Serialo „Černobylis“ įkvėptą butą įrengusi pora: „Jis byloja ne apie tragediją, o apie to laiko gyvenimo būdą ir stilių“

Linas gimęs 1988 metais, Rasa – 1991-aisais. Natūralu, kad apie Černobylio atominės elektrinės Ukrainoje sprogimą 1986-ųjų balandį jie žino tik iš savo tėvų ir senelių pasakojimų. Kai HBO televizija pradėjo kurti penkių dalių serialą „Černobylis“, nemažai scenų buvo filmuojamos Lietuvoje – miegamasis Vilniaus Fabijoniškių mikrorajonas virsdavo milžiniška filmavimo aikštele. Linas prisimena dažną dieną matydavęs kieme zujančius kino žmones, į langus nukreiptas kameras. Visas tas šurmulys poros galvose paskatino kilti nepaprastą idėją – sukurti Černobylio butą. Dabar abu juokauja, kad nė dėl vieno savo darbo ar rimtesnio pasiekimo nėra sulaukę tiek daug žurnalistų ir visuomenės dėmesio, kiek dėl šio buto.

Kieno šis butas?

Linas: Mano šeimos – čia daug metų gyveno mano šviesaus atminimo seneliai. Jie – tos kartos žmonės, kurie daiktų nemėtė, nekeitė – tik tausojo ir saugojo viską po kelis dešimtmečius. Dabar įprasta kraustantis palikti daugumą baldų, daiktų. O seneliai, atsikraustę į šitą butą, iš senojo persivežė net virtuvės komplektą, visas spintas ir sofas. Taigi, čia viskas autentiška. Kai butas liko man, pradėjau galvoti, ką daryti – renovuoti, remontuoti, viską išmesti...

Rasa: Kaip tik planavome žiūrėti antrą ar trečią „Černobylio“ seriją. Pasikvietėme bičiulį, prikepėme kotletukų, valgėme su bulvių koše ir raugintais agurkais. Pamenu, dar atpažinome, kad nufilmuoti būtent mūsų buto langai, – filmuota nuo gretimo namo stogo.

Labai laukdavome kiekvienos naujos serijos pasirodant internete, organizuodavome peržiūrą su draugais. Net vis kitokį maistą ruošdavome – kartą kepėme kotletus, kitą kartą – žagarėlius, trečią – sumuštinius su šlapianka. Net „Napoleono“ tortą esame darę.

Visi daiktai čia yra Lino senelių palikimas?

Linas: Beveik viskas. Unikaliausia 1984 ar 1986 metų „Agilos“ virtuvė – puikiai išlaikyta, nenuterliota. Iš pradžių manėme, kad galbūt reikėtų susivežti ankstesnių metų baldus. Bet kai pradėjome kviestis svečių, supratome, kad ne baldo amžius žmonėms svarbu. Įdomiau interaktyvūs dalykai – galimybė arbatos atsigerti iš seno dailaus puodelio, pačiupinėti rankomis nertą servetėlę. O dar įdomiau išgirsti už kiekvieno daikto slypinčią istoriją. Nes daiktas ir muziejuje yra tik daiktas, jeigu neturi istorijos.

Į butą atsivežėme tik šaldytuvą „Minsk“. Paėmėme jį iš merginos, kuri nusipirko senos močiutės butą ir dalijo ten likusius daiktus. Sakė, jai net keliolika žmonių parašė, kad daiktus atiduotų Černobylio butui. Mes tuo metu tikrai buvome paskelbę feisbuke, kad ieškome sovietmečio daiktų. Bet greitai pamatėme, kad visko turime su kaupu: ir to laikmečio plokštelių, ir žurnalų. Net sovietinių kelių atlasą, bižuterijos ir kosmetikos nemažai radome.

Rasa: Raudoną arbatinį, gėlėtus puodelius, seną džiovintuvą parsivežėme iš mano senelio namų Klaipėdoje. Turime seną bulvių tarkavimo mašinėlę ir rankinę skalbimo mašiną „Fėja“. Trūksta nebent tų laikų telefono ir seno televizoriaus. Mes jokiu būdu nešloviname nei tų laikų, nei Sovietų Sąjungos – niekas niekada nenorėtų grįžti į tą laiką. Tačiau mūsų tėvai ir seneliai tada gyveno, todėl ištrinti ar sunaikinti tokį ilgą etapą taip pat nesinori.

Su Linu daug metų studijavome ir gyvenome Londone, gal dėl to čia grįžę daug ką matome tarsi kitomis akimis. Ir kai į Lietuvą atvažiuoja draugų iš užsienio, akivaizdu, kad jų nenustebinsi Trakų pilimi ar cepelinais restorane. Jiems įdomu tai, kas pas mus beveik irgi jau išnykę – sovietmečio daiktai, valgyklos su autentiškais patiekalais ir kvapais, kilimas ant sienos. Lietuviai bodisi tos praeities, stengiasi ją išnaikinti, o užsieniečiams tai yra tikroji egzotika.

Linas: Viena čia apsistojusi porelė sakė, kad šis butas buvo tikra atgaiva. Todėl, kad jis nėra klasikinis, skirtas trumpalaikei nuomai, kur supirkti vienodi baldai ir nėra dvasios. Visi įvertina, kad čia – namai su istorija.

Kiek žmonių jau lankėsi jūsų bute?

Linas: Nuo liepos buvo apsistoję keliautojai iš Rumunijos, porelė iš Anglijos, menininkas iš Austrijos, tėvas su sūnumi iš Honkongo. Labai laukiame fotografės Neringos Rekašiūtės parodos spalio gale – Visagine prieš kelerius metus pristatyta jos darbų paroda „Atominė tapatybė“ kuriam laikui persikels čia. Butas gyvens dar ir kūrybinį gyvenimą.

Rasa: Šitas butas labai pradžiugino Vilniaus turizmo ir verslo plėtros agentūros „Go Vilnius“ atstovus: jie kaip tik inicijavo ekskursijas po serialo filmavimo vietas. Dabar gidai gali ne tik vedžioti po Fabijoniškes ir užsieniečiams teoriškai pasakoti apie to laikmečio butus bei gyvenimo būdą, bet ir gyvai parodyti.

Kaip artimieji reagavo į tokią jūsų verslo idėją?

Linas: Mano tėvai – gana skeptiškai... Susirinko brangenybes ir išvežė į kitą butą (juokiasi). Sakė, geriau suremontuotume ir išnuomotume ilgam laikui. Gal taip ir būtų paprasčiau bei pelningiau, bet man įdomu sutikti vis naujų žmonių, kalbėtis apie butą, daiktus, istoriją.

Rasa: Susitarėme, kad uždirbtus pinigus išleisime pasimatymams arba taupysime savo buto įnašui. Mums visai patiktų čia gyventi – jauku, gera energija, saldi vaikystės nostalgija. Bet visgi kamščiai rytais iš Fabijoniškių į centrą, o vakarais atgal – baisus dalykas (juokiasi).

Linas: Kartais mano tėvai grįžę iš Londono čia apsistoja kelioms dienoms. Kartais mes su draugais susirenkame čia pažiūrėti kokio filmo, pasigaminti vakarienės. Smagu, kad butas gyvas. Vis pagalvoju: mano močiutė buvo labai svetinga moteris – manau, jai patiktų šita idėja.