Šeimyninį verslą turintys kauniečiai: „Nors esame fotografai, kartais tenka būti ir „stand-up’eriais“

Nors atrodo sukimasis tame pačiame katile turėtų kelti iššūkių, pora atskleidžia, kad pasidalinti darbais turint bendrą verslą nėra labai sunku – Deividas užsiima fotografavimu, o žmonai palieka filmavimo darbus. Tiesa, dėl nuotraukų koregavimo kartais kyla diskusijų. „Neseniai buvo toks ginčas dėl spalvų. Vis tiek moters akis mato jų daugiau. (šypsosi) Tikrai daugiau. Buvo taip, kad Deividas sukoregavo spalvas, o man nuotraukoje atrodė per daug rožinės spalvos. Galiausiai ir mano mamą įtraukėm į šitą ginčą. Bet retai būna, kad stipriai nesutartume ar susipyktume“, – dalijosi L.Kanis.

„Tačiau tai yra pranašumas prieš kitus, kadangi esame šeima, galime atvirai vienas kitam pasakyti, kad tu tą blogai darai, o tu tą“, – pripažįsta D.Kanis ir priduria,  jog nors ir skiriasi jų darbo pobūdis – vienas labai greitas, o kitas labiau kreipia dėmesį į detales – tai nesutrukdo pasiekti bendro rezultato.

Vlogas – tramplinas į naują verslą

Idėja filmuoti video vlogus kilo pirmosios kelionės į Ameriką metu. „Nusipirkome veiksmo kamerą, droną, kurį vėliau nušovė viename nacionaliniame parke, sakėme, kad filmuosime vlogus, bet taip nieko ir nesigavo“, –  prisimena D.Kanis.

Anot fotografo, po to sekė kelionė į Ispaniją, po kurios grįžo jau su naujai iškeptu pirmuoju vlogu. Tai pamatęs poros pažįstamas paprašė filmuoti jo vestuves –  nuo to ir „įsisuko“ naujoji veikla, kuri šiandien tapo verslu.

Prisiminus pirmuosius užsakymus pora šypteli: „Važiuodami iš vienos lokacijos į kitą ieškodavome Pinterest’e idėjų ir planuodavome iš anksto, nerimaudavome. Dabar jau į fotosesijas važiuojame ramūs. Gal taip kūryba labiau liejasi, kai viską darai improvizuotai.“

Išlipimas iš komforto zonos

Paklausti, kaip bando padėti žmonėms atsipalaiduoti prieš kamerą, Lina ir Deividas juokauja, kad nors yra fotografai, tačiau neretai jaučiasi kaip stand-up’eriai: „Mes juos juokiname, kuriame vos ne spektaklį, kad tik pozuojantys atsipalaiduotų. Labai svarbu bendrauti, kad žmonės jaustųsi su mumis kaip su draugais.“

Pasak Linos, yra tekę kartu dirbti su tokiais fotografais, kurie žmonėms nesako nieko: „Stoviu, filmuoju ir galvoju, ką jaunieji dabar darys. Net pati jaučiausi nejaukiai. O juk reikia pasakyti žmogui, kur jam atsistoti, kur pažiūrėti ir pan.“

Jai pritaria ir D.Kanis: „Mes pradedame nuo paprastų dalykų – labai mėgstame judesį, mūsų nuotraukos kyla iš veiksmo. Ne iš sustatymo, kaip daro daugelis fotografų. Mūsų fotografijose daug judesio, tad ir su klientais tenka bendrauti vos ne žaidimo forma, kad jie atsipalaiduotų ir pasiektume norimą rezultatą.“

Tiesa, ir patiems fotografams kartais tenka išlipti iš komforto zonos. „Man visados reikia perlipti per save fotografuojant gyvūnus, nes aš negaliu jų prognozuoti ir nežinau, ko tikėtis. Teko fotografuoti jaunavedžius kartu su arkliu. Blogiausia, kad tu matai, kad žmonės nesijaučia patogiai prie  gyvūno — jaunoji jodinėjus, turi patirties, tačiau  jaunikis matosi turi net baimę, o mes negalim jam nieko padaryti“, — prisiminimais dalijosi Deividas.

Jam antrino ir žmona Lina: „Dažniausiai išlipti iš komforto zonos tenka, kai kas nors atsitinka su įranga, arba keičiasi apšvietimas, nes turi kažką greitai sugalvoti.“

Gyvenimas užsienyje

Paklausus, kas paskatino išvykti iš Lietuvos, Lina ir Deividas prasitarė, jog sėdėti vietoje – ne jiems: „Mes esam tokie, kurie mėgsta tyrinėti, keliauti, pamatyti daug naujų dalykų. Norėjosi išbandyti studijas užsienyje.“

Lietuvoje užbaigę vienas bakalauro studijas,  pora  Jungtinėje Karalystėje pasirinko sritis arčiau širdies – Deividas akušerio darbą išmainė į televizijos produkcijų specialybę, o Lina treniravimo sistemas į reklamos ir marketingo studijas. Tiesa neslėpė, jog viena iš priežasčių studijuoti antrąkart buvo noras išvykti su „Work and Travel“ programa į JAV.

Nors dabar studijos ir vyksta nuotoliniu būdu, tačiau L. ir D.Kaniai savo pasirinkimo nesigaili: „Palyginus su Lietuvos studijomis, čia labai kreipia dėmesį į patį tavo mokymąsi, tu gali susitikti su dėstytoju asmeniškai ir pakalbėti, tau padės, pasakys, kas negerai, visados gausi atgalinį ryšį, ko studijuojant Lietuvoje trūkdavo“, – patirtimi dalinasi Lina Kanis.

Pora džiaugiasi ir tuo, jog studijos trumpesnės – prasideda spalio mėnesį ir baigiasi balandį. Taip lieka laiko ir darbui, ir kelionėms.

Patirtys Amerikoje

Paklausus, kas patiko, ir ko nerekomenduotų išvykus dirbti į Ameriką, pora pataria, jog važiuoti vien tik užsidirbti būtų pati didžiausia klaida. Anot Kanių, būtina pasilikti laiko pakeliauti, susipažinti su kultūra, nes šalis labai didelė ir graži. O ir žmonių bendravimas labai skiriasi: „Aš kažkada važiavau iš parduotuvės dviračiu su dviem dideliais maišais ir man kelią užstojo du vaikinukai taip pat su dviračiais.

Negalėjau jų niekaip apvažiuoti. Sustojau norėdama išsiaiškinti, į ką jie žiūri. Pakėliau akis, o ten virš kalnų mėnulis taip gražiai šviečia ir aš sakau: „Such a beautiful view“ (Koks gražus vaizdas). Jie kažką atsakė ir aš jau iš akcento supratau, kad vaikinukai tikrai ne amerikiečiai. Pasirodo – lietuviai. Pasijuokėme, kad Lietuvoje taip neužklaustum žmogaus, kur čia žiūri. Sakytų, koks tavo reikalas“, – juokiasi Lina Kanis.

Tiesa, norint labiau „pajausti“ amerikietišką kultūrą, reiktų rinktis mažiau populiarias „Work and Travel“ programos kryptis. „Į populiariausias kryptis suvažiuoja labai daug europiečių, o dar daugiau studentų iš Lietuvos, dėl to nesijauti kaip Amerikoje“, – prisiminimais dalijasi D.Kanis ir priduria, jog visas neigiamas patirtis atperka gamta.