Sendaikčių turgaus magija

Sekmadieninio blusų turgaus tradicija gyvuoja visoje Europoje. / Fotolia nuotr.
Sekmadieninio blusų turgaus tradicija gyvuoja visoje Europoje. / Fotolia nuotr.
Šaltinis: Žurnalas „JI“
A
A

Saulėtas, ankstyvas ir tingus sekmadienio rytas, kavos puodelis ir galvoje besisukanti mintis – dar kelios minutės rytinio snaudulio ir keliausiu į blusų turgų – gal šiandien lydės sėkmė ir rasiu ką nors originalaus (duokdie, „Chanel“ švarkelį ar „Louis Vuitton“ rankinę). Ir nesvarbu, kur esu – Vilniuje, Barselonoje ar Paryžiuje – sekmadieninio blusų turgaus tradicija gyvuoja visoje Europoje.

Turistai, kolekcininkai, senienų gerbėjai ar mėgėjai pasirausti blusų turguje ras tai, ko tik širdis geidžia: šimtamečių nuotraukų, porcelianinių figūrėlių, indų ir stalo įrankių, knygų, baldų, šviestuvų ar kt. Su senu daiktu į namus parsinešame ir trupinėlį svetimo, todėl labai jaudinančio gyvenimo, ir akimirką pasaulio istorijos. Pardavinėti senkdaikčius – dažnai iš kartos į kartą perduodama šeimos tradicija. Ir galbūt vienintelis dalykas, kurio tokiame turguje nerasime, – tai blusos. Tad natūraliai kyla klausimas: kodėl jis vadinamas blusų turgumi?

Blusos turguje

Yra ne viena teorija, mėginanti paaiškinti šio keisto ir šmaikštaus pavadinimo atsiradimo istoriją. Bene labiausiai paplitęs ir įdomiausias paaiškinimas mus nukelia į 1860-ųjų Paryžių. Tiesa, Prancūzijos sostinė tuo metu dar nepriminė miesto spindinčiomis vitrinomis ir plačiomis gatvėmis ir neturėjo įsimylėjėlių miesto vardo. Tačiau purvinuose skersgatviuose, aptrupėjusiuose pastatuose ir sausakimšose aikštėse glūdi blusų turgaus paslaptis.

1860-aisiais vienoje Paryžiaus miesto aikštėje veiklą pradėjo turgus pavadinimu Marche aux Puces (liet. „turgus su blusomis“), kuriame prekės iš tiesų buvo apspistos vabaliukų, gausiai pasklidusių iš čia parduoti atvežtų senų baldų. Anot pasakojimų, taip gimė pavadinimas ir tradicija pardavinėti senus, nenaudojamus, sulūžusius ir nebemadingus daiktus – kitaip tariant, iš praktinių paskatų. Na, o madingi blusų turgūs tapo dėl bohemiškos dvasios ir kolekcininkų dėmesio.

Paryžiaus lobynai

Didžiausias ir žymiausias Europos blusų turgus, tikrai nenustebsite, yra šiaurinėje Paryžiaus dalyje, jis vadinasi Les Puces de Saint-Ouen ir užima net septynis hektarus žemės. Čia tikras kolekcininkų ir vienetinių prekių medžiotojų rojus, puiki pramoga turistams. Turgus veikia tris dienas per savaitę: šeštadienį, sekmadienį ir pirmadienį nuo ryto iki šeštos valandos vakaro.

"Les Puces de Saint-Ouen"  turgus Paryžiuje.
"Les Puces de Saint-Ouen" turgus Paryžiuje. / proomforhistory.wordpress.com nuotr.

Manoma, kad turgus Paryžiaus šiaurėje atsirado tarp 1880–1900 metų, o jo istorija neatsiejama nuo legendos apie kaulėtą skudurininką. Pasakojama, kad jis, dar kitaip vadinamas pêcheurs de lune (liet. „mėnulio žvejys“) kartą keliavo per Paryžių šiukšlynuose ieškodamas senų daiktų, kuriuos galėtų parduoti turguje. Pagal to meto įstatymus skudurininkas buvo tapatinamas su vagimis, valkatomis ir nusikaltėliais, tad buvo ištremtas už miesto sienų. Čia jis sutiko ir daugiau savo „kolegų“, vadinamųjų mėnulio žvejų, ir su jais sumanė dabartinėje Les Puces de Saint-Ouen blusų turgaus teritorijoje įkurti pardavėjų grupę. Garsas apie prekeivius pasklido greitai, ir daugybė žmonių traukdavo į priemiestį apžiūrėti nepaprastos jų „kolekcijos“. XX a. pradžioje net tapo labai madinga sekmadienį praleisti sendaikčių turguje.

Nepaprastai populiarus šis turgus ir dabar. Sakoma, kad kiekvieną savaitgalį čia apsilanko nuo 120 tūkstančių iki 180 tūkstančių žmonių. Paryžiečiams jis neatsiejamas nuo miesto kultūrinio gyvenimo, turistams – puiki pramoga, o įžymybėms, kurių čia taip pat netrūksta, dar vienas būdas pasirodyti viešumoje. Štai Holivudo žvaigždė Halle Berry buvo užklupta beieškanti rankinių, o modelis Kate Moss pastebėta tarp vintažinių suknelių kabyklų. Tiems, kurie vertina išskirtinumą, šis turgus – tikras lobynas.

„Gražusis uostas“ Londone

Dar viena sendaikčių karalystė, tarsi didžiulis istorijos muziejus ar atrakcionų parkas po atviru dangumi – tai Londono Portobello (liet. „gražusis uostas“) blusų turgus, daugybę smalsuolių sukviečiantis į Notting Hillo rajoną, išpopuliarintą aktorių Julios Robberts ir Hugh Granto to paties pavadinimo filme. Šis turgus ilgainiui tapo privalomu aplankyti turistų objektu. Nepatyręs jo dvasios, negali girtis, kad pažįsti Londoną...

"Les Puces de Saint-Ouen"  turgus Paryžiuje.
"Les Puces de Saint-Ouen" turgus Paryžiuje. / proomforhistory.wordpress.com nuotr.

Kažkada Portobello teritorija buvo didžiulis ūkis, pavadinimą gavęs nuo anglų admirolo Vernono, Karibų salose 1739 m. užkariavusio Puerto Bello uostamiestį. Šiuo pavadinimu pakrikštytas ūkis ilgainiui ėmė vis labiau masinti žmones. Netrukus čia atsirado daugiau gyvenamųjų namų, prekybos paviljonų ir gatvės prekiautojų. Na, o blusų turgaus statusą jis įgijo apie 1960-uosius.

Ir ko tik čia nerasi – garsių dizainerių paltų ir karinių uniformų, angliško porceliano ir prabangių Afganistano rankų darbo kilimų... Pavargusieji nuo įspūdžių ir klajonių gali pasistiprinti greituoju maistu arba užsukti į prabangų restoraną. Kaip sakoma, kiekvienam pagal skonį.

Turgus ir 2000 pardavėjų, suplūstančių čia iš visos šalies, duris atveria kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį, o profesionalai pataria į Portobello važiuoti šeštadienį tarp šeštos ir devintos valandos ryto, kai turgus neužgultas smalsuolių, o įdomiausi daiktai dar neišgraibstyti įdomybių medžiotojų. Beje, besivaikantieji dizainerių, tokių kaip Millau, Annette Olivieri ar Sidonie, drabužių turėtų visą dėmesį sutelkti į po Westway viaduku esančią turgaus teritoriją. Na, o retro ir vintažo stiliaus gerbėjai daug įdomaus aptiks užsukę prie „Decadent Vintage“ prekystalio, ant kurio puikuojasi 1920-ųjų suknelės.

Tarp Amsterdamo kanalų

Amsterdamo sendaikčių turgus Waterlooplein – seniausias ir įdomiausias blusų turgus mieste, kartu ir geriausia vieta ieškoti net tik daiktų ir drabužių, bet ir įdomesnių kadrų savo kelionių albumui. Be to, ši vieta, kaip ir visas Amsterdamas alsuoja jaunatviška dvasia ir laisvės idėjomis, kurios atsispindi čia parduodamuose marškinėliuose su Che Guevaros veidu, grafitų dažų buteliukuose, afrikietiškuose muzikos instrumentuose. Čia galite netgi sulaukti pasiūlymų pasidaryti tatuiruotę.

"Les Puces de Saint-Ouen"  turgus Paryžiuje.
"Les Puces de Saint-Ouen" turgus Paryžiuje. / proomforhistory.wordpress.com nuotr.

Waterlooplein skveras atsirado 1880 metais tarp dviejų vandens kanalų. Netrukus čia įsikūrė žydų turgus, didžiausias ir svarbiausias visame mieste. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, turgus buvo uždarytas, bet po karo jo veikla užvirė iš naujo. Pirmiausia čia įsikūrė paprastas, o 7-ajame dešimtmetyje ir sendaikčių turgus.

Amsterdamas traukte traukė hipius iš visos Europos, tapo savotišku laisvės ir kultūrų įvairovės simboliu, o turgus – populiaria susibūrimų, nuomonių ir daiktų keitimosi vieta.

Dabar Amsterdamo sendaikčių turguje šurmuliuoja gausybė turistų, įvairių ekscentrikų ir neformalų. Anot pardavėjų, jame parduodama daugybė dėvėtų drabužių, uniformų, knygų, muzikos plokštelių, keistenybių ir dar daugiau šiukšlių. Sakoma, kad Waterlooplein turgus – puiki vieta įsigyti pypkę, nebe pirmus metus skaičiuojantį dviratį, muzikos instrumentą ar suvenyrų iš Afrikos ir Azijos. Žodžiu, čia rasi visko, ką tik gali įsivaizduoti. Taigi iki pasimatymo blusų turguje. Beje, jis ne tik madingas, bet ir ekologiškas.

Įdomu žinoti

  • ► Sendaikčių turguje plačiai vartojama prancūziška sąvoka bric-à-brac gimė XIX a. ir reiškė mažų dekoratyvinių objektų kolekciją. Šią kolekciją galėjo sudaryti maži dekoruoti arbatos puodeliai, vazelės, paukštelių iškamšos, vaškinės gėlės, kiaušiniai, skulptūrėlės, pieštos miniatiūros ir kt. Tokia kolekcija paprastai buvo laikoma spintoje su stiklinėmis durimis arba išdėliojama ant specialaus staliuko. Šiais laikais bric-à-brac paprastai reiškia menkos vertės daiktus, randamus sendaikčių turguje.
  • ► Besirengiantiems į medžioklę sendaikčių turguje patariama atvykti anksti ryte – tada ne tik mažiau žmonių, bet ir didesnė galimybė rasti tai, ko jau seniai ieškojote. Būtina išlikti atidiems ir saugoti asmeninius daiktus, pinigus ir dokumentus – sendaikčių turgus labai masina kitos senos „profesijos“ atstovus kišenvagius. Ir galiausiai nesidrovėkite ir drąsiai derėkitės dėl kainos.

  • ► Esama netgi plaukiojančių turgų. Plaukiojantis Bankoko Damnoen Saduak turgus palieka neišdildomą įspūdį. Turgus išsidėstęs palei vandens kanalus, valtyse įsitaisę vietiniai stengiasi parduoti viską: vaisius, daržoves ir žoleles, įvairius rakandus, drabužius ir suvenyrus. Pirkėjai ir turistai taip pat plukdomi valtimis, sustojama prie juos sudominusių prekių, tačiau reikia būti greitiems – per ilgai derantis kanaluose susidaro spūsčių.
  • ► Bene žymiausia Šiaurės Afrikos prekyvietė – Fezo turgus Maroke. Siauros tamsoje skendinčios gatvelės slepia gausybę prekių: rožių eliksyrą, ką tik nupeštas vištas, vinis, šilką, avis, juvelyrinius dirbinius ir kt. Čia nesunku iki soties prisiragauti avienos, ožkienos, jautienos ar kalakutienos, suvyniotos į lavašą, pistacijų, pupų, alyvuogių, saldesnių už medų desertų ir tokios pat saldžios arbatos. Visa ši arabiška pasaka tęsiasi kilometrus – teigiama, kad Fezo mediną sudaro apie 10 tūkstančių gatvių gatvelių ir skersgatvių, kurie įtraukia ir užburia kiekvieną, įkėlusį koją į šį labirintą.

  • ► JAV Kalifornijos valstijoje vyksta Rose Bowl turgus, kuriame galima įsigyti populiariosios kultūros panaudotų daiktų: lėlių Barbių, jų namų, muzikos plokštelių ir pan. O štai San Jose turgus, įsikūręs beveik 13 km ilgio alėjoje, siūlo ne tik popniekučių, bet ir antikvarinių daiktų.

Tekstas D. Smagurauskaitės