Šeimos gydytojas Kęstutis Juška kasmet bent keliems mėnesiams užveria ligoninės duris ir išsiruošia į pavojų kupinas keliones po atšiauriausias ir atokiausias žemės vietas. Jau daugiau nei dešimtmetį vyras renkasi maršrutus į labiausiai nuo civilizacijos nutolusius, sunkiausiai pasiekiamus ir rečiausiai keliautojų ataskaitose minimus kraštus.
Tad nenuostabu, jog atsidūręs ten, kur net gelbėtojų sraigtasparniai vargiai jį galėtų pasiekti, Kęstutis yra priverstas savarankiškai spręsti begalinės drąsos reikalaujančias situacijas. Štai kadaise keliautojas kartu su bičiuliu buvo priverstas gelbėti ne tik savo gyvybes, bet ir laukinius arklius, kurie vienas po kito ėmė skęsti, keliautojams karavanu keliantis per ledinę kalnų upę, tekančią už Šiaurės poliaračio.
„Keturi arkliai visiškai nuskendo. Mes išplaukėme ant 4 arklių kūnų, jų dėka pasiekėme upėje esančią salą. Čiupau pirmo arklio galvą už pakinktų, iškėliau, nes jau springo vandeniu. Laikiau galvą, kad jisai kvėpuotų, kad surastų jėgų atsistoti“, – LNK laidoje „Bus visko“ prisiminė gydytojas K.Juška.
Nors Kęstučiui arklį išgelbėti pavyko, džiaugtis nebuvo kada. Srauni upė nenumaldomai kilo, lediniame vandenyje sušlapę judviejų su bičiuliu kūnai pamažu stingo ir jiems reikėjo kuo skubiau gelbėti savo gyvybes. Laimei, vyrai gana greitai sumojo panaudoti kurpinėse turėtus kajakus ir, sukaupę paskutines jėgas, persikėlė atgal į krantą. Kęstutis prisipažįsta, kad tik tada, atslūgus įtampai ir adrenalinui, jis suvokė, kas iš tikrųjų įvyko.
Atsižvelgę į gamtos jiems siųstus ženklus, vyrai savo žygį baigė kur kas anksčiau. Tiesa, ir kelionė atgal tąkart nebuvo rožėmis klota. Norėdami grįžti į artimiausią kaimelį, Kęstutis su Dariumi daugiau nei penkias dienas pėsčiomis klampojo per pelkėtas vietoves. Kartais pelkės siekdavo iki pat pilvo, todėl vieną dieną vos 700 metrų žygeiviai ėjo net 16 valandų. Vis tik Kęstutis į sužlugusius kelionės planus žvelgia kaip į vertingą pamoką. Pasak jo, kartais gyvenime reikia žengti žingsnį atgal tam, jog ateityje būtų galima žengti du į priekį. Taip jis ir padarė. Į tą patį regioną su bičiuliu grįžo po kelerių metų. Tik tąkart jų tykojo visai kiti pavojai – grėsmingiausieji užpoliarės plėšrūnai – rudosios meškos.
„Tvarkomės stovyklą, plaunu katiliukus, pakeliu galvą ir priešais mane – meška. Ji atplaukė iš kito kranto, negirdėjau. Ir aš žiūriu, aš net užuodžiu tos meškos kailį, net tą jos alsavimą per šnerves. Mes žiūrim vienas į kitą tokiu atstumu, kad mes net vienas kitam ranką galim paspaust. Ir toks vaizdas, kad priešais tave stovi giltinė“, – prisiminė gydytojas.
„Bus visko“ – antradieniais, 20 val., per LNK.