Sėkmės pasiekusių vaikų tėvai – kokie bruožai juos vienija?

Ir nors nėra nustatyto recepto, kaip užauginti sėkmingus vaikus, psichologiniai tyrimai nurodė nemažai faktorių, lemiančių sėkmę. Nenuostabu, kad didžioji dauguma jų priklauso nuo tėvų. Štai ką sėkmingų vaikų tėvai turi bendro, rašoma businessinsider.com:

Jie spaudžia savo vaikus atlikti namų ruošos darbus

„Jei vaikai nesusiplauna savo lėkščių, vadinasi, kažkas tai daro už juos“, – „TED Talks Live“ renginio metu sakė Julie Lythcott-Haims, buvusi Stanfordo universiteto pirmakursių dekanė ir knygos „How to Raise an Adult“ autorė.

„Taip jie ne tik atleidžiami nuo darbo, tačiau ir neišmoksta, kad darbas privalo būti padarytas, ir kad kiekvienas iš mūsų privalome prisidėti prie šeimos ir visuomenės gerovės“, – sakė moteris.

J.Lythcott-Haims tiki, kad vaikai, kurie augdami atlikdavo namų ruošos darbus, tampa darbuotojais, puikiai bendradarbiaujančiais su savo kolegomis. Jie taip pat yra labiau empatiški, kadangi iš savo patirties žino, kas tai yra sunkumai bei pastangos, ir geba savarankiškai apsiimti atlikti užduotis.

Savo nuomonę ji grindžia „Harvard Grant Study“ ilgiausiu kada nors atliktu nenutrūkstamu tyrimu. „Versdami juos atlikti namų ruošos darbus – išnešti šiukšles, išsiskalbti savo rūbus – mokote juos suprasti, kad aš turiu atlikti gyvenimo darbus, jei noriu būti gyvenimo dalimi“, – teigi ji „Tech Insider“.

Jie moko savo vaikus socialinių įgūdžių

Pensilvanijos universiteto ir Duke universiteto mokslininkai stebėjo daugiau kaip 700 visos Amerikos vaikų nuo darželio iki 25-tųjų jų gyvenimo metų ir atrado svarbų ryšį tarp jų socialinių įgūdžių darželyje ir jų pasisekimo suaugus, po dviejų dešimtmečių.

20 metų trukęs tyrimas parodė, kad socialiai kompetentingi vaikai, kurie be raginimų bendradarbiaudavo su savo bendraamžiais, būdavo paslaugūs kitiems, suprasdavo kitų jausmus ir savarankiškai spręsdavo problemas, buvo labiau linkę iki 25-erių gauti mokslinį laipsnį ir turėti darbą, nei vaikai su ribotais socialiniais įgūdžiais.

Kai kurie tyrimai parodė, jog vaikams, gyvenantiems nekonfliktuojančiose šeimose tik su vienu iš tėvų, sekasi daug geriau nei pilnose, tačiau konfliktuojančiose šeimose.

Vaikai su ribotais socialiniais įgūdžiais buvo labiau linkę būti suimti, gerti be saiko bei prašyti socialinio būsto. „Šis tyrimas parodo, kad vienas svarbiausių dalykų, ką galime padaryti, norėdami paruošti juos sveikai ateičiai, yra padėti vaikams vystyti socialinius ir emocinius įgūdžius“, – sakė Kristin Schubert, tyrimą finansavusios kompanijos „Robert Wood Johnson Foundation“ programos direktorė.

„Nuo ankstyvo amžiaus šie įgūdžiai gali nulemti, kur keliaus vaikas – į universitetą ar į kalėjimą, ar jis turės darbą, ar priklausomybę.“

TAIP PAT SKAITYKITE: Intelekto lavinimo centro trenerė Justina Inkrataitė: „Svarbiausia – ne „kalimas“, o kad vaikas išmoktų mąstyti“

Jie turi didelių lūkesčių

Naudodami nacionalinio tyrimo, stebėjusio 6 600 vaikų, gimusių 2001-aisiais, duomenis, Los Andželo Kalifornijos universiteto profesorius Nealas Halfonas ir jo kolegos atrado, kad lūkesčiai, kuriuos tėvai turi dėl savo vaikų, daro didelę įtaką jų pasiekimams.

„Tėvai, matę aukštąjį mokslą savo vaikų ateityje, sugebėjo savo vaiką nukreipti to tikslo link, nepriklausomai nuo jų pajamų ar kito turto“, – pranešime sakė profesorius.

Atradimas išryškėjo standartizuotų testų rezultatuose: 57 proc. vaikų, surinkusių mažiausiai balų, tėvai tikėjosi, kad jų vaikai lankys aukštąją mokyklą, kai tuo tarpu 96 proc. vaikų, surinkusių aukščiausius įvertinimus, tėvai tikėjosi, kad jų vaikai mokysis aukštojoje mokykloje.

Tai, kad tėvų lūkesčiai turėtų būti aukšti, atitinka ir kitą psichologinę išvadą – tai Pigmaliono efektas, teigiantis, kad „tai, ko vienas žmogus tikisi iš kito, gali būti savaime įvykstanti pranašystė“, bei, kaip keletas mokytojų teigė „Business Insider“, tai yra svarbiausia vaikų sėkmei.

Jie dažniausiai vienas su kitu sutaria

Pasak Ilinojaus universiteto tyrimo apžvalgos, vaikams iš labai konfliktiškų šeimų – gyvenančių kartu ar skyrium – dažniausiai sekasi blogiau nei vaikams, kurių tėvai sutaria.

Robertas Hughesas, Ilinojaus universiteto Žmogaus ir bendruomenės raidos fakulteto vadovas profesorius bei tyrimo apžvalgos autorius, taip pat pažymi, kad kai kurie tyrimai parodė, jog vaikams, gyvenantiems nekonfliktuojančiose šeimose tik su vienu iš tėvų, sekasi daug geriau nei pilnose, tačiau konfliktuojančiose šeimose.

Tėvų konfliktai iki skyrybų taip pat neigiamai veikia vaikus, kai tuo tarpu konfliktai po skyrybų veikia vaiko prisitaikymo gebėjimus, teigia profesorius.

Vienas tyrimas parodė, kad po skyrybų vaikams sekasi geriau, kai vienas iš tėvų, neturintis globos teisių, dažnai kontaktuoja su savo vaikais ir mažai konfliktuoja. Tačiau kai yra konfliktų, dažni vizitai siejami su prastesniu vaikų prisitaikymu.

Dar vienas tyrimas atskleidė, kad peržengusieji 20-metį vaikystėje patyrę tėvų skyrybas net ir po 10 metų dėl to jaučia skausmą ir stresą. Jaunuoliai, kurių tėvai dažnai pykdavosi, dažniau patiria praradimo ir gailėjimosi jausmą.

Kai jie pykstasi, prie vaikų kovoja „švariai“

Kai vaikai mato nedidelius ar vidutinius konfliktus, įtraukiančius paramą, kompromisą ir pozityvias emocijas namuose, jie geriau išmoksta socialinių įgūdžių, savivertės bei emocinio saugumo, o tai gali padėti tėvų ir vaikų santykiams bei pasiekimams mokykloje, „Developmental Science“ teigia E.Markas Cummingsas, Notre Dame universiteto raidos psichologas.

„Kai vaikai tampa ginčo liudytojais ir mato, kaip tėvai tą ginčą išsprendžia, jie būna laimingesni nei prieš tai, kai pamatė tą ginčą, – jis teigia. – Tai užtikrina vaikus, kad tėvai sugeba viską išsiaiškinti.“

E.Markas Cummingsas sako, kad vaikai jaučia, kada vienas iš tėvų nusileidžia, norėdamas išvengti ginčo, ar atsisako bendrauti, todėl jų pačių emocinis atsakas yra neigiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE: Psichikos sveikatos sutrikimai: kodėl pavojinga kentėti? Neištikimybės ir meilės kliedesiai

„Mūsų tyrimai parodė, kad ilgalaikės tėvų atsitraukimo nuo ginčo pasekmės vaikų prisitaikymui yra gerokai labiau trikdančios nei atviras konfliktas“, – teigia specialistas. Vyras aiškina, kad tokiu atveju vaikai mato, kad kažkas negerai, ir tai sukelia stresą, tačiau jie nesupranta, kas ir kodėl, ir dėl to jiems daug sunkiau prisitaikyti.

Chroniškas stresas dėl dažnų destruktyvių konfliktų poveikio gali vaikams labai atsiliepti – jie gali jausti nerimą, jaudulį, neviltį, pyktį, agresiją, nuovargį, jie gali turėti elgesio sutrikimų, tapti ligoti, beipatirti akademinių sunkumų.

Jie įgijo aukštesnį išsilavinimą

2014-siais Mičigano universiteto psichologės Sandros Tang vadovaujamas tyrimas parodė, kad motinos, pabaigusios vidurinę ar aukštąją mokyklą, labiau tikėtina, išaugins vaikus, kurie padarys tą patį.

Ankstyvas matematikos įgūdžių įvaldymas ne tik užtikrina ateities matematikos pasiekimus, bet ir skaitymo pasiekimus.

Remiantis 14000 stebėtų vaikų, kurie pradėjo lankyti darželį nuo 1998 iki 2007-ųjų, tyrimas parodė, jog mažiau tikėtina, kad vaikai, gimę paauglėms (merginoms, sulaukusioms 18 metų, ar jaunesnėms), baigs mokyklą ar mokysis aukštojoje mokykloje, palyginti su vaikais, gimusiais ne paauglėms.

Dėl to dalinai kaltas siekis. 2009-ųjų ilgalaikiame Niujorko gyventojų tyrime psichologas Ericas Dubow atrado, kad „tėvų išsilavinimo lygis, jų vaikui sulaukus 8-erių, pakankamai tiksliai nusakė mokslinę bei profesinę vaiko sėkmę po 40-ties metų.“

Jie nuo mažų dienų moko savo vaikus matematikos

2007-aisiais atlikta 35 000 ikimokyklinio amžiaus Amerikos, Kanados ir Anglijos vaikų analizė parodė, kad nuo mažų dienų vystomi matematikos įgūdžiai gali tapti dideliu privalumu.

„Ypatinga ankstyvų matematikos įgūdžių svarba – mokyklos pradžia žinant skaičius, skaičių seką, bei kitas esmines matematikos sąvokas – yra tai, kad iš tyrimo pasišalina sunkumai, – žiniasklaidos pranešime teigė Gregas Duncanas, Šiaurės vakarų universiteto tyrėjas bei tyrimo bendraautorius. – Ankstyvas matematikos įgūdžių įvaldymas ne tik užtikrina ateities matematikos pasiekimus, bet ir skaitymo pasiekimus.“

Jie vysto santykius su savo vaikais

2014-siais 243 asmenis, gimusius skurde, stebėjęs tyrimas parodė, kad vaikai, sulaukę „švelnaus rūpesčio“ per pirmuosius trejus gyvenimo metus, ne tik surinkdavo daugiau taškų akademiniuose testuose, bet ir sulaukę 30-ties sugebėdavo užmegzti sveikesnius santykius bei daugiau pasiekti akademiniame gyvenime.

Kaip pranešama „PsyBlog“, rūpestingi tėvai „greitai ir tinkamai sureaguoja į savo vaikų signalus“ bei „suteikia tvirtą pagrindą“ vaikams tyrinėti pasaulį.

„Tai leidžia daryti išvadą, kad investicijos į ankstyvus tėvų ir vaikų santykius individų gyvenimams ilgainiui atsipirks“, – interviu teigė Lee Raby‘is, Minesotos universiteto psichologas ir tyrimo bendraautorius.

Jie patiria mažiau streso

Pasak neseniai Brigid Schulte „The Washington Post“ cituoto tyrimo, valandų, kurias mamos praleidžia su savo 3–11 metų vaikais, skaičius neturi didelės įtakos vaiko elgesiui, gerovei ar pasiekimams.

Be to, „sraigtasparninė tėvystė“ (angl. helicopter parenting; kai tėvai nenuleidžia akių nuo vaiko kiaurą parą) gali labai blogai atsiliepti.

Pasak Harvardo verslo mokyklos tyrimo, vaikai, augę su mamomis, dirbančiomis ne namuose, turi žymesnių pranašumų.

„Motinų stresas, ypač kai jos nerimauja dėl bandymo suderinti darbą ir šeiminį gyvenimą, gali labai neigiamai paveikti jų vaikus“, – „The Washington Post“ sakė Kei Nomaguchi, Bowling Green universiteto sociologė ir tyrimo bendraautorė.

Emocinis užkratas – arba psichologinis fenomenas, kai žmonės „užsikrečia“ jausmais nuo kito žmogaus, lyg peršalimu – padeda paaiškinti priežastis. Tyrimai rodo, kad jei jūsų draugas laimingas, ta laimė užkrės ir jus; jei jis liūdnas, tas liūdesys persiduos ir jums. Tad jei vienas iš tėvų yra pavargęs ar susierzinęs, ta emocinė būsena gali persiduoti vaikams.

Jie vertina pastangas, o ne nesėkmės vengimą

Vaikų suvokimas apie tai, iš kur ateina sėkmė, taip pat nulemia jų pasiekimus. Per keletą dešimtmečių Stanfordo universiteto psichologė Carol Dweck pastebėjo, kad vaikai (ir suaugusieji) apie sėkmę mano vienu iš dviejų būdų. „Brain Pickings" tinklapyje, pasak Marijos Popovos, požiūris maždaug toks:

• „fiksuotos mąstysenos“ žmonės mano, kad mūsų charakteris, protas bei kūrybiniai gebėjimai yra duotybės, kurių mes negalime niekaip reikšmingai pakeisti, o sėkmė yra to įgimto proto patvirtinimas, įvertinimas to, kaip šios duotybės prilygsta lygiai taip pat fiksuotiems standartams; sėkmės siekimas bei nesėkmės vengimas bet kokia kaina tampa protingumo bei gabumo pojūčio palaikymo būdas;
• „augimo mąstysena“, kita vertus, klesti nuo iššūkių, o nesėkmes tokie žmonės mato ne kaip neprotingumo įrodymą, bet kaip trampliną į augimą ir turimų gebėjimų plėtrą.

Viso ko esmė yra tai, kaip, jūsų nuomone, valia veikia jūsų gebėjimus, o vaikams tai turi didelę įtaką. Jei vaikams sakoma, kad už kontrolinį darbą jie gavo puikų įvertinimą dėl jų įgimto proto, yra kuriama „fiksuota“ mąstysena. Jei jiems pasisekė dėl pastangų, tai skiepija jiems „augimo“ mąstyseną.

Jų mamos dirba ne namie

Pasak Harvardo verslo mokyklos tyrimo, vaikai, augę su mamomis, dirbančiomis ne namuose, turi žymesnių pranašumų.

Tyrimas parodė, kad dirbančių mamų dukterys ilgiau išliko akademinėje sistemoje, buvo labiau linkusios susirasti darbą vadovaujančioje ar prižiūrinčioje srityje bei uždirbo daugiau pinigų – 23 proc. daugiau nei jų bendraamžės, auginamos mamų-namų šeimininkių.

Tyrimas taip pat parodė, kad dirbančių mamų sūnūs taip pat linkę daugiau prisidėti prie namų ruošos darbų bei vaikų priežiūros – per savaitę vaikų priežiūrai jie skyrė net 7,5 valandos, o namų ruošos darbams – 25 minutėmis daugiau.

„Pavyzdžio rodymas yra vienas iš būdų atskleisti, kas yra priimtina, kai kalbama apie elgesį, veiksmus, veiklas ir tai, kuo tikite“, – „Business Insider“ sakė Kathleen L.McGinn, Harvardo verslo mokyklos profesorė bei tyrimo vyriausioji autorė.

O „Working Knowledge“ ji teigė: „Mes žinome tik labai nedaug dalykų, kurie daro tokį aiškų poveikį lyčių lygybei – augant turėti dirbančią mamą yra vienas iš jų.“

Jų aukštesnis socioekonominis statusas

Tragiška, tačiau 1/5 Amerikos vaikų užauga skurde. Tokia situacija labai riboja jų potencialą. Ir situacija vis blogėja.

Pasak Stanfordo universiteto mokslininko Seano Reardono, pasiekimų atotrūkis tarp daug ir mažai pajamų gaunančių šeimų „yra maždaug 30–40 proc. didesnis tarp vaikų, gimusių 2001-aisiais, nei tarp gimusių prieš 25-erius metus.“

Kaip pažymėjo „Drive“ autorius Danas Pinkas, kuo didesnės tėvų pajamos, tuo aukštesni jų vaikų baigiamųjų egzaminų įvertinimai.

„Nesant išsamiai ir brangiai intervencijai, socioekonominis statusas yra mokslo pasiekimų varomoji jėga“, – rašė mokslininkas.

TAIP PAT SKAITYKITE: Motinystė ir Zodiako ženklas: kokia esate savo vaikams?

Jie yra autoritetai, o ne autoritarai ar liberalai

Tyrime, kuris pirmą kartą buvo publikuotas 1960-siais, Kalifornijos Berkeley universiteto raidos psichologė Diana Baumride atskleidė, kad iš esmės yra trys vaikų auklėjimo stiliai:

• liberalusis: tėvai stengiasi būti nebaudžiantys ir priimantys vaiką tokį, koks jis yra,
• autoritarinis: tėvai bando formuoti ir kontroliuoti vaiką pagal nustatytus elgesio standartus,
• autoritetinis: tėvai bando racionaliai nukreipti vaiką kažkuria linkme.

Idealiausias auklėjimo stilius yra autoritetinis. Vaikas auga gerbdamas viršesnius, tačiau nesijaučia jų smaugiamas.

Jie moko „ištvermės“

2013-aisiais, Pensilvanijos universiteto psichologė Angela Duckworth laimėjo MacArthuro „genijaus“ stipendiją už tai, kad ji atskleidė galingą, link sėkmės varantį asmenybės bruožą, vadinamą ištverme.

Savo darbe ištvermę, kurią apibrėžia kaip „tendenciją palaikyti susidomėjimą ir pastangas siekiant labai ilgalaikių tikslų“, ji sieja su mokslo pasiekimais, prestižinių mokyklų studentų vidurkiais, West Point kadetų išlaikymu ir vieta, užimta Nacionaliniame Jungtinių Valstijų žodžių sakymo paraidžiui konkurse.

Viskas sukasi apie tai, kad reikia vaikus mokyti įsivaizduoti ateitį, kurią jie nori susikurti ir jai save paskirti.

Jie duoda savo vaikams nešališkus vardus

Gausybė tyrimų rodo, kaip vardas gali paveikti jūsų gyvenimą ir pasiekimus – nuo priėmimo į darbą iki išlaidavimo įpročių.

Karjeros atžvilgiu, pavyzdžiui, žmonėms su įprastais ir lengvai ištariamais vardais sekėsi labiau.

Jie supranta tinkamos mitybos ir valgymo įpročių svarbą

Sėkmės lydimi žmonės suvokia, kad geri valgymo įpročiai gali padėti susikoncentruoti ir būti produktyviems visos dienos metu.

Kaip anksčiau pranešė „Tech Insider“, Dr. Catherine Steiner-Adair, šeimos ir vaikų klinikinė psichologė bei tokių knygų kaip „The Big Disconnect: Protecting Childhood and Family Relationships in the Digital Age“ autorė, sakė „Slate“, kad vaikų, tiek protiškai, tiek fiziškai sveikų, valgymo įpročių ugdymas reikalauja tėvų indėlio.

Ji teigia, kad norėdami padėti vaikams išsiugdyti kūno priėmimo tokio, koks jis yra, pojūtį bei teigiamą požiūrį į savo kūną, tėvai turi rodyti pavyzdį pozityviu požiūriu į savo bei kitų kūnus, sveikus savo valgymo įpročius bei pozityviu požiūriu į maistą.