Scenos veteranas Kostas Smoriginas: „Esu sėkmingas žmogus“

Kviečiame atiduoti savo balsą už šią legendinę asmenybę bei kitus nominantus „Mylimiausios Legendos“ rinkimuose ČIA.

„Aš toks lucky man – sėkmingas, laimingas žmogus, kurį gyvenimas ir pamalonino, ir šiek tiek pabarė, ir apdovanojo, ir atėmė. Bet skųstis, kad ko nors negavau, negalėčiau. Beveik viską turiu“, – prisipažįsta teatro ir kino aktorius, muzikantas Kostas SMORIGINAS.

O apie ką tada svajojate? Kuo gyvenate dabar?

Anūkais, kurių turiu net keturis. Vyresnioji anūkė Goda iš pirmosios sūnaus santuokos gyvena su mama Vokietijoje, ją matau rečiau. O kiti trys – šalia: Kostukui tuoj aštuoneri, Mykolui – ketveri, Norai – metukai.

Neseniai šeimoje nutiko liūdnas įvykis: atsisveikinome su savo augintiniu Pariu. Per gyvenimą esu turėjęs tik du šnaucerių veislės šunis: vienas pas mus pragyveno trylika metų, kitas – šešiolika. Kai paskutinio nebeliko, nusprendėme su žmona daugiau jokių šunų neturėti, nes išsiskyrimas su tokiu šeimos nariu vis dėlto per daug sunkus. Kai mirė pirmasis, tuo metu buvau gastrolėse Švedijoje, todėl visi rūpesčiai krito žmonai Daliai ir tada dar paaugliui sūnui Kostui ant pečių.

Šįkart man teko daryti viską, kas įmanoma, kai šunį suparalyžiavo, o paskui ryžtis atsisveikinti su juo. Laikau save stipriu žmogumi, išgyvenusiu daug netekčių, – išėjo ir abu mano tėvai, ir žmonos tėvai, ir artimiausi draugai... Nelaimės akivaizdoje aš sugebėdavau susiimti ir netgi kitiems padėti ištverti netektį. Ir tik paskui, kai likdavau vienas, skausmas ateidavo. O dabar atsisveikindamas su augintiniu verkiau kaip vaikas...Praėjo jau pusmetis, o aš vis grįžtu namo, rakinu duris ir laukiu, kada šuo sulos. Neloja. Arba važiuoju iš koncerto ir galvoju: „Ar šunį žmona išvedė? Ar man reikės?“ Tiesa, juk nereikės...

Maniau, kad paklaustas, kuo gyvenate, pulsite vardyti spektaklių, koncertų, nuveiktų darbų...

Aš sudegiau. Esu iš tų žmonių, kurie mėgsta daug: jeigu lėbaudavau – lėbaudavau daug, jei rūkau – rūkau daug. Man patinka gražūs daiktai, turiu silpnybę geriems muzikos instrumentams – gitaroms, technikos prietaisams, tokiems kaip kompiuteriai. Mėgstu gurmanišką maistą, tik man jo dažniausiai nelabai galima.

O darbas... Daug koncertuoju ir vaidinu teatre, nes reikia dirbti: iki pensijos man liko dar metai ir keturi mėnesiai. Bet galvoju, kad turbūt taip ir neteks išeiti į pensiją todėl, kad nepragyvensiu iš jos. Seniau, kai gaudavai SSRS valstybinę premiją, žinodavai, kad tave palaidos už valstybės pinigus, prie tavo namų bus garbės lenta prikalta. O dabar... Esu gavęs Nacionalinę kultūros ir meno premiją, bet tai nieko nebereiškia. Aš ir dabar iš teatro nepragyvenčiau, jei ne koncertai, kurie man duoda triskart didesnę algą, nei gali mokėti teatras. Teatre vaidinu, nes tai – mano pareiga, mano specialybė. Tačiau gyvenu toli gražu ne iš teatro.

Nejaugi tik pareiga?

Aišku, ne tik. Ir mano likimas. Aš teatre nuo 1975 metų, pagalvokite, kiek spektaklių buvo, kiek gastrolių, kiek kelionių... Per tiek dešimtmečių apkeliavau visus kontinentus, visą pasaulį. Manęs jau niekas nestebina. Gal labiau netgi vargina. Todėl sakyti, kad labai trokščiau dirbti... Ne, labiausiai norėčiau ilsėtis savo sodyboje prie ežero, veisti žuvis ir rengti kūrybines stovyklas būsimiems aktoriams ar pasikviesti dainuojančius žmones ir dalytis kūryba. Bet vis dar tenka rūpintis duona kasdienine. Aš trisdešimt metų dirbau, kad užsidirbčiau savo pavardę. Dabar pavardė man padeda – suteikia daugiau darbo galimybių. Tik tas insultas prieš beveik septynerius metus mane kiek pristabdė, išgąsdino.

Ačiū Dievui, nepalietė nei kalbos, nei veido, bet kliuvo kojai ir rankai. Liekamuosius reiškinius iki šiol jaučiu – ne visada pavyksta ritmiškai skambinti gitara. Bet verčiu ranką dirbti. Matyt, tokia genetika, paveldimumas, nes mano mama yra patyrusi tris insultus. O dar stresai, įtampa, kurią kasdien išgyvena aktoriai... Manęs dažnai klausia: „Negi nesijaudini prieš koncertą ar spektaklį?“ Kaip nesijaudinu?! Kaskart lipdamas į sceną aktorius turi įrodinėti, kad yra ne kupranugaris, kad talentingas. Tokia ta mūsų specialybė. Bet mes ją, tokią mazochistinę, pasirenkame sąmoningai. Todėl nėra ko kaltinti. Tai yra bepročių profesija, jeigu viską rimtai atlieki. Pagalvokite: koks sveikas žmogus norėtų sąmoningai save taip draskyti? Tai jis karalius, tai ubagas, tai miršta, tai gyvena, tai juokiasi, tai verkia...

O kada pajutote, kad jau užsidirbote vardą?

Pirmiausia pajunti, kad tu – profesionalas. Kad neatsitiktinai patekai į šitą specialybę. Kai suvoki, kad tai yra tavo ir kad kažką sugebi šioje srityje, tavęs jau niekas nesustabdys. Maždaug trisdešimties supratau, kad esu profis. Ir kad man kelio atgal nėra. Ko gero, tai buvo susiję su vaidmeniu „Kvadrate“. Šitame spektaklyje vaidinau keturiolika metų, keturis šimtus kartų, visą pasaulį skersai išilgai su juo pervažiavau. Bet net tada, kai atmintinai moki savo vaidmenį ir dėl visko esi užtikrintas, vis tiek artėjant vaidinimui viskas viduje ima drebėti: „O Jėzus Marija... Jėzus Marija...“

Aš tikrai esu likimo išlepintas žmogus, gavęs labai daug. Taip, esu klydęs, nevykusių vaidmenų sukūręs. Bet užtat kiek – gerų! Kad ir Makbetas: tokį vaidmenį gal tik kartą gyvenime gali gauti! Čia ne Anglija, kur kiekviename kaimelyje Shakespeare’ą vaidina, čia ne kiekvienas mūsų režisierius pajėgus imtis tokių pjesių. O Eimunto Nekrošiaus bagaže – nuostabi trilogija pagal Shakespeare’o pjeses: „Hamletas“, „Otelas“ ir „Makbetas“. Klausiat, ar nesijaudinu... Nesu praktikuojantis katalikas, bet prieš kiekvieną „Makbeto“ spektaklį sukalbėdavau maldelę. Šitą kūrinį jau tris šimtus metų persekioja nelaimės. Baisiausių atsitikimų ir istorijų su aktoriais yra užfiksuota. Ir man buvo nutikę, bet aš lengvai praslydau: tik dukart susilaužiau šonkaulius ir partnerei kartą išmušiau dantis...

Aš trisdešimt metų dirbau, kad užsidirbčiau savo pavardę. Dabar pavardė man padeda.

Bet kai spektaklyje vaidini jau šimtąjį ar du šimtai penkiasdešimt aštuntą kartą, atrodo – ką naujo dar galima iš savęs ištraukti?

Suvaidini pirmų penkiasdešimt ar septyniasdešimt spektaklių ir supranti, kad daugiau negali. Reikia eiti į sceną ir verkti norisi – negali, ir viskas. Iki tos sekundės, kol uždanga pakyla. Pradedi vaidinti lyg per jėgą, bet, žiūrėk, gauni satisfakciją iš salės, žiūrovo meilę, šilumą ir kažkaip įveiki to vakaro darbą. Taip vieną kartą, antrą, trečią... Kokia dešimt spektaklių atvaidini su tuo jausmu, kad jau nebegali. O paskui atsiranda antras kvėpavimas. Staiga atrandi: taigi šitoje vietoje taip įdomiai galima suvaidinti! Su ta nauja mintimi atvaidini dar penkiasdešimt spektaklių. Tada vėl – duobė.

Paskui vėl nauja mintis ir penkiasdešimt spektaklių su nauja jėga. Taip per keturis ar penkis kvėpavimus ir susidaro tie keli šimtai spektaklių. Įsivaizduok „Makbetą“: pusantro mėnesio trukmės gastrolės Italijoje, dvidešimt šeši spektakliai iš eilės, trys su puse valandos scenoje... Režimas toks, kad net po spektaklio atsipalaiduoti negali. Įdienojus atsikeli, pavalgai, išeini pasivaikščioti, pasižvalgai į tas pačias vitrinas, kurias jau šimtą kartų matei, grįžti į viešbutį, atsiguli į lovą su kompiuteriu ar knyga ir lauki. Palei šeštą valandą jau pradeda po širdimi neramu darytis, nes reikia eiti į teatrą, reikia ruoštis. Pusę devynių ar devintą vakare prasideda spektaklis. Baigi pirmą valandą nakties. Išeiginė diena – tik pirmadienis, ir ta dažnai suplanuota pervažiuoti iš vieno miesto į kitą.

Arba teatro gastrolės Niujorke su keturiasdešimt septyniais spektakliais „Dėdė Vania“ ir „Kvadratas“. O dirbi tik už dienpinigius – 35 dolerius per dieną. Pamenu, po vieno spektaklio pas mane į grimo kambarį įsiveržė garsusis aktorius Joelis Grey – „Oskaro“ laureatas iš filmo „Kabaretas“. „Aš noriu pamatyti tą žmogų!“ – įlekia šaukdamas. O aš guliu šlapias nuo prakaito. Kviečia eiti pasėdėti į gerą aludę. Po kokio trečio bokalo jis man: „Tau rytoj juk išeiginė. Skriskim į Los Andželą! Apsistosi pas mane, pabendrausi su mano draugais. Paskui antradienį vakare, prieš spektaklį, spėsi parskristi.“ O aš nedrįstu jam pasakyti, kad gaunu tik 35 dolerius... „Ačiū, bet man reikia pailsėti...“ – išsisuku nuo viešnagės.

Taip varydamas nė pats nepajunti, kad tampi kaip žirgas konkūruose – negali prarasti formos, negali paleisti sėkmės, negali nejausti pulso, turi judėti tik pirmyn. Kol paskui kokios ligos nesustabdo...

Iš kur jūs toks užsispyręs atsiradote? Kaip skelbia jūsų biografija, esate iš Kauno, iš garsiojo Šančių rajono... Kiemas išmokė taip kautis už sėkmę?

Iš Kauno išvykau 1971-aisiais, kai įstojau į konservatoriją Vilniuje, dabartinę Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Ir daugiau į gimtą miestą gyventi negrįžau. Kol tėvai ir vyresnis brolis buvo gyvi, kol ten buvo namai, mane dar kažkas siejo su Kaunu. Tarsi kokia bambagyslė. Žinote, kai nebelieka tėvų namų, kuriuose tau viskas bus atleista, visada bus paklota ir būsi pamaitintas, tas miestas atitolsta ir tampa toks pat, kaip visi kiti. Jeigu norėčiau gyventi kur nors kitur, ne Vilniuje, tada geriau rinkčiausi Klaipėdą: gal turėčiau prastesnį butą, bet būtinai – katerį.

Kas buvo jūsų tėvai? Kokioje šeimoje užaugote?

Tėvas buvo rusas, sentikis. Net pavardė jo iš pradžių buvo Smoryga. Paskui kažkaip sulietuvino. O mama buvo Chodakauskaitė – iš žymiosios Chodakauskų giminės, iš kurios kilo tokios damos kaip ponia Smetonienė ir ponia Tubelienė. Jos buvo mano mamos tetos. Aš gi net giminės herbą turiu – bajorai esame. Mama baigė „Aušros“ gimnaziją, buvo išsilavinusi, skautė. O tėvelis užaugo našlaitis, pats išmoko skaityti ir rašyti. Kuo tik jis nedirbo: ir statybose, ir slaptojoje policijoje, paskui vairuotoju, net – cirko artistu!.. Galiausiai daugiau kaip trisdešimt metų buvo sporto draugijos „Žalgiris“ garbės narys ir irklavimo sporto bazės ūkio dalies vedėjas.

Kai jiedu su mano mama susitiko, tėvas jau buvo našlys, turėjo penkerių metų sūnų. Gal tai buvo meilė, o gal mamai tiesiog reikėjo tekėti, nes ji jau buvo senmergė. Aš apskritai esu vėlyvas vaikas: tėvui buvo 47-eri, mamai – 37-eri, kai gimiau.

Tėvai, jausdami, kad Šančiai pilni nuodėmės skonio, stengėsi kuo labiau mane užimti visokiais būreliais. Vaikystėje buvau įsimylėjęs tokią kaimynę Žanetą ir pasiėmęs mažytę armonikėlę dainuodavau, kaip nupirksiu batukus jai... Tėvai, manydami, kad gal turiu balsą, atidavė mane į muzikos mokyklą. Kadangi pinigų įsigyti nuosavam fortepijonui nebuvo, nupirko man akordeoną. Tampydamas tą akordeoną baigiau Juozo Gruodžio muzikos mokyklą: penkerius metus kiekvieną rytą važiuodavau į muzikos mokyklą, o po pietų – į pamokas vidurinėje mokykloje.

Kada supratote, kad vis dėlto būsite aktorius, o ne muzikantas?

Su tais mokslais aš tėvus kiek prigavau: galėjau iškart po aštuntos klasės eiti į muzikos technikumą ir toliau sau čirpinti akordeoną. Bet susitariau su tėvais, kad Kaune baigsiu vienuolika klasių, o tada stosiu į kokią rimtesnę muzikos mokyklą. Tačiau mano galvoje jau tuomet kirbėjo mintis ne apie muziką, o apie aktorinį. Man patiko vaidinti mokyklos spektakliuose, patiko, kad atkreipiu į save dėmesį, kad kitiems patinka į mane žiūrėti. Vis dėlto narcizinė tai yra profesija... Bet šitoje specialybėje taip jau yra: jeigu neturi noro būti pirmas, antras ar bent jau trečias, tau čia nėra ką veikti. Būti šeštam ar aštuntam manęs netenkino.

Jūs – iš legendinio Dalios Tamulevičiūtės kurso, garsiojo aktorių dešimtuko. Šis kursas nuo pat pradžių buvo toks ypatingas ir „žvaigždiškas“?

Ne, įstojo dvidešimt žmonių, o po trečio kurso liko tik dešimt. Penkios merginos: Dalia Storyk, Dalia Overaitė, Violeta Podolskaitė, Kristina Kazlauskaitė ir Irena Kriauzaitė. Ir penki vaikinai: Algirdas Latėnas, Remigijus Vilkaitis, Vidas Petkevičius, Arūnas Storpirštis ir aš.

Paprastai aktoriai tik po studijų pradėdavo dirbti teatre, bandydavo priprasti, prisitaikyti, rasti savo vietą... O mes jau nuo antro kurso mokomajame teatre vadinome spektakliuose už bilietus, dirbome pilna koja, gavome tokių pat rimtų pastabų ir kritikos kaip profesionalai. Lygiai taip pat išgyvenome ir drebėjome prieš kiekvieną spektaklį. Bet pasisekimą turėjome milžinišką. Ir per diplominį mūsų kursas pristatė šešis spektaklius, nors iki tol aktorių kursas paprastai padarydavo vieną ar du darbus. Beje, ir Eimuntas Nekrošius buvo su mumis įstojęs, bet jį po antro kurso išsiuntė mokytis režisūros į Maskvą. Kai po studijų grįžo į Vilnių, aš nuo pirmo spektaklio pradėjau pas jį vaidinti.

Tas mūsų kursas tikrai buvo ypatingas. Pavyzdžiui, katedros vedėja, klasikinė pedagogė, visada į savo kursą rinkdavosi tik išvaizdžius studentus: pas ją mokėsi Olegas Ditkovskis, Saulius Bareikis... Simpatiški, aukšti vaikinai, lieknos gražuolės merginos. O čia iš to mūsų dvidešimties žmonių kurso kažkodėl liko patys negražiausi. Nė vieno aukšto, išlakaus vyruko, visi tik su 42 dydžio koja, vos kokio metro septyniasdešimt aštuonių centimetrų ūgio... Ir merginos tokios – nieko neypatingo... Katedros vedėja kartą į mus pažiūrėjusi pasakė: „Jėzau, koks negražus kursas...“ O mus toks siutas suėmė: mes net jos filosofijos paskaitų atsisakėme, sukėlėme skandalą tuometinėje konservatorijoje. Gal ir neišvaizdūs, užtat mes buvome labai pasišventę savo specialybei ir jau pirmieji mūsų spektakliai sprogo lyg bomba.

Buvau turbūt mylimiausias Dalios Tamulevičiūtės studentas, nors man tada atrodė, kad esu labiausiai nekenčiamas. Dešimtis kartų norėjau mesti mokslus, nes kai būdavo žiema, iš specialybės turėdavau vienus penketus, bet vos tik ateidavo pavasaris – krisdavau į meiles ir studijos neberūpėdavo. Tada atėjęs pas Tamulevičiūtę sakydavau, kad gal aš vis dėlto netinku šiai specialybei, todėl išeinu... „Gerai, eik. Bet dar truputį pabūk. Pabandyk dar kartelį“, – diplomatiškai pasiūlydavo. Taip nuo pavasario iki rudens, nuo rudens iki pavasario... Turbūt buvau pats nebrandžiausias iš kurso.

Šioje specialybėje taip jau yra: jeigu neturi noro būti pirmas, antras ar bent jau trečias, tau čia nėra ką veikti. Būti šeštam ar aštuntam netenkino.

Geriausiems aktoriams tuo metu buvo atviros durys mokytis ar dirbti Maskvoje. Kaip jūsų nepaviliojo ten?

Man įdomu buvo mokytis ir dirbti Lietuvoje, nes čia buvo stipri aktorinė mokykla, geri teatrai. O Rusijoje tuo metu įdomūs tebuvo du teatrai – „Efroso“ ir „Tagankos“. „Sovremeniko“ šlovė tada buvo kiek nukritusi, vėliau jis vėl atsigavo. O „Taganka“ man tikrai darė didelį įspūdį: per kiekvienas žiemos atostogas su Algirdu Latėnu važiuodavome į Maskvą ir bet kokiais būdais bandydavome pralįsti į teatrą, bent pakyboti ant kulisų ir pažiūrėti spektaklius slapta. Tačiau vaidinti į Rusijos teatrus manęs niekada nekvietė, nes tam reikėjo idealios rusų kalbos. Jokiam teatrui – nei rusų, nei anglų – aktorius, kalbantis su akcentu, nereikalingas.

Užtat mane nemažai kvietė į rusų kino juostas, nes ten galima aktorių pergarsinti, dubliuoti, paslėpti akcentą. Man atrodo, kad tai buvo mados reikalas: lietuviai į savo filmus kvietėsi rusų aktorius, rusai – lietuvius. Sėkmingiausiai sovietiniuose filmuose pasirodė mūsų aktoriai Donatas Banionis, Juozas Budraitis, Regimantas Adomaitis. O mano kartos aktoriams susiklostė jau kiek kitokios aplinkybės. Pamenu, moldavai pakvietė mane į savo kuriamą filmą apie povandeninio laivo kapitoną Aleksandrą Marinesku. Pakviesti pakvietė, bet kažkas paskambino iš filmą rėmusio politinio armijos valdymo aparato ir pareiškė: „Joks lietuvis fašistas nevaidins didvyrio, Sovietų Sąjungos povandeninio laivo kapitono.“ Skambina man režisierius: „Aš tau duosiu bet kurį kitą vaidmenį filme, tik pasilik.“ Įsižeidžiau: na jau ne – penktas prie vairo aš nebūsiu.

Tiesą sakant, nelabai ir verždavausi filmuotis į užsienį, nes tiek daug dirbau teatre, tiek su teatru važinėjau į gastroles, kad paprasčiausiai laiko nebūdavo. Pamenu, režisierius Aleksandras Kaidanovskis pakvietė vaidinti į savo filmą „Žibalininko žmona“ ir patvirtino pagrindiniam vaidmeniui. Staiga man – pusantro mėnesio trukmės gastrolės Amerikoje su teatru. „Ne, aš tavęs nelauksiu“, – pareiškė režisierius. O režisierius Aleksandras Proškinas, siūlydamas vaidmenį filme „Nikolajus Vavilovas“, sutiko: „Lauksiu. Tu man reikalingas.“ Dar kitaip nutiko su garsiuoju filmu „XX amžiaus piratai“: mane patvirtino, jau net kostiumus pasiuvo. Bet atsirado Vytautas Žalakevičius su savo juosta „Velnio sėkla“. „Nu, rinkis...“ – ramiai atsakė jis, kai pasakiau, kad mane filmuotis kviečia ir rusai.

Kodėl pasirinkote lietuvišką juostą?

Supratau, kad jeigu noriu ką nors Lietuvos kine nuveikti, teks vaidinti pas Žalakevičių. Ir nesigailiu: su režisieriumi mes paskui tapome kone draugai. Aktoriai jo paprastai bijodavo, o mes puikiai sutarėme.

Aš dėl nieko nesigailiu, nes tikiu, kad gyvenimas ir aplinkybės susiklosto taip, kaip turi būti. Pamenu, kai pirmą kartą per televizorių pamačiau jau baigtą filmą „XX amžiaus piratai“: aktorius Nikolajus Jeriomenka atliko pagrindinį vaidmenį, kurį turėjau gauti aš. Po šito vaidmens jis tapo žvaigžde visoje Sovietų Sąjungoje. Tąkart perbėgo mintis: „Oi, koks geras filmas. Stiprus...“ O kai dar kartą po gero dešimtmečio pažiūrėjau, jau visai kitaip mąsčiau: niekuo neypatingas jis man pasirodė, net per daug tos sovietinės ideologijos jame.

O lietuviškame kine jautėtės savas? Kino kamera jus mylėjo?

Su Vytautu Žalakevičiumi ir Algimantu Puipa iš tiesų kine nueitas įdomus etapas. Su Puipa padarytas labai rimtas televizijos filmas pagal Franzo Kafkos „Procesą“ – apie jį kada nors dar kalbės. Pas Arūną Žebriūną vaidinau puikiame filme „Riešutų duona.“

O filmuotis dabar Lietuvoje statomuose „robinhudų“ nuotykiuose, laužyti liežuvį vokiečių ar anglų kalba nebenoriu. Ir lietuviškų serialų privengiu. Bet į Kęstučio Jakšto serialą „Meilė kaip mėnulis“ nuėjau vien dėl to, kad Jakštas su manimi dešimt metų atvaikščiojo kaip kareivis „Makbete“. Todėl kai pakvietė mane filmuotis, buvo tiesiog nepadoru atsisakyti. Aišku, kartais pasiilgau tikros kino kameros, nes kine dirbti be galo įdomu: kitokia specifika nei teatre, techninės galimybės kitokios, ten yra mikroplanas, svarbu mimika, raukšlės... Ir dar – greitis: kine niekas šikančio nelaukia, ten iškart turi duoti rezultatą, keli dubliai, ir viskas – kirviu paskui neiškaposi.

Būdamas toks geidžiamas aktorius, turėtumėte jausti aplinkinių pavydą, nuolatinį šnopavimą į nugarą. Apskritai jums pažįstamas konkurencijos skonis?

Mane tas konkurentų šnopavimas į nugarą kažkaip mažiausiai persekiojo. Ne todėl, kad būčiau koks išskirtinis. Tiesiog būdami labai skirtingi, mes puikiai išsitekome vienoje erdvėje su tokiais metrais kaip Vladas Bagdonas, Algirdas Latėnas, Vidas Petkevičius. O, va, su šviesaus atminimo Vytu Kernagiu mes visą gyvenimą ir draugavome, ir kartu konkuravome, nes mūsų žanrai buvo panašūs. Bet tai buvo sveika, gera konkurenciją, kai norėdavosi vienam kitą kuo nors nustebinti. Mes net dainas su juo tikrindavomės: „Na, padainuok ką nors.“ Klausaisi ir viduje ima krebždėti: „Kaip gerai parašė... Reikia ir man pabandyti...“

Vieną dalyką profesionalas turi iš savęs išstumti – pavydo jausmą, kad kitas aktorius daugiau uždirba, daugiau filmuojasi, pagrindinių vaidmenų daugiau gauna. Juk gali atlikti antraeilius vaidmenis, bet pelnyti ne mažesnę šlovę. Tačiau pavydas, ypač teatro moteris, žiauriai greitai sugraužia, jos tiesiog akyse pasensta. Pavydas – kaip nuodai: jie neleidžia aktoriui atsiskleisti ir parodyti, ką pats sugeba. Dažnas taip ir pragyvena teatre atlikdamas tik trečiaeilius vaidmenis. Paskui skaitai interviu: „Jeigu aš būčiau Hamletas... jeigu aš būčiau Makbetas...“ Tu niekada ir negalėjai būti nei Hamletas, nei Makbetas...

Kita vertus, aktoriaus gyvenime sėkmė ir nuo režisieriaus daug priklauso. Aš tris dešimtmečius dirbau su Eimuntu Nekrošiumi, žmogumi, kuris nepriima jokių kompromisų: arba privalai jam atiduoti save visą, arba net nesiimk. Patikėkite, po tokios patirties man dabar mažai su kuo iš režisierių įdomu dirbti.

Bet turbūt sutiksite, kad savo žmonai aktorei Daliai Brenciūtei taip pat turėtumėte būti dėkingas už tai, kas dabar esate. Juk kai šeimoje – du aktoriai, vienam vis tiek reikia karjeros atsisakyti dėl šeimos.

Taip jau Dalios gyvenimas susiklostė: kartu vaidinome spektaklyje „Kvadratas“, bet jos vaidyba baigėsi, kai buvo šeštą mėnesį nėščia. Dalia iš tiesų daug ką paaukojo dėl sūnaus ir manęs, galbūt atsisakė didelės karjeros. Bet menkesne aktore ar mažesne profesionale jos tikrai nelaikau: va, neseniai spektaklyje „Pradžios pabaiga“ turėjo nuostabų vaidmenį – Alzheimeriu sergančios moters. Žiūrėjau spektaklį ir verkiau. O dabar, kai Antanas Šurna numirė, pačiam reikia vaidinti tos moters vyrą – mes vėl vaidiname drauge su Dalia.

Tiesiog taip moteriai skirta – ji arba aktorė, arba mama ir žmona. Tik tikra sterva gali būti superžvaigžde, tokia kaip Anna Magnani ar Maria Callas... Tačiau jos buvo dažnai vienišos ir labai nelaimingos. Taip, šeima yra savotiškas pasiaukojimas, ir dažniausiai jis tenka moteriai. Bet ar karjera buvo paaukota dėl manęs, ar dėl mūsų sūnaus, kurį Dalia beprotiškai myli, ar netgi dėl pačios savęs, nes dabar ji turi tvirtą šeimą, – kas dabar atskirs?

Kitaip nei dauguma kolegų aktorių, sugebėjote išsaugoti šeimą jau daugiau nei tris dešimtmečius.

Nes aš myliu vieną kartą. Nemeluosiu, kad nebuvo susižavėjimų... gal net slaptų meilių... Iki Dalios aš apskritai kone kiekvieną pavasarį įsimylėdavau vis kitą merginą. Su Nijole Oželyte apskritai vos neapsiženijau. Bet Dievas ir mano kurso vadovė Dalia Tamulevičiūtė apsaugojo... Dabar matau, kad per daug skirtingi mes buvome: taip, ji protinga, aštrialiežuvė, apsiskaičiusi, bet avantiūristė. Ir be galo daug demagogijos joje buvo. Jei būčiau apsiženijęs, turbūt būčiau sprogęs iš piktumo ar prasigėręs! O man reikėjo normalios, klasikinės, patriarchalinės šeimos, kokioje pats buvau užaugęs. Dalia irgi panašioje auginta. Man norėjosi šilumos, tikro šeimos židinio, moteriškumo ir švelnumo namuose.

Pamenu, kaip pirmą kartą pastebėjau kavinėje merginą: jauna, graži, tvarkinga, švari, kvepianti. O aš buvau jau pavargęs nuo dramų su Oželyte. „Kur mano akys buvo?!“ – nustebau pamatęs Dalią, jos su Oželyte dar ir kursiokės buvo. Vieną kartą jai mirktelėjau, kitą, nuraudo kaip aguona... Prisėdau pabendrauti. Aš, keleriais metais vyresnis, buvau jai tikras kūmyras. Tiesa, ir aplink Dalią daug gerbėjų ratais vaikščiojo, ne vienas mergino... Bet aš užkariavau ir niekam nebeatidaviau. Nuvažiavome pas mano tėvus, paskui – pas jos į Telšius. O ten – kieti žemaičiai, aš jiems ruskis gal dešimt metų buvau... Tik „ant galo“ pats geriausias žentas tapau.

O kaipgi su tomis meilėmis?..

Buvo buvo... Sunku aktoriui. „Praeina vaidmenys... Praeina ir pareina kaip traukiniai, kaip moterys mylėtos... Kaip šito amžiaus pergalės ir klaidos. Kaip lapai, ieškantys ant žemės savo vietos...“ – čia citata iš mano dainos „Vaidmenys“.

Tų meilių joks aktorius nėra išvengęs. Tokia specialybė: jeigu nori gerai suvaidinti su partnere, turi ją įsimylėti. O riba tarp platoniškos meilės ir ko nors rimčiau – labai slidi. Ne kartą taip nutiko ir man. Net Žalakevičius kartą už rankovės čiupo: „Ei, ei, stabdyk arklius...“ „Kas yra?!“ – pasipiktini, bet junti, kad, matyt, jau nekontroliuoji savęs. Iš tikrųjų rimta buvo gal tik kartą... dar jaunas buvau... Paskutinę akimirką sustabdė mintis, kad prarasiu vaiką – savo sūnų. Be to, pasitaikė protinga moteris, ir mes abu sustojome. Tokiu atveju jausmai pereina į kitą fazę ir po šiai dienai aš sutikęs tą moterį galiu ramiai pasikalbėti, būti vienoje kompanijoje.

Visko per gyvenimą yra buvę, bet kaskart pagalvodavau: „Gerai, išsiskirsime. Bet tada mano Kostuką kažkas kitas ant rankų nešios. Na jau ne!“ Tai buvo vienas rimčiausių stabdžių. Ir dar Dalia: ji man visada buvo kaip patikimumo ir pastovumo konstanta. Nors ir kas atsitiktų, žinojai, kad bus šalia ir padės. Tai yra esminis dalykas šeimoje. Ir apskritai, kuo mes daugiau su Dalia išsitaškydavome, išsirėkdavome, tuo stipresnė trauka vienas kitam būdavo.

O koks jūs tėvas?

Prastas (juokiasi). Senelis aš esu kur kas geresnis nei tėvas. Neturėjau laiko auginti sūnaus. Nes parvažiuoji namo, vaikui ir žmonai atveži lauktuvių, pasidžiaugi, pamyluoji, pasikeiti lagaminą ir vėl leki. Per metus turėdavau po penkias šešias keliones, kai kurios trukdavo po kelias savaites, kai kurios – mėnesį ar net pusantro. Bet taip dauguma teatro vaikų užauga. Atsimenu, sūnus dar visai bamblys buvo, kai iš kažkokio filmavimo grįžau atleidęs ilgoką barzdą: nepažino, verkdamas pas mamą ant rankų nubėgo. Su sūnumi mes realiai pradėjome draugauti, kai jam jau buvo kokia penkiolika. Iki tol jis buvo mamyčiukas. Juo labiau kad vienturtis. Mes su Dalia lyg ir planavome antrą, bet tai darbai, tai kelionės, tai gastrolės...

O paskui jau žiūrime, kad nebespėjome. Kostas užaugo gana ūmus, karšto būdo. Kad ir kaip norėtų būti į mane nepanašus, jis kartoja visas sąmones ir nesąmones, kurias jo amžiuje dariau ir aš. Jaunystėje apskritai buvau labai aikštingas ir kategoriškas. Ir dabar nesu labai malonus tipas. Daug kam iš šalies net atrodo, kad nuosavo sūnaus gyvenimas man vienodai rodo. Bet iš tiesų aš visada žinau, jam sekasi ar nesiseka, kur koncertuoja, kurioje operoje dainuoti gavo kontraktą. Jaučiu, kai man skiedžia, kad viskas labai gerai, nors taip tikrai nėra. Tada išlaukęs momento paklausiu: „O dėl to čia taip nutiko?“ „Iš kur tu žinai?!“ – nustemba. Žinau, nes jis man rūpi. Žiūriu, ir sūnus dabar dažniau klausia mano nuomonės: „Kaip sudainavau? Ar patiko?“ Kartais supyksta išgirdęs atvirą ir tiesų atsakymą. Bet kuo toliau, tuo dažniau sutinka su mano nuomone ir taiso klaidas.

O jūs – ne tas, kuris sūnui pasakys gal ne visą tiesą, bet svarbu – neįskaudins?

Aišku, ne. Todėl, kad nenoriu jam meluoti. Tai atneštų tik žalą. Ir mane taip tėvas auklėjo, vis kartodavo: „Mylėk kaip dūšią, krėsk kaip grūšią.“ Ir lupo ne kartą. Pamenu, paskutinį ausin gavau, kai jau buvau aštuoniolikos metų. Liepė grįžti namo iki pirmos valandos nakties, o aš parėjau pusę dviejų. Tėvas rūkė susinervinęs, nieko nesakęs atsikėlė, priėjo ir dėjo per ausį... Užtat mane augino būti savarankišku vyru. Aš dvylikos metų savo valtį turėjau ir, kai keltininkas nekeldavo žmonių per Nemuną, galėjau užsidirbti pinigėlių. Paaugliui man leido vairuoti motorinę valtį ir mergaites vežioti. Balandžio 22 dieną maudydavausi Nemune, nors šalta būdavo taip, kad sutraukdavo viską. Užtat erelis!

Visos mergos susižavėjusios į mane žiūrėdavo. Gatvės kovos, mėlynės paakiuose – visko buvo... Gal todėl toks ir užaugau. Nemoku seilėtis. Nemoku svaidytis žodeliais „nuostabu“, „puiku“, „tobula“... Aš ir Daliai, net labai ją mylėdamas, nerodau jokio švelnumo ir dėmesio. Nei aš komplimentų sakau, nei dovanų nešu, nei gėlių perku. Tačiau galiu nelauktai ką nors padaryti ir taip parodyti, kad tikrai ją myliu. Ir Dalia per tiek metų jau supranta: tai, ko nekalbu, yra giliai. Ir tai yra tikra. O su tuo, ką kalbu, galima sutikti arba nesutikti... bet vis tiek padaryti taip, kaip aš noriu (juokiasi). Monstras gal ir nesu, bet kad gana valdingas – tai tikrai.

Senelis aš, kaip sakiau, esu geresnis nei tėvas, bet vis tiek ir su anūkais nesiseilėju. Man patinka, kai vyresnysis anūkas eina su manimi žvejoti, patinka, kai kenčia šaltį, kai susiraukęs kramto lašinio bryzą ir česnaką. Kai pavargsta, bet vis tiek nori būti kartu su manimi. Žinau, kad dėl to, jog jo negailiu ir jam nemeluoju. Kitus, mažesniuosius, anūkus aš labai myliu, gyvybę už juos atiduočiau, bet jie man – dar ne draugai. Tiesiog mano kraujo žmogeliukai. Draugais jie taps, kai ūgtelės, kai atsiskirs nuo mamų ir močiučių.

Aš tik kartais gailiuosi, kad nesugebu būti švelnus net saviems. Gerai, kad bent visada atsiprašau, jei įžeidžiu žmogų. Žinote, galėčiau kad ir dabar išeiti iš šio pasaulio: man sunku nebūtų. Aš niekam nesu skolingas nei finansiškai, nei morališkai.