Seksologas Viktoras Šapurovas: Visi prisimename pirmąją meilę, nes nuo jos prasideda mūsų meilės mokymasis

Psichologiškai sveikas vaikas turi ką nors įsimylėti. Pirmos meilės niekuomet nepamirštame, kai kurie darželinukai net planuoja „ženytis“, o kiti ir susituokia su pirmąja mokykline meile. Tad ką apie pirmuosius jausmus turi žinoti tėvai? Ką apie juos gali suprasti psichoterapeutai?

– Kaip vertinate tas meiles, kurios aplanko 4–7 metų? Ar jos rimtos?

– Prisimenu savo pirmąją meilę. Buvau vyresnis, gal kokių 7–8 metų. Mes kartu sėdėdavom, eilėraščius rašydavom. Ji buvo mano kaimynė. Tada buvo taip sunku pasakyti „aš tave myliu“. Galbūt tai buvo sovietinio puritonizmo laikai. Aš tą jausmą, tuomet buvusį, vertinu rimtai. Anuomet vyrai žinojo – moteriai, kad ji nepabėgtų, svarbiausia pasakyti, kad aš noriu tave vesti. Jeigu tik pasakysi, kad nori vesti, viskas, ji niekur neišeis.

O jei rimtai, tai meilė kiekviename amžiuje turi savo ypatybių. Darželinukų buvimas kartu, to psichologiniai aspektai rodo labai didelį artumą. Jie būna kartu, dalinasi žaislais, kažką veikia, žaidžia. Visa tai deda rimtus pamatus mūsų gebėjimui konstruoti santykius.

Nesutinku, kad darželio laikų pirma meilė yra nerimta. Tam amžiui ji yra rimta. Ta meilė turi tam tikras sudedamąsias dalis, tam tikrų neturi.

Kamasutros Persiko šakelių traktate apie meilę rašoma, kad meilė sudaryta iš 3 dalių: emocinio, dvasinio-protinio ir fizinio-seksualinio artumo. Čia turim emocinį, protinį ir dvasinį artumą. Tai svarbios meilės dalys. Iš esmės tokiu būdu meilė bręsta. Čia mokomasi buvimo su priešinga lytimi. Visa tai bus reikalinga, kai tau bus 15-ka, 25-eri ir vėliau.

Aš dažnai girdžiu iš savo klientų, kad darželyje vaikai kartais rodo vienas kitam kas žemiau bambos. Kiti pasakoja, kad vaikai bando vienas ant kito atsigulti, kad „darytų kaip tėvai“. Tada jie vaidina tėvelį ir mamytę.

– Tai tėvams reikia rimtai vertinti, kai ateina darželinukas ir sako, kad jis „ženysis ant Onutės“?

– Pasijuokti tikrai negalima. Vaikai labai greitai įsidėmi, jeigu mes pasityčiojam. Keista, bet man tenka iš savo klientų dažnai girdėti, kad dėl vieno ar kito dalyko tėvai iš jų išsityčioja – iš vaiko baimės, jausmų ar kitų dalykų. Dėl to, kad lytinis švietimas mūsų šalyje yra sunaikintas 99 proc., ši atsakomybė gula ant tėvų pečių, bet dažnas nežino, nei kaip šnekėti, nei ką šnekėti. Gal apie kontracepciją žino, bet apie meilę tikrai nežino. Knygų neskaito, nesidomi...

Sakoma, kad vaikai iki 5–6 metų nemoka meluoti. Vaikams atvirumas visuomet yra svarbus. Kai vaikas jums papasakoja apie savo jausmus, apie ketinimą „ženytis“, jūsų svarbiausias tikslas turi būti išgirsti, išsaugoti, didinti, gerinti kontaktą su juo.

Kitas kraštutinumas, kai tėvai pernelyg riša vaiką prie savęs, galima sakyti, sega prie sijono. Tada vaikas jokios laisvės neturi, tik kaip „mama pasakys“. Vaikas turi teisę mylėti, ką jis nori mylėti. Tokia meilė, kokia yra tarp 3–6 metų vaikų, ji yra tokia, kokia yra: nekelia jokios grėsmės, yra graži, švari.

Reikia pasidžiaugti kartu su vaiku; tai neturi sukelti įtampos, tai nėra nusikaltimas. Net jeigu jūsų vaikas gulasi ant kito vaiko, turime sugalvoti, ką jam pasakyti; neturime jo išgąsdinti, atstumti, barti, gėdinti. Labai svarbu, kad vaikas būtų atviras su jumis ir jaustų vertę bendravimo su tėvais.

Jei tėvai nežino, kaip su vaiku kalbėtis, paieškokite informacijos. Yra nuostabi A. Dreifuso knyga „Laimingi vaikai“. Knygoje „Pokalbiai apie seksą“ taip pat yra nemažai patarimų, kaip bendrauti su vaikais, kalbėtis apie jausmus, fizinį artumą.

Pirmas principas – prisiminti, kd jūs mylite savo vaiką. Todėl vertinate jo atvirumą. Jeigu nesugadinsite santykių, jis atvirai su jumis kalbės iki paauglystės. Todėl reikia priimti viską, ką vaikas jums sako. Vaikas gimsta labai tyras. Jeigu mes ko nors nesugadiname, tai visi vaikai svajoja apie nuostabią, tikrą meilę. Prisimenant tai, mes tikrai rasime, ką atsakyti tam darželinukui, ketinančiam „ženytis“.

TAIP PAT SKAITYKITE: Seksologas Viktoras Šapurovas – apie naujas sekso tendencijas ir vyrų neištikimybę: „Ji užprogramuota“

– Pačios dramatiškos meilės tikriausiai vyksta paauglystėje?

– Taip, turbūt viena garsiausių dviejų paauglių meilių yra pavaizduota kūrinyje „Romeo ir Džiuljeta“. Tai labai tipiška paaugliška meilė. Ten viskas baigėsi mirtimis, šiais laikais dėl meilės žudomasi rečiau. Aš paskaičiavau, kiek laiko praėjo nuo Romeo ir Džiuljetos pažinties iki mirties. Nepilnos trys paros! Paauglių meilė ekstremali. Paauglių jausmai yra kategoriški, kraštutiniai; kas suaugusiam žmogui ne norma būtų, paaugliams norma.

TAIP PAT SKAITYKITE: 7 paprastos frazės, kurios stiprina santykius

Paaugliai nemato ateities, bet tuo metu vyksta tikrasis jų autonomijos procesas. Paauglystėje vaikai pasidaro nepriklausomi nuo tėvų. Kadangi tai yra intymi informacija, tai yra meilė, labai tyra, todėl labai svarbu, kad paauglys jaustų tėvų palaikymą.

Jeigu iki paauglystės egzistavo geri santykiai su tėvais, vaikas papasakos apie savo meilę. Jeigu su tėvais buvo geras ryšys, nebuvo iš jų pusės patyčių, buvo supratimas, tuomet vaikas, kaip autonomiškai funkcionuojanti asmenybė, daug ką sprendžia pats, bet kažkokiais sunkiais momentais jis eina pasikalbėti su tėvais.

Būna taip, kad vaikas neišgyvena paauglystės dėl savo tėvų netinkamo elgesio. Vienas 25 metų vaikinas sako: „Aš neturiu jokių paslapčių nuo mamos“. Aš galvoju – jau bėda. Jis turėtų turėti paslapčių nuo mamos, nes mama nėra jo partnerė, intymių smulkmenų apie gyvenimą jai pasakoti nereikia.

– Jeigu vaikas parodė pasitikėjimą ir pasipasakojo, ar būtų labai netaktiška pradėti su juo kalbėtis apie kontracepciją?

Kai ateina moteris ir sako: „Oi, kaip aš noriu vaikų, kaip aš noriu vaikų“. Aš galvoju – kokia nelaimė, jeigu ta moteris tuoj pagimdys vaiką. Ji gi jį užkankins: prisegs jį prie sijono arba nekęs jo.

– Laikausi nuomonės, kad paaugliui pasakoti apie kontracepciją yra truputį per vėlu, reikėjo tą padaryti gerokai anksčiau. Vis prisimenu vienos ginekologės pasakymą, patarimą tėvams – jeigu nori padėti savo vaikui nepriklausomai nuo jo lyties, jeigu įtari, kad galbūt turi draugą ir galbūt gali jau mylėtis, reikia padėti prezervatyvų.

Reikia padėti tiek, kad vaikas žinotų, jog tėvai nesugebės suskaičiuoti, ar jis pasinaudojo jais, ar ne. Vieno prezervatyvo vaikui ant spintelės padėti nepatartina.

Prezervatyvai visuomet turi būti paaugliams prieinami, nes jų lytinis gyvenimas nevyksta pagal grafiką. Tai gali įvykti netyčia. Viena dažniausių situacijų, kai paaugliai pasimyli, tai pas draugus gimtadienyje.

– Būdami suaugę mes žinome, kad tos pirmosios meilės retai kada būna ilgalaikės ir baigiasi vestuvėmis, tačiau paaugliai to nežino. Tėvai žino, kad po drugelių ir gėlyčių periodo gali būti ašaros, dramos, verksmai, nevalgymai. Kaip elgtis paauglių tėvams, kurie gali viską vertinti iš laiko perspektyvos, o paaugliai negali?

– Paauglystėje labai norisi būti priimtam, geranoriškumo iš kitų. Gali tėvai sakyti tas šablonines frazes, kad bus tų vaikinų, kad suras dar geresnį. Ko gero, tuo metu vaikui labiausiai reikia būti išklausytam, jam reikia išsikalbėti ir didelių, protingų išvedžiojimų iš suaugusiųjų jie nelaukia.

Jeigu paauglys prabilo apie savo meilę, turbūt mums nieko nereikia patarinėti. Nebent paprašys. Vien išklausymas yra labai svarbus, nes tėvai daug dirba, vaikai patiria nuolatinį dėmesio deficitą. Paauglys kiekvieną dieną nelįs prie tavęs.

Šių dienų vaikai nėra išlepinti to dėmesio. Tėvai ir vaikai žino, kad jeigu vaikas skambina į mobilųjį ir verkia, vadinasi, kažkas nutiko. Vadinasi, tai labai svarbu. Reikia išklausyti taip, kaip tą daro pagalbos linijų darbuotojai.

– Būna kartais, kad su ta pirma meile susituokiama, kuriama šeima ir bandoma ilgai bei laimingai gyventi. Kaip jūs tokią situaciją vertinate?

– Sakyčiau, kad irgi pavėluota, nes teisingas psichologinis, emocinis, seksualinis auklėjimas turi tikslą, kad vaikas mylėtų atsakingai. Kad jis įsivaizduotų savo gyvenimą, pajamas, kurtų nepriklausomą gyvenimą, ne po tėvų sparnu, gyvenant kitame kambaryje.

Kokie bebūtų turtingi tėvai, jeigu jie duoda pinigų vaikui ir leidžia 15-kos metų tuoktis, finansinė priklausomybė nuo tėvų neišvengiama. Kai žmogus pats uždirba pinigus, jis jaučiasi nepriklausomas, o jeigu jis gauna pinigų iš tėvų, tačiau nori gyventi suaugusio žmogaus gyvenimą, sunku tada visiems: tėvai negali auklėti savo vaiko, nes jis jau kaip ir suaugęs, kuria šeimą, o vaikas neturi to savarankiškumo, kurio jam reikia, nes vis dar gyvena su tėvais ir yra finansiškai nuo jų priklausomas.

Manau, kad tą atsakomybę, kuri vėliau ir pasireiškia santykiuose su priešinga lytimi, reikia diegti nuo vaikystės. Tuoktis 18-kos metų, dvyliktą klasę pabaigus, ai yra sovietinio laiko atgyvena. Tuoktis tokiame amžiuje ne laikas, šeimą ir vaikus reikia planuoti. Jauni žmonės turi svajonių, jie nori mokytis, siekti kažkokių profesinių aukštumų, ankstyvas nėštumas gali viską pakeisti. Todėl vaikai turi būti planuojami, kai abu tiksliai žino, kad jau yra pasiruošę auginti vaikus.

Tuoktis 18-kos metų, dvyliktą klasę pabaigus, ai yra sovietinio laiko atgyvena. Tuoktis tokiame amžiuje ne laikas, šeimą ir vaikus reikia planuoti.

Yra labai svarbus aspektas – psichologinis pasiruošimas. Su tuo man savo praktikoje labai dažnai tenka susidurti, kai abiejų lyčių asmenys būna psichologiškai nepasiruošę santuokai ir vaikų atsiradimui.

Kai ateina moteris ir sako: „Oi, kaip aš noriu vaikų, kaip aš noriu vaikų“. Aš galvoju – kokia nelaimė, jeigu ta moteris tuoj pagimdys vaiką. Ji gi jį užkankins: prisegs jį prie sijono arba nekęs jo. Motinystės instinktas yra natūralus, tai natūrali seksualumo išraiška. Bet kai imama garsiai deklaruoti „noriu, reikia vaiko!“, tai jis nieko nepagydys, jeigu tavo dūšioj netvarka. Moteris perkels savo problemas į vaiką.

Prieš kuriant santuoką jaunam žmogui reikia užduoti sau daug klausimų: ar aš galėsiu su šiuo žmogumi praleisti daug metų? Ar man patinka su juo bendrauti, būti? Ar man gera su juo psichologine, seksualine prasme?

TAIP PAT SKAITYKITE: „Myliu savo vyrą, bet mylėtis nenoriu“. Moterys atskleidžia priežastis

– Jei tuokiesi su pirma meile, vadinasi, neturėsi kitų seksualinių partnerių, nebus galimybės palyginti, pažiūrėti, kokios ten dar žuvelės plaukioja akvariume. Ar įmanoma su vienu žmogumi nugyventi, tarkim, nuo 18 iki 78 metų?

– Teoriškai tokia galimybė yra, bet mūsų santykiams nemažą įtaką daro aplinka. Mūsų aplinka yra tokia labai „skyrybinė“, visą laiką žmonės girdi informaciją, kad kažkas išsiskyrė, kad kažkas išsiskyręs tikrą laimę rado su kitu žmogumi ir t. t., ir pan.

Aišku, tam tikras pasirinkimas yra reikalingas, kad būtų sąmoningas suvokimas, kad būtent su šituo žmogumi man visais atžvilgiais yra gerai; kad dalykuose, kuriuose esame skirtingi, galime rasti kompromisą.

Jeigu mergaitė dažnai keičia berniukus, gal ji nesugeba prisirišti? O ta, kuri draugauja su tuo pačiu berniuku ir į kitus nesidairo, gal ji taip elgiasi, nes bijo būti palikta? Vėl gali būti problema.

– O jeigu pirma meilė aplanko ne darželyje ir ne mokykloje, o gerokai vėliau, jau gal net baigus universitetą? Ar gali taip būti?

– Nieko čia katastrofiško, bet tai jau tam tikras simptomas. Kad pirma meilė aplanko mokykloje, kaip ir logiška, jaunimą krečia hormonų audros, jie daug laiko praleidžia kartu, natūralu, kad kyla simpatija. Jeigu jos nekyla, jau galime spėti, kad gal yra bendravimo problemų, baimių, savivertė maža. Psichologiškai sveikas vaikas turi pirmą kartą patirti meilę paauglystėje.

– Yra mergaitės, kurios su vienu vaikinu draugauja iki mokyklos baigimo, o kitos keičia vaikinus kas antrą dieną. Kuri iš šių mergaičių geresnė/blogesnė?

– Čia sunku taip vienareikšmiškai vertinti. Kartais ilgiau draugaujant kažkokios problemos pradedamos ignoruoti. Mūsų visuomenėje įprasta apie daug ką tylėti. Tad nežinau, ar ilgalaikė draugystė su tuo pačiu vaikinu yra gerai. „Aš myliu jį, jis myli mane, tai turbūt viskas susitvarkys“. Nebūtinai susitvarko, o įgūdžių bendravimo stinga ir gebėjimo spręsti sunkumus dar nėra.

Jeigu mergaitė dažnai keičia berniukus, gal ji nesugeba prisirišti? O ta, kuri draugauja su tuo pačiu berniuku ir į kitus nesidairo, gal ji taip elgiasi, nes bijo būti palikta? Vėl gali būti problema.

– Kodėl, kai jau esame vyresni, labai šiltai prisimename pirmus susižavėjimus ir pirmą meilę, ją romantizuojame?

– Manau, dėl to, kad tai buvo labai nuoširdu ir tikra. Suaugusio žmogaus santykiuose su priešinga lytimi dažnai įjungiamas protas, pasitelkiamos manipuliacijos. Jeigu mergina sako: „Mane nuskriaudė vaikinas, tai paskui kiti dešimt kentėjo“ – ką čia prisiminti? Ar ji buvo laiminga? Tikrai ne, nei su tuo pirmuoju, nei su tais dešimčia.

O vaikystėje nėra tų manipuliacijų, dar neprigalvojome visokių dalykų, jausmai mūsų yra tyri ir atviri. O tikrus dalykus mes prisimename visą gyvenimą.