Serialo „Paveldėtoja“ aktorei Anastasijai Marčenkaitei vaidinti pyktį sunkiau nei meilę

Vardas išduoda, kad turi rusiškų šaknų.

Taip, manyje yra rusiško, ukrainietiško, baltarusiško ir lietuviško kraujo. Tiesa, esu gryna vilnietė – jau trys mano giminės kartos gimė ir užaugo Vilniuje. Mama pasakojo, kad Anastasijos vardą man išrinko sesuo. Ji vyresnė už mane aštuoniolika metų.

Esame tos pačios mamos, tik skirtingų tėčių: sesuo ir brolis yra iš mamos pirmosios santuokos, o aš – iš antrosios. Sesuo man visada buvo tarsi antra mama, ji net mano krikšto mama tapo. O dabar dar ir geriausia draugė yra. Kai buvau maža mergaitė, o ji – jau suaugusi moteris, nelabai turėjome bendrumų. Dabar ji man – tarsi koks atradimas: atrodo, visą gyvenimą buvo šalia, bet tik dabar atrandu ją iš naujo.

Mes ir su mama esame geriausios draugės. Tiesa, yra dalykų, kuriems nepritaria mama, tačiau pritaria sesuo, – bet kuriuo atveju gaunu palaikymą.

Nemažai vaidini, tačiau į aktorinį iškart po mokyklos nestojai. Kodėl?

Žinau, kad noriu būti aktorė – tai mano kelias. Tik vis dar svarstau, kur geriau to mokytis. Pabendravusi su jaunais aktoriais daug visko prisiklausiau – tai mane kiek sustabdė nuo studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Galvojau net studijuoti Rusijoje – buvau nuvažiavusi į Sankt Peterburgą, bet įstoti nepavyko. Paskui mane įsuko serialo „Paveldėtoja“ filmavimai. O dabar, kai esu kiek laisvesnė, puoliau įgyvendinti kitų sumanymų: jau seniai nešiojuosi mėgstamos veiklos, o gal net ir verslo idėją – kuriu linines pagalvėles su užrašais. Pati ranka rašau, piešiu. Bet, žinoma, planuoju studijuoti, mokytis, tobulėti. Kai pagalvoju, iki vienuolikos, iki to lemtingo vaidmens filme „Ekskursantė“, neturėjau net minčių apie aktorės profesiją. O dabar tikrai žinau, kokiu keliu eisiu toliau.

Kaip būdama vaikas atsidūrei filmavimo aikštelėje?

Buvo paskelbta atranka – ieškojo liesos mergaitės, kuri kalbėtų lietuviškai ir rusiškai. Ta informacija kažkaip pasiekė mane – pasakiau mamai, kad noriu pabandyti. Pamenu, man be galo patiko vaidinti. Vienuolikmetė Nastia filmavimus priėmė lyg žaidimą – ne kaip darbą. Juo labiau kad iš filmo režisieriaus Audriaus Juzėno gavau viską – rūpestį, dėmesį, pagalbą. Vaidinau taip, kaip suvokiau, o Audrius tik pakoreguodavo, jei jam reikėdavo kokios nors ryškesnės emocijos.

Aišku, lengva nebuvo: neretai tik antrą nakties grįžti namo po filmavimų, dešimtys dublių, kartais išeina geriau, kartais – blogiau, pavargsti, bet minutę pailsi ir toliau žaidi. Dabar aš neretai mokausi iš savo mažosios Nastios, semiuosi jos vaikiškos kantrybės. Vaikai aktoriai turbūt į daug ką žiūri kitaip nei suaugę – jie neieško problemų, darbo minusų ar kam pasiguosti. Iš vaikų reikėtų pasimokyti, kaip visą gyvenimą nugyventi lyg didelį žaidimą.

Serialas „Paveldėtoja“ tau – pirmas televizinis darbas. Ir iškart – pagrindinis vaidmuo. Esi tiesiog sėkmės kūdikis!

Tiesą sakant, nežinojau, ko tikėtis, buvo kiek neramu. Be to, man pirmą kartą teko vaidinti vyresnę už save merginą – maždaug dvidešimt penkerių, pirmą kartą vaidinti meilę, jausmus vyrui, bučiuotis... Tai tikrai buvo šioks toks iššūkis, bet būčiau padariusi didžiausią klaidą, jei iš baimės būčiau atsisakiusi filmuotis. Beje, vaidinti pyktį buvo kur kas sunkiau nei meilę. Esu žmogus, kuriam negaila dalyti gerų jausmų – meilės, rūpesčio, švelnumo. O štai supykti, parodyti charakterį yra gana sunku. Sunku rėkti, man net keista girdėti savo balsą rėkiant. Tačiau suprantu, jog seriale reikia vaidinti taip, kad temperatūra pakiltų.

O ta sėkmė... Yra toks posakis, kad geram aktoriui reikia vieno procento talento ir 99 procentų darbo. Procentus aš gal ir pakoreguočiau, tačiau tiesa ta, kad, net turint talentą, dirbti ir tobulėti vis tiek reikia nuolatos.

Ar tiesa, kad filmas „Ekskursantė“ tau kainavo vaikystę, o serialas „Paveldėtoja“ – santykius su vaikinu?

„Ekskursantė“ iš manęs tikrai neatėmė vaikystės – tai buvo labai reikšminga, puiki vaikystės dalis. O kalbant apie skyrybas su vaikinu prieš pat „Paveldėtojos“ filmavimų pradžią... Dabar galiu pasakyti, kad jaučiuosi labai gerai, jog esu viena – tik su savimi. Mūsų draugystė iširo dėl skirtingų požiūrių į mano darbą. Tuo gyvenimo momentu aš susidėliojau prioritetus ne asmeninių santykių naudai...

Meilė yra meilė, bet pirmiausia kiekvienas žmogus turi sukurti ir realizuoti save. Ir tik paskui bandyti su kitu žmogumi realizuoti bendrus planus. Kol pats savęs nesukursi, nesukursi ir nieko gražaus bei vertingo pasauliui.