Seksualinė tapatybė pagal dailininką Adomą Danusevičių
Visą vasario mėnesį sostinės „The Rooster Gallery“ veikia dailininko Adomo Danusevičiaus paroda „Penis Mushroom Series“. Tai aštuntoji šio menininko, VDA doktoranto, tęsiančio mokslinę stažuotę Danijos karališkojoje menų akademijoje, personalinė paroda, atverianti retai Lietuvos mene tyrinėjamą vyriškumo ir seksualinės tapatybės temą.
– Kaip paaiškintumėte intriguojantį parodos pavadinimą: kokias įžvelgiate falo ir grybų paraleles?
– Stažuodamasis Kopenhagoje esu sukūręs rašalu atliktų piešinių „Menininko knygą“, kurią rengdamas daug dirbau ties įvairiomis vyriško seksualumo temos interpretacijomis. Į pačią temą stengiausi pažvelgti kiek ironiškai, mėgindamas provokuoti žiūrovo fantaziją – kas nutiktų, jei vyrams vietoj penio išaugtų grybas. Kita vertus, psichoanalitikai jau seniai tyrinėjo falo ir grybo paraleles mūsų kolektyvinėje pasąmonėje ir mitologijoje. Teko susipažinti su indų mitologija, kurioje grybų skverbimosi pro samanas vaizdiniu aiškinamas vyro ir moters santykis, dviejų energijų jungtis, taip pat ir pasaulio vaisingumas.
– Meno pasaulis be seksualumo interpretacijų gerokai sumenktų – vien jau ko vertos senovės romėnų pavaizduotos orgijos Pompėjų freskose. Kaip pačiam kilo noras per meną pažinti savo kūną?
– Kaip ir kiekvienam žmogui, seksualumo tapatybės klausimas iškilo dar paauglystėje: kai iš berniuko tampi vaikinu, stebi, kokių pokyčių vyksta tavo organizme. Vėliau tokia savianalizė sublimuojasi į kuriamą meną. Augau visuomenėje, kurioje seksualumas vis dar buvo tabu, todėl išsilaisvinimas iš to susikaustymo teikė naujų požiūrių ir naujų meninių pavidalų. Vienas Kopenhagos meno profesorius savotiškai net pasidžiaugė, kad esu iš visuomenės, kuri seksualumą buvo uždariusi į narvą, todėl laisvės pojūtis teikia kitokio įkvėpimo ir naujų požiūrio kampų. O Danijos meno pasauliui kaip tik to šiek tiek trūksta, nes seksualumas mene jau nebe toks paveikus kaip anksčiau.
Savaime suprantama, kad, keldamas savo paties seksualinės tapatybės klausimą, meno kūriniais stengiuosi suteikti žiūrovui galimybę suabejoti dominuojančia tradicine „tikro“ vyro samprata, leisti įžvelgti galimų nenorminių lytiškumo variacijų.
– Kaip požiūrį į seksualinę tapatybę keitė laikas, praleistas Vakaruose?
– Kai atvykau į Kopenhagą, susidūriau su visiškai kitokiu žmonių mąstymu ir elgsena. Pirmiausia į akis krito tai, kad ir vyrai, ir moterys didelį dėmesį skiria savo išvaizdai: ne šiaip sau puošybai, o itin kūrybiškam požiūriui į individualų stilių. Teko gerokai pasistengti, save perkonstruoti, kad pakeisčiau požiūrį į daugelį reiškinių. Mano išvyka sutapo su danus negatyviai pasaulyje išgarsinusiu įvykiu – vaikų akivaizdoje skrodžiama zoologijos sode nušauta žirafa. Nemažai teko bendrauti su danais, kad suprasčiau, kodėl jie taip darė.
Po intymių santykių mes, Rytų europiečiai, esame labiau linkę kažkodėl jausti gėdą, savigraužą, nusidėjimą, danams šis pojūtis svetimas.
Nors paprastai vakariečiai rafinuotesni už mus ir labiau saugantys savo privatumą, tačiau su studentais vakarėlyje atvirai kalbėti apie seksualinius potyrius – įprastas dalykas, nes danai tai prilygina kitiems gyvenimo malonumams, kuriais mes ten paprastai dalijamės be tabu. Pokalbio metu visada galima matyti, kad po intymių santykių mes, Rytų europiečiai, esame labiau linkę kažkodėl jausti gėdą, savigraužą, nusidėjimą, danams šis pojūtis svetimas ir nesuprantamas – jei du žmones siejo abipusis malonumas, kodėl reikėtų jaustis nepatogiai. Danų atsipalaidavimo ir nesusikaustymo atmosferą gerai perteikia jų kalboje esantis žodis „hygge“, kuris nusako jų laisvalaikį, jaukų ir intymų pasibuvimą su draugais žvakių šviesoje.
Vakarų pasaulis išmokė mane šypsotis net ir nepažįstamam praeiviui, nesvarbu, kokios lyties jis būtų. Lietuvoje šypsojimasis vis dar daugeliui kelia kažkokią nuostabą: „Kas tau yra – ko čia juokiesi?“ O jei dar šypsena adresuojama vyrams, gali susilaukti labai neadekvačios reakcijos.
Kelerius metus studijavęs Danijoje, o vasaras leisdamas Vokietijoje, pastebėjau didelį skirtumą tarp Vakarų ir Rytų Europos vyrų elgsenos. Lyginant su vakariečiais, mes stokojame tarpusavio empatijos: pavyzdžiui, Lietuvoje masinio susibūrimo vietose – mugėse, turguose, prekybos centruose – netyčia vyrams susistumdžius, retai išgirsi malonų ir nuoširdų atsiprašymą. Suprask: kovingam mačo vyrui tai – ne lygis. Pas mus vyrų ir moterų vaidmenys dar labai stipriai atriboti. Pavyzdžiui, Danijos sporto klubuose savininkas vieną kurią nors savaitės dieną ima ir sąmoningai sukeičia vyrų ir moterų persirengimo drabužines: vietoj „į kairę – vyrams“, „į dešinę – moterims“ padaro atvirkščiai. Šitaip griaunamos nusistovėjusios taisyklės, rutina ir stereotipai.
Iš pradžių maloniai stebino labai liberalus vyresnių žmonių požiūris į seksą mene. Vokietijoje erotinio meno parodoje apsilankiusi septyniasdešimtmetė moteris daugelį kūrinių vertina su šypsena ar net juokdamasi, o pas mus į tokio žanro parodą senyvi žmonės apskritai vengia eiti, o pamatę dažniausiai pasibaisėja, susikausto ir yra linkę moralizuoti. Kai gyniausi savo magistro darbą – tapybos ciklą „Karminas“ – apie pritaikytą kariuomenės drausmės modelį, net iš vertintojų teko sulaukti kritikos dėl pernelyg „kraštutinio nuogumo“. Taigi įsivaizduoju, kad šiandien masiniam Lietuvos žiūrovui tokia paroda dar būtų sunkiai priimtina.