant scenos, kas bus po scena, kas bus ten toliau. 

Per tuos metus, sako, maestro dėl sveikatos niekada nesiskundė.

„Tais dalykais niekada nesiskųsdavo. Pastaraisiais metais nemažai dirbome su televiziniais dalykais, per tąlaik nieko iš jo negirdėjau, kad jam tą ar aną skaudėtų. Niekada nepasakodavo“, – tikino.

Labiausiai Samui įsiminė S.Povilaičio preciziškumas: „Jis iki kaulų smegenų profesionalas. Jis norėdavo žinoti kiekvieną smulkmeną, kaip bus ant scenos, kas bus po scena, kas bus ten toliau. Jis buvo savo amato profesionalas. Už tai jų labai gerbiu. Jis absoliutus lietuviškas Frankas Sinatra, kuris buvo žinomas visoje Sovietų Sąjungoje, tikra žvaigždė.“

Aleksandrui Ivanauskui-Farai S.Povilaitis buvo geras, artimas draugas. Ryšys atlikėjus siejo daugiau nei dvidešimt metų. 

Mokėjo elegantiškai elgtis bet kurioje situacijoje. Pats dėl savęs niekada nesiskųsdavo.

„Aš tik įsidarbinau filharmonijoje, o jis jau buvo mega žvaigždė. Visos tos dainos – „Vėl, švieski man vėl“... Būdavo pasisėdėjimai su „Nerijos“ vyrais. Man net nedrąsu būdavo įžengti į tą kambarį. O jis mane kaip savą priėmė. Sako „Ko tu čia drebi, ko pergyveni? Visi tokie patys esam“...“ – prisiminė jis.

Pastaruoju metu su maestro A.Ivanauskas-Fara daugiausia dalijosi vargais: „Mūsų santykis buvo labai šiltas. Pats esu nelabai sveikas, taigi Stasys man daug patarinėjo gyvenime. Kaip elgtis, ką valgyti, kaip gyventi... Jis labai normalus, protingas, gražiai bendraujantis žmogus. Mokėjo elegantiškai elgtis bet kurioje situacijoje. Pats dėl savęs niekada nesiskųsdavo. Mes tik pakalbėdavome, ką reikia daryti, kaip reikia gyventi sergant tokia liga.“

Dainininkė Karina Krysko-Skambinė su S.Povilaičiu buvo geri pažįstami – kadangi abu daug koncertuodavo, vis susitikdavo tuose pačiuose koncertuose, projektuose, vasaros estradose.

Labai svarbu, koks žmogus ne tik scenoje, bet ir gyvenime: jis tiek gyvenime, tiek scenoje sugebėjo būti geru žmogumi.

„Mūsų keliai vis susitikdavo bendruose projektuose, toje pačioje scenoje, nors duetu mudu dainavome tik kartą – per jubiliejinį jo koncertą. Džiaugiausi ir buvau maloniai nustebinta, kad jis tokiam koncertui pakvietė būtent mane kartu atlikti dainą. Man buvo garbė“, – prisiminė K.Krysko-Skambinė.

Dainininkė S.Povilaičiui negailėjo gražių žodžių: „Visada žavėjausi šiuo žmogumi – jis visuomet būdavo geros nuotaikos, visada reiklus tiek sau, tiek kitiems. Labai daug dirbo ir repetavo, todėl norėdavo, kad viskas scenoje būtų tiksliai sustyguota. Jis – Ožiaragis, tarp mano pažįstamų jų išties nemažai, bet S.Povilaitis buvo vienas ryškiausių – labai reiklus, darbštus, kūrybingas.“

K.Krysko-Skambinė atsiminė, kad S.Povilaitis buvo tikras džentelmenas – negailėdavo komplimentų, gražių žodžių ir paskatinimų kitiems. „Man labai svarbu, koks žmogus ne tik scenoje, bet ir gyvenime: jis buvo tas variantas, kuris tiek gyvenime, tiek scenoje sugebėjo būti geru žmogumi“, – teigė Karina, pridūrusi, kad S.Povilaičio dainos per tiek metų jai savaime įsiminė – lengvai galėtų padainuoti ne vieną maestro kūrinį.

Tuo tarpu žurnalistė, artima bičiulė Daiva Rinkevičiūtė prisimena pirmąsias pažinties su maestro dienas.

„Studijavau, rodos, pirmame kurse, tuo metu jau dirbau. Vieną dieną man toptelėjo mintis apie savo vaikystės dievaitį, kultinį Povilaitį. Nė iš šio nė iš to paskambinau jam, susitariau. Jis man paskyrė pasimatymą Palangoje, prie estrados, ant suoliuko.

Buvo labai atsargus... Apskritai jis nelengvai leisdavosi į kontaktą. Tada parengiau rašinį apie jį. Viskas taip sutapo, kad buvo tarytum jo atgimimas – už savo pinigus tada išleido vinilinę plokštelę... Klausytis Povilaičio tapo mada, jis tapo kultinis, koncertai – anšlaginiai. Ta plokštelė buvo labai gerai perkama, pradėta leisti kasetes. Gal po kokių trejų ar ketverių metų mes artimai susibendravome“, – pasakojo D.Rinkevičiūtė.

Jo žmona Birutė yra mano antros eilės teta. Taip jau tapome visai artimi žmonės.. 

Daugiau bendrauti paskatino ir giminystės ryšiai: „Mama netyčia išskaičiavo, kad aš ir S.Povilaičio žmona esame giminės – jo žmona Birutė yra mano antros eilės teta. Taip jau tapome visai artimi žmonės...

Man teko su juo praleisti daug laiko. Yra tekę kartu vasaroti Palangoje... Jis nepaprastai pareigingas, žodžio žmogus, kuris niekada nelaiko nieko užantyje. Niekada neįžeidinėdavo ir nepletkindavo, bet jei kas būdavo, tai pasakydavo tiesiai šviesiai ir be užuolankų. Todėl žurnalistams ne visada su juo būdavo lengva, bet jis buvo labai garbingas.“

Glaustai apie maestro atsiliepia Steponas Januška. Pirmiausia prisimena, kaip S.Povilaitį matydavo scenoje: „Tuo metu, kai buvau vaikas ir eidavau į „Nerijos“ koncertus, pirmas mano, jauno žiūrovo, žvilgsnis krypdavo į Stasį Povilaitį. Be abejo, man jo dainos labai patiko – skambios, melodingos. Ir jis tikrai buvo publikos numylėtinis, lyderis. Nepaisant to, kad tada buvau paauglys, jo muzika man labai patiko.“

Be abejo, man jo dainos labai patiko – skambios, melodingos. Ir jis tikrai buvo publikos numylėtinis, lyderis.

Vėliau turėjo progos susipažinti.

„Tiek, kiek esame susitikę, tiek jis visada sudarydavo labai konkretus, dalykiško žmogaus įspūdį. Visada atrodė, kad jam viskas aišku, visada žinodavo, kur atvyko – kokį renginį, kokį koncertą. Jis buvo tarsi pasitikėjimo židinys. Tiek savimi, tiek tuo, ką daro scenoje. Sakyčiau, buvo labai profesionalus“, – sakė S.Januška.