Serialo „Černobylis“ žvaigždė Jaredas Harrisas – pasmerktas būti herojumi

Penkių dalių istorinė drama tikrai neskirta lengvai vakaro pramogai. 1986-ųjų balandžio 26-osios naktį sprogus branduoliniam reaktoriui Černobylio atominėje elektrinėje, į aplinką buvo išmestas didelis kiekis mirtinai pavojingų radioaktyviųjų medžiagų, jos pasklido nemažoje Europos dalyje. 

Tikrasis katastrofos mastas Sovietų Sąjungoje ilgai slėptas. Penkių dalių seriale gal pirmą kartą taip akivaizdžiai atskleidžiami šalyje tvyrojusio melo atmosfera ir aplaidumo mastas. Scenaristas Craigas Mazinas ir režisierius Johanas Renckas dėsto šiurpią katastrofos kroniką su prologu ir epilogu. Į kiek daugiau nei penkias valandas įsigudrino sutalpinti apokalipsės siaubą, politinį trilerį, juridinę dramą ir žmogiškąją tragediją.

Pirmoji serija prasideda Jaredo Harriso herojaus – chemiko Valerijaus Legasovo – paskutinėmis gyvenimo akimirkomis. Tai – 1988-ieji. O paskui grįžtama dvejus metus atgal, į katastrofos naktį. Ir jei tikėtume tikrąja nelaimės kronika ir dalyvių liudijimais, atkuria ją labai tiksliai. Nieko nesuprantantys atominės elektrinės darbuotojai, jų viršininkas Anatolijus Diatlovas, kategoriškai atsisakantis tikėti savo akimis. Vėjas, nešiojantis radioaktyvius dūmus. 

Pripetės, miesto, pastatyto specialiai atominės elektrinės darbuotojams, gyventojai, su vaikais susirinkę ant tilto pasižiūrėti neįprastos pašvaistės, – iš dangaus ant jų gražiai krinta radioaktyvūs pelenai. Ugniagesių, iškviestų gesinti degantį reaktorių, veidai įgauna radioaktyvų įdegį, vienas iš jų, pakėlęs nuo žemės grafitą, po akimirkos ima klykti iš skausmo – pirštinėta ranka lydosi nuo spinduliuotės. Galiausiai Kremliuje sušaukiamas skubus posėdis, kuriam vadovauja Michailas Gorbačiovas, ir Harriso personažas neleidžia ministrams nuslėpti tiesos, pareikšdamas, kad elektrinėje įvyko branduolinė katastrofa.

Tris pagrindinius personažus – akademiką Borisą Ščerbiną, baltarusių mokslininkę Uljaną Chomiuk ir Valerijų Legasovą – scenaristas kūrė turėdamas galvoje konkrečius europiečių aktorius: Stellaną Skarsgårdą, Emily Watson ir Harrisą, nors nei jis, nei režisierius nebuvo tikri, kad visi trys sutiks.

Iš minėtojo trejeto tik Emily suvaidinta Ulijana neturi istorinio prototipo: jos personažą įkvėpė keli mokslininkai, pastebėję, kad prietaisų rodmenys nesutampa su valdžios žodžiais, ir daug nusipelnę likviduojant avariją. O Ščerbina ir Legasovas – visiškai realūs asmenys.

Apie kiną rašantys žurnalistai ir kritikai vadina Harrisą aktoriumi, sukurtu vaidinti pasmerktus personažus, paprastai nesulaukiančius paskutinės serialo dalies. Taip, pavyzdžiui, nutiko Leinui Praisui iš „Mad Men. Reklamos vilkų“ ir Jurgiui šeštajam „Karūnoje“.

„Mirdamas filmuose prarandu galimybę pasirodyti tęsinyje ar kitose serijose. Karjeros požiūriu tai gal ir ne itin išmintinga ir jau tikrai nenaudinga finansiškai, tačiau niekada netroškau vaidinti begaliniuose tęsiniuose. Žvelgiu į juos kiek ironiškai, – šypsosi Jaredas Harrisas. – Tiesą sakant, jei vaidinčiau griežtai pagal scenarijų, gal mano herojams ir labiau pasisektų, bet net didžiausius piktadarius stengiuosi sužmoginti – padaryti pažeidžiamesnius, švelnesnius. Aišku, tai geruoju nesibaigia.“

Scenaristui ir režisieriui toks aktorius – Dievo dovana. Jaredo talentas – ir paveldėtas, ir įgytas. Jo tėvas – legendinis airių aktorius Richardas Harrisas (1930–2002), mama – Velso aktorė ir aukštuomenės dama Elizabeth Rees-Williams (83). Vienas jo brolis tapo aktoriumi, kitas – rašytoju ir režisieriumi. Tarsi ignoruodamas giminystės liniją Jaredas Šiaurės Karolinos Duke’o universitete studijavo dramą ir literatūrą. Bet, kaip sakoma, lemtis suras ir Šiaurės Karolinoje: studentas buvo pakviestas vaidinti koledžo spektaklyje ir anglų filologijai teko pasislinkti.

Harrisas dar neturi „Oskaro“ nominacijos ar „Auksinio gaublio“ apdovanojimo kaip garsusis tėvas, būdamas jo metų. Bet „Mad Men“ pelnė jam geriausio antraplanio aktoriaus „Emmy“, „Karūna“ – BAFTA nominacijas... Žvaigždes šiandien uždega serialai, o ir geras kinas kuriamas televizijos studijose, todėl nenuostabu, kad gavęs „Černobylio“ scenarijų jis iškart nusprendė norįs suvaidinti Legasovą.

„Craigo scenarijų skaičiau kaip įdomiausią romaną. Paprastai užtenka paskaityti 20 ar 30 puslapių, ir gali pasakyti, ar tai – tavo. Bet jei istorija įtraukia, tai labai geras ženklas. Be to, man patiko, kad visas penkias serijas režisavo tas pas žmogus, Johanas Renckas. Aktoriui taip lengviau dirbti“, – aiškina Harrisas.

Kai kurios scenos nufilmuotos Ukrainoje – tikrojo Černobylio apylinkėse, Kijeve, tačiau absoliuti dauguma – Lietuvoje: Visagino atominėje elektrinėje, Kėdainiuose, Pravieniškėse. Vilniaus Fabijoniškių rajonas tapo Pripete, o Kaunas – Maskva... Ir kritikai, ir žiūrovai pastebėjo, kad „Černobylio“ kūrėjai iki smulkmenų atkūrė sovietinio gyvenimo detales. Poliruotos sekcijos, rašomosios mašinėlės „Liubava“, klostytos atlaso užuolaidos, aptrinti laiptų turėklai, niūros spalvos – tie, kas gyveno 1986 metais, neklystamai atpažins pernokusio socializmo epochą. Šis serialas – vienas brangiausių Lietuvoje įgyvendintų televizijos projektų.

Beje, filmavimąsi Lietuvoje, ypač Vilniuje, kur praleido daugiausia laiko, Harrisas prisimena su džiaugsmu ir interviu kino bei pramogų svetainei „Collider“ ragina „atrasti šį nepaprastą miestą“.