Seksas tik su meile?
Taip – buvo kalama mums į galvas. Mes labai ir neisiginčyjome. Nes visi aplink tikino, kad tik seksas poroje su meile – štai kokie turi būti teisingi vyro ir moters santykiai. O meilė be sekso – irgi nei šis, nei tas.
Buvo pateikiama net įrodymų. Esą mokslininkai chemikai savo eksperimentais (įdomu, kaip jie buvo atliekami...) įrodė, kad jei intymius santykius praktikuoja vienas kitą mylinti pora, organizme pasigamina dopaminas, vadinamas laimės hormonu, o jei nenaudėliai vienas kito nemyli – tai jau ne. Arba mažesniais kiekiais. Bet ar pažįstate nors vieną žmogų, kuris guldamasis į lovą su partneriu svarsto kiek jis to dopamino „pagamins“?
Tad ne chemikai, o paprasti piliečiai vis tik kartais praktikavo tą seksą be meilės ir neklausė jokių įtikinėjimų. Ir tyliai manė, kad seksas be meilės, (kaip ir meilė be sekso) – tai tiesiog fantastiški išgyvenimai!
Seksas plius meilė
Visiškai idilė ir jokių problemų? Klystate. Įsimylėjėlių santykių pradžioje tai tikras kompleksų kamuolys: kiekvienas įsimylėjėlis nori būti geresnis, nei yra. Mergina nori pasirodyti „ne tokia“, taigi vynioja dvasingus pokalbius net lovoje, o vyriškis irgi nedrįsta kažko paprašyti, kad ji „ko nors“ nepagalvotų. O jei pridėtume dar įsimylėjėlių kančias, pykčius, nesusikalbėjimą, naujus buities rūpesčius (kai susimetama į krūvą), nerimą, ar tikrai vertėjo ryžtis bendram gyvenimui... Lovos reikalams tai tikrai nepadeda.
Regis, myli, bet seksas – ne toks, kokio tikėtasi. Ir kitą kartą... Ir dar kitą. Ir vėliau – daugybę kartų.
Liūdnoka, bet visa tai dažnokai atneša nusivylimą. Prisideda dar visokie: kodėl nepaskambino, kodėl neprisiminė, kodėl ne tokias gėles padovanojo... Regis, myli, bet seksas – ne toks, kokio tikėtasi. Ir kitą kartą... Ir dar kitą. Ir vėliau – daugybę kartų. O juk buvo šventai tikėta, kad jei jau meilė – tai visa kita irgi bus puiku. Jei pamilo ir guolin pavadino – tai jau mano žmogus, TAS, kurio ieškota. Nė velnio.
Seksas minus meilė
Laisvė elgtis kaip nori ir nesukti galvos, ką tas kitas pagalvos. Nes jo nuomonė apie mane man neįdomi. Kaip ir jam – mano. Turbūt prisiminsite mažiausiai du filmus, kuriuose du nepažįstamieji susitinka vieną savaitės dieną, nustatytą valandą nuomojamame kambaryje, pasimyli ir išsiskiria, kartais net nežinodami vienas kito vardų ir jokių gyvenimo faktų. Abu visiškai patenkinti ir laimingi. Paskui, tiesa, situacija komplikuojasi, nes vienas kuris įsimyli. Arba abu. Bet galimas ir kitoks scenarijus.
Meilė minus seksas
Argi tai ne nuostabiausi paauglystės prisiminimai? O ir ne paauglystės. Jokio savininkiškumo, taigi, jokio kankinančio pavydo. Jokių nuoskaudų. Jokios priklausomybės. Tik svajonės, kurioms galbūt iškart nelemta išsipildyti. Ir apie kurias galbūt kartais net nežino meilės objektas...