„Mūsų organizme vykstantys amžėjimo procesai kažkuo primena senstantį namą: jis ilgai stovi, kol vieną dieną prakiūra stogas. Stovi merkiamas lietaus, o tuomet supūva perdangos – ir jis smenga šuoliais“, – sako Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centre dirbanti epigenetikė biochemijos mokslų daktarė Miglė TOMKUVIENĖ (43).
Kai kas nors paklausia, koks jūsų darbas, kaip paprastai paaiškinate?
Trumpai apibūdinti sunku... Apskritai išgirdę, jog esu mokslininkė, daugelis nudžiunga, kad tai kieta. O kai paaiškėja, kad biochemikė, sako, kad labai kieta: Lietuvoje mokslininkų reputacija itin gera. Ir pas mus atvykstantys dirbti kolegos iš kitų šalių pastebi, kad visuomenės požiūris į mokslą palankus. Manau, tai pelnyta, nes biotechnologijų, lazerių mokslai mūsų šalyje – tikrai aukšto lygio, mokslininkai labai atsidavę.
Na, o jei savo veiklą reikia paaiškinti detaliau – tiriu epigenetikos reiškinius. Tas žodis dabar gana dažnai minimas, nes susijęs su daugeliu ligų, ilgaamžiškumu: epigenetika – tai mokslas, kaip ir kodėl mūsų genai veikia kasdienybėje, kaip priklauso nuo aplinkos poveikio arba mūsų organizmo poreikių vienu ar kitu metu: būdraujant, miegant, patiriant stresą ar atsipalaidavus. Kad skirtingos ląstelės skirtinguose organuose ir situacijose atliktų vis kitokias funkcijas, turime visą genomą – 20–30 tūkstančių genų. Vienus kartais reikia įjungti, kitus – išjungti: turėti visą orkestrą, kurį reguliuoja genetiniai procesai. Su kolegomis tiriu, kaip ląstelėse vyksta genų reguliavimas: kaip veikia genų orkestras, kas jam diriguoja.