Serialų aktorius Robertas Lenartavičius: „Svarbu išlaikyti psichologinę higieną ir savęs nesieti su personažu“

Nuo ko prasidėjo jūsų aktoriaus karjera? Ar teko patirti kokių nors sunkumų, išbandymų?

Mano aktoriaus karjera prasidėjo dar vaikystėje, kai per šventes atlikdavau dainas tėvams ar giminėms, bet manau, kad tikru aktoriumi tampama tada, kai žmogus iš to gyvena ir uždirba. Išgyvenau labai sunkų laikotarpį, jaučiau, kad mano gyvenime vis kažko trūksta. Aktorystė į mano gyvenimą atėjo tada, kai nusprendžiau, kad laikas keistis.

Mokydamasis mokykloje pradėjau šokti, todėl pasirodymai man nebuvo svetimi. Studijų metu taip pat dažnai lipdavau ant scenos, vesdavau konferencijas, seminarus, šventes, pristatinėdavau projektus ir mokslinę medžiagą – tai buvo mano saviraiškos būdas. Kurį laiką buvau išvykęs į stažuotę Jungtinėje Karalystėje, o grįžęs kartu su draugais pradėjau organizuoti renginius šokių studijoje, įvairius socialinius vakarus, į kuriuos pasikviesdavome režisierius, aktorius.

Kartu su Kauno technologijos universiteto choru dalyvavau projekte „Chorų Eurovizija“. Po jo supratau, kad noriu ir toliau būti scenoje – daugiau sužinoti, išmokti, laisvai jaustis, priimti atsakomybę ir atlikti tai, kas džiugina žiūrovų širdis. Tai buvo mano pirmos tikrosios patirtys scenoje. Po projekto priėmiau sprendimą išeiti iš tuometinio darbo, toliau mokiausi dainuoti, pradėjau domėtis improvizacija, scenos menu. Šios veiklos mane vedė link teatro. Skaičiau aktorinio meno metodikas, atlikdavau įvairius aktoriams skirtus pratimus. Po kurio laiko mano gyvenime pasikeitė draugų ratas, atradau meditaciją, vis dažniau gaudavau kvietimų į masinius filmavimus ir epizodinius vaidmenis kine bei pasiūlymą vaidinti „Rezidentų“ seriale.

Kas sunkiausia atliekant vaidmenis?

Nesuskubėti. Aktorius turi daug atsakomybės ir dažnai jaučia aplinkos spaudimą. Svarbu puikiai pasiruošti ir kuo geriau atlikti sceną. Esu matęs, kaip dirba garsūs Lietuvos ir užsienio aktoriai, mane labai žavi Bel Powley, Sam Hazeline.

Savikritika yra dažnas aktorių bruožas, mums dažnai atrodo, kad vis kas nors netinka. Tai savotiškas gėdos ir kaltės jausmas, persipynęs su begalinio tobulumo siekimu. Reikia mokėti atskirti impulsus, pasikliauti intuicija ir režisieriumi. Nuskambėjus frazei: „Turim sceną“, reikia ruoškis tolimesniems veiksmams. Pirmoji dienos scena būna sudėtingiausia, jos metu dažnai sakau: „Pasimatuoju kamerą arba ji pasimatuoja mane“, o toliau pajaučiu dienos judesius ir tęsiu filmavimus.

Ar atlikus vaidmenį nėra sunku iš jo išeiti?

Seriale aktoriui galima būti įvairiapusišku, labiau atsiskleisti, leisti personažui vystytis pačiam. Kino filmuose istorijai papasakoti ir personažams perteikti skiriama mažiau laiko, todėl visos detalės apgalvojamos ir kruopščiai atrenkamos iš anksto. Jei aš vaidinu jaunuolį – man užtenka būti savimi, tačiau kartais atsiranda papildomos sąlygos, užduotys, savybės ar bruožai, pareikalaujantys didesnio pasiruošimo ir pastangų.

Personažai, kuriuos vaidinu, dažnai būna panašūs į mane. Jei aš nebūčiau gyvenęs Anglijoje ir nemokėjęs anglų kalbos, nežinau, ar būtų pavykę gauti vaidmenį seriale „Rezidentai“, nes pirmas klausimas, kurį išgirdau atėjęs į perklausą – ar moku anglų kalbą. Manau, kad didžioji aktorinio profesionalumo dalis – įėjimas į vaidmenį ir išėjimas iš jo. Kartais būna, kad labai įsijaučiu į vaidmenį ir mane jis veikia, tada galiu pamatyti skirtingą požiūrį, tarsi kitomis akimis, tačiau tai trunka neilgai. Vienas aktorius yra pasakęs: „Vienus personažus augini tu, kiti personažai augina tave“. Svarbu išlaikyti psichologinę higieną ir tikrojo savęs nesieti su personažu, tačiau į jį vėl sugrįžti labai paprasta – užtenka kam nors pakviesti veikėjo vardu ir tu vėl juo tampi.

Kaip manote, kuo aktoriai išsiskiria iš kitų profesijų žmonių?

Daug šneka (juokiasi). Kiekvienam aktoriui svarbu išmanyti kalbos taisykles. Aktorius – veikėjas, o vaidyba – personažo sukūrimas ir jo tiesos perteikimas auditorijai. Kiekvienas geras aktorius turi suprasti, kada pervaidina, jis nuolat ieško ir keičiasi, nesutapatina kaukės su žmogumi. Susitikęs su aktoriumi jauti, kad žmogus „gyvas“, jauti jo bendravimą, ryšį, nuovokumą. Manau, kad aktorius turi būti paprastas, nesusireikšminęs. Svarbu jausti, kiek gali save atpalaiduoti ir kiek suvaržyti, pagarbiai žiūrėti į savo amatą. Mane daug ko išmokė ir įkvėpė aktoriai Džiugas Siaurusaitis, Andrius Bialobžeskis ir Ramūnas Rudokas – scenoje jie jaučia dalykus, kurių kiti negali, greitai išmoksta tekstus, turi kinematografinį mąstymą. Mane žavi, kai aktoriui užtenka vienos frazės, kad visa auditorija prapliuptų juoku. Aktorius, tai amatas, bet svarbiausia – jis žmogus.

Kokiame filme ar seriale nesutiktumėte vaidinti?

Kol kas tokio pasiūlymo negavau. Manau, kad filmuojant filmą ar serialą labai svarbi komanda. Nenorėčiau, kad ji aplaidžiai žiūrėtų į kuriamą darbą. Gera komanda padeda aktoriui atsiskleisti ir parodyti save. Lietuvoje mes greitai vejamės užsienio kino industriją, tai labai džiugu. Mažiausiai mane žavi komercija ir tiesioginės reklamos.

Kiek laiko aktoriui trunka išmokti tekstą?

Priklauso nuo teksto ir partnerio. Man svarbu paskaityti tekstą dvi dienas prieš einant miegoti. Aš su juo užmiegu, o ryte galiu pasikartoti. Svarbu suprasti scenos veiksmą, jį išsinagrinėti. Tik per praktiką galima suprasti, kaip dirbama su tekstu. Aš mokausi dažniausiai savo ir partnerio tekstus, kad žinočiau, ką jis pasakys. Didžiausia klaida, kurią darydavau – išmokdavau tekstą ne apie ką jis parašytas, o taip, kaip jis parašytas. Kai kitam aktoriui ką nors pakeisdavo, viskas griūdavo. Džiaugiuosi, kad paskutiniame seriale, kuriame vaidinau, turėjau galimybę pats siūlyti savo idėjas ir kūrybą.

Aktorius dažnai sulaukia aplinkinių kritikos? Kaip ją vertinate?

Kalbėti už visus aktorius ganėtinai sudėtinga, tačiau manau, kad geras aktorius kritikos sulaukia mažai, nes dirba nuoširdžiai, o žmonės tai mato ir vertina. Jei aktoriaus kelias kontrastingas arba pats aktorius yra ekscentriška asmenybė, jis sulauks įvairaus dėmesio ar kritikos, bet galbūt toks yra jo siekis. Man taip pat yra tekę sulaukti kritikos, bet nedaug. Dažniausiai žmonės pasako, kad jiems patiko mūsų komandos darbas ar vaidmuo, kurį sukūriau. Tada atsiranda grįžtamasis ryšys ir proga bendram džiaugsmui, juk mes kuriame žiūrovui. Man smagu, jei pasakojama istorija paliečia, leidžia atsipalaiduoti ar priverčia susimąstyti. Tai komandinis darbas, o aktoriaus vaidyba tik viena iš sudedamųjų dalių, tad kartais neįmanoma paskirstyti nuopelnų ar kritikos. Ją priimu iš režisieriaus, kolegų, bet nemanau, kad reikia sustoti ties problemomis. Ieškokime išeičių – tada atsiranda pasiūlymai, alternatyvos ir mes vėl atsiduriame kūrybos kelyje.

Visai netikėtai pasimatavome aktoriaus profesiją. Ar su ja siejate tolimesnius savo planus?

Tikiuosi, kad turėsiu galimybę savo norus ir gebėjimus apjungti ir atstovauti šalį. Norėčiau padirbėti su tarptautine komanda, kurioje turėčiau daugiau atsakomybės. Prieš 5 metus negalvojau, kad būsiu čia, kur esu. Turiu daug minčių, sričių, kurios mane traukia, o ateitis parodys, kaip bus toliau.