Garso įrašų studijoje Giedrius Arbačiauskas išbandęs jau viską – filmų garsinimą ir dubliavimą, audio knygų ir dainų įrašus. Išskirtinį šio aktoriaus tembrą girdi ir realybės serialo „Tiltas“ žiūrovai, pasirinkusieji žiūrėti su garsiniu vaizdavimu, skirtu žmonėms su regėjimo negalia. Apie šią patirtį – interviu su G.Arbačiausku.
Kokia buvo jūsų misija pritaikant „Tiltą“ žmonėms su regėjimo negalia?
Mano tikslas, kad žmogus, kuris tik klauso serialo, orientuotųsi, kur vyksta veiksmas, kas kalba ir ką daro. Čia svarbiausia, kad mano balsas emociškai nesusilietų su realybės serialo dalyvių balsais – jeigu pradėsiu vaidint savo emociją, tai jau bus dar kita istorija. „Tilte“ yra ir istorijos pasakotojas – tas pats, kuris kalba ir žmonėms su regėjimo negalia nepritaikytoje versijoje – Rytis Zemkauskas. Jo misija – išaiškinti projekto sumanymą, komentuoti, kurti nuotaiką ir net intrigą.
Kaip atsirinkti tą svarbiausią nereginčiam informaciją? Juk žmonėms svarbūs skirtingi dalykai: vienas manys, kad būtina papasakoti, kaip apsirengęs realybės serialo dalyvis, kitas tuo metu norės apibūdinti veiksmo vietą.
Tekstą garsiniam vaizdavimui kūrė audiovizualinio vertimo profesionalai, tad ir priėmiau tai kaip profesionalų produktą, sukurtą apgalvojus kiekvieną detalę, atidžiai suderintą ir su serialo kūrėjais. Čia nebelabai gali lįsti su savo jausena – esu tas, kuris tik perskaito.
Dirbdami su garsiniu vaizdavimu jau seniai supratome – praktiškai neįmanoma pasiekti, kad komentaras sutaptų su vaizdu. Į vieną sakinį reikia sudėti daug dalykų – kur žmogus eina, kokį veiksmą atlieka, gal kokia spalva svarbi. Ir kol tas sakinys ištariamas, tarkim, per penkias sekundes, vaizdas seniai pasikeitęs. Tad išmokome, kad komentaras labiau sietinas su garso, o ne vaizdo takeliu. Jeigu nuskamba šūvis – turi įvardinti, kas nutiko, jei durys trinktelėjo – irgi. Ir galiausiai nusistatėme, jog svarbiausia yra sakinio struktūros taisyklingumas, pasakojimo sklandumas – kad niekas neerzintų klausančio žmogaus.
Atradom šiuos sprendimus, kai prieš trejus metus pradėjome kurti garsinį vaizdavimą dar LRT televizijoje, dirbdami su senaisiais Lietuvos kino studijos filmais, tokiais kaip „Herkus Mantas“, „Jausmai“, „Mano mažytė žmona“, taip pat su dokumentika. Tada išradinėjom dviratį patys – darėm ir prašėm žmonių su regėjimo negalia įvertinti: tai buvo mūsų kelrodė žvaigždė. Kai jau pradėjom gauti teigiamus komentarus, supratome, kad einame teisinga linkme. Ir labai tikiuosi, kad tokių projektų daugės. Beje, prieš Naujuosius taip pat „Telia play+“ užsakymu taip įgarsinome Hario Poterio filmus, neseniai pirmą kartą – koncertą.
Atrodo, kad pritaikant tokį projektą kaip „Tiltas“ neregintiems yra didelė kakofonijos grėsmė: 12-os realybės serialo dalyvių balsai, du komentuojantieji, aplinkos garsai...
Čia reikia atrasti savitą kalbėjimo manierą, ir tam tikrai reikia muzikalumo. Kad garsinio vaizdavimo tekstas atsiskirtų nuo garso takelio su realybės serialo dalyvių dialogais, ieškojome ramaus, maloniai skambančio tono. Ne abejingo, bet be emocinių šuolių, informatyvaus, nedominuojančio. Turi visą laiką išlaikyti tam tikrą skambėjimą, kad klausytojas atpažintų tavo balsą. Tekstas turi būti ištariamas tolygiai, aiškiai ir dar pasibaigti sekundė iki veikėjų pokalbių – kad žiūrovams liktų laiko apmąstyti informaciją. Tokia lyg ir techninė užduotis – juk serialo istorija ir taip yra.
Darbas garsinant skirtingomis aplinkybėmis vis kitoks. Jau labai seniai dubliuoju ir garsinu filmus. Dubliuodamas turi būti „pilnas“ – suvaidinti kiekvieną situaciją, emociją – tapti personažu, veikėju. O kai garsini filmą, esi tik vienas orkestro instrumentų. Visas garso takelių „orkestras“ sudėliotas, o tu kažkur orkestro gale turi groti savo instrumentu ir jausti tonaciją – jokiu būdu nepervaidinti.
Lietuvoje prieš keletą metų buvo kuriamas realybės šou-eksperimentas „Tamsoje“, labiausiai turėjęs, matyt, parodyti nereginčiųjų galias. Tuokart scenarijus buvo pritaikytas būtent jų iššūkiams. Kaip manote, kaip „Tiltą“ būtų pakeitęs bent vienas regos ar kitą negalią turintis dalyvis?
Manau, kad būtų tikrai kitoks realybės serialas. Žmogaus su negalia buvimas nori nenori jį supančius žmones verstų pasirinkti, kaip jį priimti – ar jam padėti, ar nuolaidžiauti, ar dar kažkaip? Reiktų išmokti, kaip bendradarbiauti su tokiu žmogumi, čia ir atjautos, ir pagalbos dalykai. Ir apsipratimo. „Tilto“ dalyviai juk turėjo sudėtingą užduotį – pastatyti medinį tiltą iš rąstų, tai sunkus fizinis darbas. Ir tas žmogus su negalia turėtų rasti savo funkciją, prisitaikyti pagal galimybes. Visai kitaip galėjo pasisukti realybės serialas.
Žmonės su negalia vis dažniau prašo – nelaikykite mūsų kitokiais, mums nereikia išskirtinės pagalbos – viską susitvarkysime, nesiūlykite nieko, kol neprašome.
Abiem pusėms dar daug reikia išmokti, o išties, kol žmogus su negalia neatsiranda artimoje apliinkoje, tol nelabai ir rūpi. Yra išimčių – žmonių, turinčių įgimtą atjautą. Bet šiaip – kam gilintis, apsunkinti sau gyvenimą. Juk norint suprasti, suvokti realybę ir padėti tiek, kiek reikia, reikia patirties – reikia gyventi ar būti šalia žmogaus. Tas atsiranda su laiku – jei tik neturi išankstinių nuostatų.
Ar esate pagalvojęs – kokios negalios labiausiai bijotumėte?
Aš esu gana jaunas, man 50 metų, bet pasidalinsiu, kaip kartą kitas aktorius, kuriam 70 metų, sakė: likimas ar Dievas – kas kuo tiki, – visus mūsų žaislus, tai yra galimybes, bėgant laikui vieną po kitos atima, bet labai gerai, kad atima po vieną – tu spėji su tuo susigyventi. Nes juk dar yra kitų „žaislų“ – malonumų, kūrybos džiaugsmo.
Bet kai tavo galimybės staiga apribojamos vienu metu, kai dar ką tik jauteisi pilnas jėgų, yra sudėtinga. Man būtų sunkiausia priimti tas negalias, kurios trukdytų dirbti mylimą darbą. Išbandymas būtų visa, kas susiję su rega, klausa, balsu. Nes visa tai yra mano džiaugsmas – labai mėgstu dainuoti, muzikuoti.
Kaip žmogus, kuris medituoja, užsiima dvasiniais dalykais, stebi savo mintis, galėčiau pasakyti, kad susitvarkyčiau su tuo, bet tam tikrai reikėtų daugiau laiko, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.