„Sel“ prodiuseris Žilvinas Žusinas apie Egidijų Dragūną: „Mes esame 50 procentų vienas kito“
Muzikos prodiuseriui Žilvinui Žusinui (29) dar nėra nė trisdešimties, tačiau jis jau kone dešimtmetį kuria dainas garsiausiems Lietuvos atlikėjams ir yra pelnęs keletą apdovanojimų už savo darbą. „Bravo“ muzikos apdovanojimuose 2007 metais jis buvo apdovanotas „Metų prodiuserio“ žvaigžde, o M.A.M.A. 2011 muzikos apdovanojimuose Žilvino Žusino ir Mario Basanov prodiusuotas „Sel“ albumas „Aš kaip žąsis“ pelnė geriausio „Metų albumo“ nominaciją.
„Papasakosiu Jums mažą paslaptį: jau dvejus metus neįrašinėjau nė vienos dainos. Tuos du paskutinius kūrinius, kurie Jūsų „nepramušė“, sukūriau ne aš. Nesukūriau nei muzikos, nei žodžių, neįdėjau širdies. Matau, Jūs tai supratote ir pajutote. Priežastis: buvau susipykęs su savo draugu ir prodiuseriu, su kuriuo buvau sukūręs daug dainų (o ir šiaip reikėjo pailsėti vienam nuo kito), nors mums labai gerai muzika kuriasi kartu. Po dvejų metų pertraukos nutarėme pasikalbėti, sėdome į lėktuvą, nuskridome į Baden Badeną, išgėrėm alučio“, – „Facebook“ tinklo paskyroje šių metų rugsėjo pabaigoje širdį išliejo E.Dragūnas.
Kaip vystosi atsinaujinęs Žilvino ir Egidijaus bendradarbiavimas? Koks yra prodiuserio darbas? Ar lengva šiais laikais tapti garsenybe? Kiek darbo, pinigų ir talento reikia norint išleisti muzikinį albumą? Ar tiesa, kad didžiąją dalį darbų už dainininkus nudirba jų prodiuseriai? Apie visa tai kalbamės su grupę „Sel“ prodiusuojančiu Ž.Žusinu.
Labai jaunas atsiradai muzikos pasaulyje ir ėmei dirbti su garsiausiais Lietuvos atlikėjais. Nuo ko pradėjai savo karjerą?
Pagalvokime, o kas yra muzikos pasaulis? Tai – garsų bei pojūčių pasaulis. Jau gimęs vaikas yra apsuptas įvairios muzikos: tiek natūralios gamtos, tiek šiuolaikiškai žmonių sukurtos garsų sintezės. Vieni vėliau tampa jos klausytojais, kiti kūrėjais. Būdamas vos kelerių metų, balkone su žaliu vaikišku akordeonu rengiau koncertus, pamenu aplink plojančius kaimynus. Tėvai, tikriausiai dėl suprantamų priežasčių, paprašydavo, kad geriau eičiau groti į balkoną (šypsosi). Juk dar groti nemokėjau, neatsimenu, ką spaudydavau. Pirmą raudoną vaikišką pianiną dovanų gavau 3-iojo gimtadienio proga. Darželyje su auklėmis vakarais, kol sulaukdavau tėvų, dainuodavome tautiškas lietuviškas dainas, kurias išmokau iš mamos (ji yra lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė). Tai buvo aktyvūs Sąjūdžio metai, perversmas. Dar pirmoje klasėje mane pastebėjo žymi pedagogė muzikė amžinos atminties Jūratė Kazimierėnaitė. Ji mane ruošė Dainų dainelei bei kitiems koncertams. Jos dėka antroje klasėje jau pradėjau lankyti muzikos mokyklą, fortepijono skyrių. Kartais pagalvoju, kad ji buvo tas žmogus, kurio dėka pratęsiau draugystę su muzika. Tėvai dar bandė atkalbėti, bet pamenu net verkiau, kaip norėjau į meno mokyklą. Vėliau namie turėjau net du pianinus! Būdamas septynerių vasarą kaime pas senelius užsidirbau pinigų ir pirkau gitarą. Mane visuomet labiau traukė populiariosios (elektroninės), eksperimentinės muzikos aplinka, nei, pavyzdžiui, klasikinės. Tai turbūt kiekvienas turi pajusti ir nejučia eiti savo keliu (akademinė atmosfera man yra šalta, ji baugina, bet kartais klasikos klausytis patinka). Pirmą elektroninį sintezatorių tėvas nupirko, kai man buvo 10 metų. Šiuo instrumentu, būdamas penktokas, atlikau muzikinę programą abiturientų atestatų teikimo šventėje. Tuomet pradėjau įrašinėti įvairias asmenines kompozicijas į kasetinį magnetofoną.
Ką galėtum įvardyti kaip savo įkvėpėjus?
Didžiausi inspiratoriai, žinoma, tuo metu buvo jau žinomos grupės SEL, Pompa, XXL ir kt. Kai buvau penkiolikos, įrašus darėme su repo grupe „Zenitaz“. Vienas iš grupės narių Pushaz dabar yra „G&G Sindikatas“ narys. Su „Zenitu“ 1999 metais dalyvavome garsiame jaunųjų kūrėjų festivalyje-konkurse „Mama, aš dainuosiu“. Buvome labai gerai įvertinti, Marijonas Mikutavičius savo straipsnyje mus įvardijo geriausiais Lietuvos reperiais. Toliau taip pat sekė daug pasirodymų ir konkursų.
Ar buvo sunku buvo „prasimušti“? Juk viena yra įrašinėti dainas su savo bičiuliais, o kita – dirbti su jau žinomais atlikėjais.
Niekur neprasimušinėjau (šypsosi). Man tai svetimas terminas. Turiu neigiamą nuomonę apie tokius neįdomius, „pasipūtusius“ tipažus, kurių Vilniuje, spaudoje, ekranuose ypač daug.
Baigiant vadybos ir verslo administravimo studijas su kolegomis Svaru ir Pushu iš „G&G Sindikatas“ įsirengėme savo garso įrašų studiją. Iš Amerikoje užsidirbtų pinigų buvau įsigijęs reikalingą įrangą. Po kažkurio laiko 2004 metais į studiją užsuko Egidijus Dragūnas. Tuo metu jo populiarumas prieš albumą „Muzika“ buvo priblėsęs. Paskutinis albumas kažkada seniau išleistas, mažai koncertų, tad buvo lengviau ir su juo kalbėtis (šypsosi). Puikiai susibendravome, tikome vienas kitam, kaip būna šeimoje, ir pradėjome darbuotis. Jis yra mano sielos draugas. Kaip kažkada juokaudami kalbėjome, kad esame 50 proc. vienas kito.
Taigi daug kas tavo sėkmingiausiu sprendimu tituluoja bendradarbiavimą su „Sel“. Ar sutinki su šiuo teiginiu?
Vienareikšmiškai! Bet muzika man iki šiol nėra darbas. Tai hobis, gyvenimo būdas. Nesu gamybinė muzikos prodiusavimo mašina. Daug kuriu sau, teatrui, žinoma, darau ir kitiems. SEL – tai atlikėjas, kuris jaučia, žino, ko nori. Bendrame darbe tai yra labai svarbu. Daug blogiau, kai atlikėjas pasimetęs ir neatranda, ką ir kaip nori dainuoti, todėl dažnai pabrėžiu, kad daina, jos stilius turi tikti prie atlikėjo veido, jo akių. Kitaip žmogus lieka sau, daina atskirai sau. O tokių atvejų Lietuvoje ypač daug.
Kadangi su Egidijumi Dragūnu dirbi nuo 2004-ųjų, kaip manai, kokia „Sel“ populiarumo paslaptis? Juk Egidijus turbūt vienintelis sugeba surengti tokio masto koncertus.
Egidijus yra ypatinga, išskirtinė asmenybė. Tai viskas viename. Labai kryptingas žmogus. Nors dažnai vyresnio amžiaus žmonėms Egidijus Dragūnas galbūt klausos nevertas dainininkas, tačiau labai jauno ir vidutinio amžiaus klausytojams SEL yra tarsi hipnozė (ši jo galia akivaizdi). Pastarųjų metų išaugusį hyperpopuliarumą lėmė, visų pirma, nuoširdi kūryba. Toliau darbingumas, gera komanda ir panašiai. Kita pusė, turėjusi įtakos grupės vietinėms aukštumoms – tai šiems laikams būdinga vartotojiška kultūra. Kažkiek galima būtų palyginti su populiariais greito maisto restoranėliais ar naujų technologijų masine psichoze.
Vis dėlto Egidijus Dragūnas garsėja kaip itin sudėtingo charakterio asmenybė. Ar sunku su juo dirbti? O gal kaip tik abu randat bendrą kalbą?
Visi mes esame sunkių, skirtingų, keistų charakterių. Jeigu tik pasireiškia pirmi sunkaus darbo požymiai, jokiais būdais nedirbame. Neapkrauname nei savęs, nei klausytojų. Mūsų bendra kalba yra mūsų bendra muzika.
Kalbama, kad dauguma Lietuvos dainininkų patys beveik nekuria. Esą jiems muziką bei tekstus sukuria prodiuseriai. Ar tai tiesa?
Dainininkas nebūtinai turi kurti. Dabar žmonės per daug apkrauti nereikalinga informacija apie tai, kas, ką, kur, kada sukūrė. Tai tik klausytojus blaškanti žinia. Reikia tiesiog atsipalaiduoti. Klausant muzikos svarbiausia mėgautis, o ne galvoti.
Yra keli dainų kūrimo modeliai. Vieni kuria patys, kitiems sukuria kiti. Galima atskirti dainininkus, kurie turi tiesiog gražų balsą, bei tuos, kurie yra ir kūrėjai plius dainininkai. Esu linkęs, kad atlikėjas, jeigu jam tai duota iš aukščiau, prisidėtų prie dainų kūrimo. Tokiu atveju kūrinys gimsta tikresnis, natūralesnis jam pačiam, o tai galutiniame rezultate girdi bei supranta svarbiausi – dainų klausytojai. Bet atsiranda tokia bėda, kad dažnai susiduriame su diletantiškais kūriniais. Jeigu dainą bando kurti tas, kuriam to daryti nereikėtų, rezultate gauname prastą saviveiklos lygio darbelį, kuris rėžia ausį, jo niekas nenori klausyti, ką jau kalbėti apie radijų transliavimą.
Kitas, klasikinis modelis, tai seniai patikrintas kūrybos procesas, kai dainą, melodiją, tekstą sukuria profesionalūs, tikri kūrėjai, o profesionalus dainininkas dainą atlieka. Kai tai daro profesionalai, kūriniui lieka mažiau abejingų. Tokių dainų pasaulyje dauguma.
Kiek žinau, visuomet ieškai naujų talentų ir padedi jiems pradėti muzikinę karjerą. Ko reikia dainininkui, kad atkreiptų prodiuserių dėmesį?
Kiekvienas prodiuseris viską mato ir galvoja savitai skirtingai. Vieni orientuoti tik į žūtbūtinį naujo talento pardavimą. Ten žmogus neįdomu. Tai ypatingai greito rezultato pragmatiškas modelis – „pakramčiau ir išspjoviau“. Toks jaunas talentas yra tiesioginė piniginė išraiška verslo modelyje. Kitiems gi rūpi kūrybinis procesas, jauno talento visapusiškas ugdymas, išieškotų ir užbaigtų dainų bei stiliaus kūrimas. Tai, be abejo, lėtesnis, daugiau atsidavimo reikalaujantis darbo būdas, bet man jis vertybiškai priimtinesnis. Galbūt vienoje perklausoje ar atrankoje jaunas talentas liks nepastebėtas, kitur jis bus mielai pakviestas. Esu jaunas ir pats daug ko mokausi. Asmeniškai man svarbu visapusiški žmogaus duomenys, bendras pasiruošimas.
Beje, kiek reikia investuoti į naują talentą, kad jis išgarsėtų?
Priklauso nuo tikslų ir situacijos galimybių. Bet pradžiai, norint pastatyti naują talentą ant kojų, reiktų apie 10 000 Lt. Tai kaip įstatinis kapitalas uždarojoje akcinėje bendrovėje (šypsosi). O toliau investuojama pagal sudėliotus planus arba eigos situacijas.
Apskritai, ko reikia dainininkui, kad išgarsėtų Lietuvoje? Juk yra daug pavyzdžių, kai žmogus turi stiprų balsą, tačiau neišpopuliarėja.
Dainininkui reikia jam tinkančios dainos. Žinomumas ar išgarsėjimas neturėtų būti primityviai suprantami ir vertinami reiškiniai. Esu už tikrą, žmogaus gabumais paremtą išgarsėjimą. Televizijos pagalba „išgarsėja“ neverti, bandantys dainuoti ar šiaip maivytis.
Pasvarstykime, o kas yra geras ir stiprus balsas? Kam jis, tas balsas, pats vienas sau reikalingas ir įdomus? Geras ir stiprus balsas daugeliui suprantamas, kaip garsiai „bliaunantis“ balso tembras. Nuobodu ir negražu. Šiuo atveju daug tikslingiau būtų kalbėti apie dainininko balsą muzikoje ir dainoje. Nematuokime dainininkų kažkokiais nebūtais prietaisais ar teorijomis. Vienintelis matuoklis yra širdis, mūsų pojūčiai. Matuokime pagal tai, ar mums miela, patinka jo ar jos klausytis: vakarais, kai liūdna, linksma ar šokant vakarėlio metu? Štai taip ir nustatome, kas mums patinka ir kas yra tas gero balso dainininkas. Ir neapgaudinėkime savęs priverstinai klausydami įvairių „Juozakaičių“, „Golevaičių“ ar kitų bliovimo specialistų. Tai tiesiog rėžia ausį. Dažnai matyti, kad tokiems žmonėms labai trūksta savikritikos. Jie tikriausiai nepažiūri į save iš šono, nepaklauso savęs kaip dainuoja ar šoka. Kitu atveju, kalbėdami ir kritikuodami kitus, viešai turėtų raudonuoti ar kažkaip kitaip keisti spalvą.
Kaip manai, kodėl lietuvių popdainininkai neišgarsėja (arba labai retai išgarsėja) užsienyje? Nejaugi mūsų lietuviai neprilygsta užsieniečiams?
Tai amžinas klausimas su nebūsiančiu atsakymu. Kitaip tariant, tai tas pats, kaip klausti, kodėl Lietuva maža valstybė ar kodėl mūsų tokia istorinė ar geografinė padėtis. Bet tai neturėtų būti jokia bėda! Taip jau yra, kad mums kiti diktuoja visas madas. Kai kurie mūsų popdainininkai neretai tiesiogiai kopijuoja užsienio įžymybes. Viso pasaulio kontekste esame maža provincija ir tie lietuvaičiai iš „beždžioniukų diskotekos“ atrodytų juokingai (šypsosi). Taigi apsiraminkime ir nefantazuokime. Nuoširdžiai dirbkime ir kurkime, o jei tik atsiras menkiausia galimybė turėti ypatingo ryškumo pasaulio popžvaigždę iš Lietuvos, tai tikrai ir atsitiks. Beje, noriu pasidžiaugti tokiais Lietuvos kūrėjais bei atlikėjais kaip Mario Basanov, Key Mono, Jazzu, kurie jau viena koja užsienyje.
O ką gali pasakyti apie dabartinę lietuvišką popkultūrą? Turiu galvoje dažnai kritikuojamas, seksualumu spinduliuojančias merginų grupes.
Tokias grupes vertinu neutraliai. Tiesiog tai nieko bendro neturi su muzika. Šios grupės yra verslo bendrovės ir tai yra normalu. Bet kalbant apie jų muziką, toliau kalbėti nėra apie ką (šypsosi). Kaip žmonės, tos merginos yra geros draugės, kolegės ir šiaip – geri žmonės.
Apskritai šiuolaikinę muzikinę situaciją vertinu teigiamai. Visi, kas tik nori kurti, dabar kuria (juk neuždrausi) ir visi gali tai nesunkiai pristatyti viešai internete, kur ir yra didžiausias klausytojų prieinamumas. Taigi pasireiškimo ir galimybių prasme vertinu teigiamai. Jeigu man kažkas nepatinka, tiesiog neklausau. Anksčiau būdavo daug etapų, reikėjo daug daugiau pastangų ir darbo, kad tavo kūrybą išgirstų. Dabar net nemokantis groti ar vidutinių gabumų individas, turintis muzikinių užmojų, gali kažką savo dėlioti supaprastintose muzikinėse programose. Senos kartos muzikantai dėl to gali būti susikrimtę. Jų laikas jau praėjo.
Siūlome skaitytojams paklausyti Žilvino Žusino prodiusuotos „Sel“ dainos „Ten kur sapnai“.