Daugybę metų dviejų Holivudo aukso amžiaus gražuolių – Olivios De Havilland (103), išgarsėjusios Melani Vilks vaidmeniu juostoje „Vėjo nublokšti“, ir ne mažiau populiarios Alfredo Hitchcocko filmų blondinės Joan Fontaine (1917–2013) – priešiškumas buvo gardžiausias bulvarinės spaudos kąsnelis. Tikros seserys per ilgą gyvenimą taip nesutarė ir konkuravo, kad galiausiai ėmė ignoruoti patį giminystės ryšį.
Žurnalo „Legendos“ prenumeratą įsigyti galite paspaudę ČIA.
Penkiolikos mėnesių skirtumu gimusios mergaitės vaikystėje kovojo dėl tėvų dėmesio, vėliau – dėl tų pačių vaidmenų, „Oskarų“, netgi vyrų. Ir abi buvo talentingos, ambicingos, karjeros siekusios savo jėgomis, be niekieno pagalbos.
Anglų rožės japoniškame sode
Mergaičių tėvas Walteris de Havillandas buvo kilęs iš senos ir kilmingos britų giminės, kurios šaknys siekė net Vilhelmo I Užkariautojo laikus. Deja, šlovė išblėso, turtai ištirpo, tad, ieškodamas lengvesnio uždarbio ir patogesnio gyvenimo, advokatas de Havillandas su žmona Lilian Ruse, nelabai sėkminga teatro aktore, persikėlė į Japoniją.
Nuo pat gimimo tėvai mus auklėjo taip, kad taptume konkurentėmis, o mūsų karjeros tai tik išryškino.
Mergytės gimė Tekančios Saulės šalyje. Olivia buvo tikra dangaus dovana: angeliško grožio, sveika, rami ir klusni. Po kiek daugiau nei metų atsiradusi Joan – atvirkščiai: gležna, nuolatos sirgo, beveik nemiegojo, ištisai rėkė ir tapo vyresnėlės kančių priežastimi. Pastarajai atrodė, kad visas suaugusiųjų dėmesys buvo skiriamas seseriai. Kai paaugusi Joan pastebėjo, kaip tėvai didžiuojasi gražia ir tylia Olivia, ir pati užsidegė pavydu.
Memuaruose Joan rašė: „Nuo pat gimimo tėvai mus auklėjo taip, kad taptume konkurentėmis, o mūsų karjeros tai tik išryškino. Kai tik pradėjau save suvokti kaip asmenybę, ėmiau jaustis esanti ypatinga. Olivia, mano manymu, taip pat.“
Šeimos galva lakstė paskui sijonus, mergaitės sirgo ir Lilian neturėjo kada pavyduliauti. Gydytojas patarė išvežti mažyles į Angliją. Tačiau ten vykdamos šios taip įsisirgo, kad teko kelionę nutraukti ir išlipti San Fransiske.
Kaip geriausiuose Londono namuose
Walteris buvo tikras anglų snobas, niekino amerikiečius, vadino juos vulgariais ir gyventi Kalifornijoje atsisakė. Netrukus jis paliko žmoną su dviem sergančiomis mergaitėmis ant rankų ir grįžo į Japoniją. Tačiau Lilian buvo graži moteris ir gerbėjų neatsigynė. Sėkmės lydimas universalinės parduotuvės savininkas George’as Milanas-Fontaine’as buvo pasiruošęs globoti gyvanašlę ir padėti spręsti visas jos problemas, skyrybų – taip pat. De Havillandas lengvai davė sutikimą skirtis ir iškart po to vedė buvusią šeimos ekonomę Yuki.
Visą savo grožį palieku Joan, taip pat ir visus tuos berniukus, kurie galėjo mane įsimylėti.
George’as Fontaine’as naują šeimą atsivežė į prestižinį užmiestį, kur stovėjo erdvus namas su abrikosų sodu. Patėvis mergaitėms tapo tikru tėvu ir atidžiai sekė, kad šios savo manieromis prilygtų Viktorijos laikų panelėms.
Bjaurioji vyresnioji sesuo
Mažųjų de Havilland priešprieša pamažu virto neapykanta. Oliviai vis dar atrodė, kad Joan savo ligomis ir kaprizais vagia suaugusiųjų dėmesį, ir stengėsi kaip įmanoma skaudžiau atkeršyti: draskė ir gadino išaugtas sukneles, kurios vėliau turėjo atitekti seseriai. Kad nenuviltų mamos, Olivia mokėjo slėpti pyktį. Mokykloje ji visus stebino santūrumu ir geranoriškumu, puikiai mokėsi, ją nuolat kaip pavyzdį rodė mažiau gabiai ir ypač emocingai Joan.
Simpatiškai vyresnėlei mokykloje skirdavo pagrindinius vaidmenis pjesėse, o ši neatsispirdavo pagundai paerzinti jaunėlės: „Aš galiu, o Joan – ne!“ Kai seserys susikibdavo, kalta visada likdavo Joan, juolab pastaroji ir būdavo muštynių iniciatorė. Sulaukusi dešimties Olivia susirgo tymais ir parašė smagų „testamentą“: „Visą savo grožį palieku Joan, taip pat ir visus tuos berniukus, kurie galėjo mane įsimylėti. Tai geriau nei tai, ko ji neturi, tai yra – nieko!“ Šio pokšto Joan neatleido seseriai iki pat mirties...
Jau pirmasis Alisos iš Stebuklų šalies vaidmuo Olivią padarė vietos žvaigžde.
Jau pirmasis Alisos iš Stebuklų šalies vaidmuo Olivią padarė vietos žvaigžde. O spektaklyje „Vasarvidžio nakties sapnas“ ją pastebėjo austrų režisierius Maxas Reinhardtas, kuris rengėsi statyti savo pjesės versiją. Olivios grožis, puiki dikcija ir gracija jį taip sužavėjo, kad mokyklą vos baigusią ir niekur aktorinio meistriškumo nesimokiusią merginą pakvietė tapti vieno pagrindinių vaidmenų – Hermijos – antrąja atlikėja. O toliau viskas vyko lyg drąsiausiose svajonėse: premjeros išvakarėse susirgo pagrindinė aktorė, vietoj jos į sceną išėjo Olivia ir suvaidino taip puikiai, kad Reinhardtas pasiūlė jai vaidmenį kine.
1935-aisiais Amerikos ekranuose pasirodė keturi filmai, kuriuose spindėjo nauja kino žvaigždė Olivia de Havilland. O kai ji su kino kompanija „Warner Brothers Production“ pasirašė ilgalaikę sutartį, vaidmenys pasipylė lyg iš gausybės rago, karjera kilo lyg ant mielių. Honorarai leido išsinuomoti butą, į jį netrukus persikėlė ir Olivios mama. Lilian buvo priversta išsiskirti su Fontaine’u – šis pareikalavo rinktis tarp jo ir „puolusios“ dukters. Lilian pasirinko dukrą ir tapo jos angelu sargu.
Pelenė Joan
Joan spėjo susipykti su motina, patėviu, pabėgti į Japoniją, ten irgi sugadinti santykius su tėvu bei pamote (vėliau ši tvirtino, kad Walteris dukrai puoselėjo ne visai tėviškus jausmus) ir grįžti į Jungtines Valstijas, kur privalėjo susitaikyti su mintimi, kad teks gyventi Olivios šešėlyje. Joan lydėdavo seserį į vakarėlius ir priėmimus, apie kuriuos anksčiau ir svajoti nedrįso, ir dar labiau pavydėjo vyresnėlei sėkmės. Memuaruose ji rašė: „Viskas, ką darė mama, buvo dėl Olivios. Dabar Olivia tapo šeimos galva, ją lepindavo, dėl jos drebėdavo, jai paklusdavo... O Joan tapo virėja, ekonome ir išnuomoto fordo vairuotoja – žodžiu, „mergaite, šen, mergaite, ten“.“
Joan nusprendė, kad irgi nori būti aktore, ir pareiškė vykstanti į atranką.
Taigi Joan nusprendė, kad irgi nori būti aktore, ir pareiškė vykstanti į atranką. Vėliau sukurpė istoriją, kad kreipėsi į būrėją patarimo, kokį sceninį vardą derėtų pasirinkti. Ogi tokį, kuris baigtųsi raide „e“. Joan pasirinko patėvio pavardę – Fontaine. „Dviejų de Havilland Holivude būtų buvę per daug“, – ironizavo ji.
Mieloji Melanija
Ketvirtajame dešimtmetyje garsiausių Holivudo aktorių siekiamybė buvo suvaidinti lemtingas moteris, tačiau Olivia toliau įkūnydavo dorybingas meilutes. Ir kai Davidas O. Selznickas sumanė ekranizuoti Margaret Mitchell romaną „Vėjo nublokšti“, Melanijos Vilks vaidmenį iškart pasiūlė Oliviai. Ši buvo pripažinta Holivudo gražuolė, nors pagal romaną Melanija viskuo nusileido Skarlet, grožiu – taip pat. Vis dėlto vaidmuo taip sudomino Olivią, kad buvo įsitikinusi, jog sugebės neužgožti pagrindinio vaidmens atlikėjos. Taip ir nutiko. Olivia iš tikrųjų puikiai suvaidino Melaniją ir už tai pelnytai buvo nominuota „Oskarui“.
Dirbdama milžiniškame projekte aktorė pirmą kartą įsimylėjo. Garsus pleibojus ir turtuolis, aviatorius ir prodiuseris Howardas Hughesas Holivude jautėsi lyg tėvonijoje ir suko romanus tai su viena, tai su kita aktore. Olivia jį traukė ne tik grožiu, talentu, bet ir tuo, kad buvo neprieinama. Hughesas manipuliavo jos jausmais, tai dėdamasis beviltišku įsimylėjėliu, tai pareikšdamas, kad neketina jos vesti. Kol vyko filmavimas, Hughesas kiekvieną dieną savo pasijai siųsdavo 13 baltų orchidėjų. Jis žinojo, kad mergina prietaringa: viena vertus, jos savimeilę glostys dėmesys, kita vertus – ji kankinsis ir spėlios, kodėl gauna dovanų nelaimę lemiantį velnio tuziną.
Visiškai iškankinta Olivia nutraukė santykius su Hughesu.
Visiškai iškankinta Olivia nutraukė santykius su Hughesu. Tačiau kavalierius nepasidavė ir pasielgė nedžentelmeniškai – nusprendė pasipiršti Joan. Ši puikiai suprato Hugheso gudrybę atkeršyti Oliviai ir jį atstūmė. Tačiau lapelį, kuriame aviatorius užrašė savo telefoną, seseriai parodė – kad neriestų nosies. Tuo metu Joan jau irgi buvo žvaigždė.
Lemtingas vaidmuo
Davidas Selznickas padėjo iškilti ne tik Oliviai, bet ir Joan. Jis, kaip filmo prodiuseris, pasiūlė jai atlikti pagrindinį vaidmenį Daphne du Maurier bestselerio „Rebeka“ ekranizacijoje, kurios ėmėsi pats Alfredas Hitchcockas. Žinoma, tai buvo gerokai mažesnis projektas nei „Vėjo nublokšti“, bet irgi ambicingas. Į vaidmenį pretendavo net Vivien Leigh, kurios vyras Laurence’as Olivier turėjo įkūnyti Maksą de Vinterį.
Nuolankią ir drovią heroję geriausiai būtų suvaidinusi Olivia de Havilland. Tačiau jos darbo grafikas buvo perpildytas. Joan pasirodė Selznickui tinkama ir jo nenuvylė – suvaidino ne prasčiau, nei tai būtų padariusi jos sesuo. Joan buvo nominuota „Oskarui“ už pagrindinį vaidmenį. Nors statulėlės negavo, pradžia buvo visai nebloga – apie Joan pradėjo kalbėti kaip apie tikrą žvaigždę. O svarbiausia, kad jos talentą pripažino didžiausias kritikas – mama.
1942 metais konkurencija tarp seserų pasiekė apogėjų, nes abi buvo nominuotos „Oskarui“: Olivia už vaidmenį filme „Hold Back the Dawn“ („Sulaikykite aušrą“), Joan – už vaidmenį Hitchcocko juostoje „Suspition“ („Įtarimas“). Abi seserys sėdėjo restorane prie vienos stalo ir apmirusios laukė, kada bus paskelbti rezultatai. Žurnalistai vėliau tikino, kad jos žiūrėjo viena į kitą, kol pasigirdo laimėtojos vardas: ja tapo Joan Fontaine. „Tai buvo jų ambicijų karo kulminacija, tad, žinodami šią aršią konkurenciją, visi viltingai laukė, kada negavusi prizo kuri nors iš seserų apsipils ašaromis ar iš pykčio pradės trypti kojomis. Bet kai statulėlę pelnė Joan, Olivia griebė jai už rankos ir sušuko: „Mes jį gavome!“ – įtemptą ceremonijos akimirką aprašė „Life“ žurnalistas Oliveris O. Jensenas.
Joan ignoravo jausmingą sesers proveržį ir biografinėje knygoje pateikė savo versiją. „Filmo pavadinimas paskendo tarp šūksnių, švilpimų, ovacijų. Aš sustingau. Priešais mane sėdėjo Olivia. „Nagi, eik“, – sukomandavo. Ką aš padariau! Mūsų vaikiškas priešiškumas, tampymas už kasyčių ir peštynės sukosi kaleidoskopu. Aš buvau paralyžiuota. Pagalvojau, kad dabar Olivia šoks per stalą ant manęs ir įsikibs į plaukus.“
Joan buvo laiminga: ji atėmė pergalę ne šiaip iš kokios nors aktorės, bet iš savo konkurentės – vyresniosios sesers.
Šeimyniniai reikalai
Jaunėlė norėjo aplenkti Olivią visur. Ir ištekėti veržėsi pirma. 1939-aisiais Joan susituokė su Brianu Aherne’u. Deja, pasirinkimas buvo prastas. Vestuvių išvakarėse nuotakai paskambino jaunikio draugas ir pranešė, kad Aherne’as atsisako ją vesti, nes yra nepasirengęs tokiam žingsniui. Joan įsiuto. Ne tiek dėl sužadėtinio išdavystės, kiek dėl galimų apkalbų. Ji paprašė perduoti Brianui, kad šis gali su ja išsiskirti nors ir kitą dieną, tačiau pasirodyti vestuvėse privalo.
Ahrene’as buvo išgąsdintas merginos atkaklumo ir į ceremoniją atvyko. Vėliau sutuoktiniai žurnalistams, artimiesiems demonstravo tariamą idilę, tačiau iš tikrųjų jųdviejų sąjunga pasirodė esanti beviltiška. Brianas buvo šiurkštus ir santuokinis guolis moteriai tapo kankyne. Tačiau skyryboms moteris ryžosi tik 1945 metais, kai jos gyvenime atsirado prodiuseris Williamas Dozier.
Trisdešimtmetė Olivia vis dar buvo netekėjusi, gyveno su motina ir į jokias pikantiškas istorijas nebuvo įsivėlusi
Užtat trisdešimtmetė Olivia vis dar buvo netekėjusi, gyveno su motina ir į jokias pikantiškas istorijas nebuvo įsivėlusi. Visų nuostabai, Olivios išrinktuoju tapo Marcusas Goodrichas – šiurkštus, uždaras ir 18 metų už sužadėtinę vyresnis rašytojas, kurio karjera nesusiklostė. Jo neseniai išleista knyga buvo prastai perkama, bet dėl savo nesėkmių Goodrichas kaltino primityvų skaitytojų skonį. Tik po vestuvių Olivia sužinojo, kad Goodrichas – keturiskart išsiskyręs. Joan per interviu nepraleido progos įgelti seseriai. „Gaila, kad Olivios vyras turėjo tiek daug žmonų ir tik vieną knygą!“ Olivia įsižeidė ir nutraukė su seserimi visus ryšius.
1947-aisiais Olivia gavo „Oskarą“, suvaidinusi filme „To Each His Own“ („Kiekvienam savo“). Tais metais prizą teikė Joan Fontaine. Olivia paėmė statulėlę, tačiau nuo apsikabinimų išsisuko. Po šio incidento abi nesikalbėjo dar penkerius metus. Po keleto metų Olivia pagimdė sūnų Benjaminą, o 1950-aisiais gavo antrą „Oskarą“ ir galutinai nusivylė santuoka. Joan pagimdė dukrą Deborah, gavo neblogų pagrindinių vaidmenų, pradėjo filmuotis televizijos serialuose ir taip pat nusivylė santuoka. Joan su Dozier išsiskyrė 1951-aisiais ir – vėl aplenkė seserį, kuri pasiryžo skyryboms su Goodrichu dar po dvejų metų.
Tėvai ir vaikai
1951 metais Joan išvyko į turą po Lotynų Ameriką. Čia nutikęs įvykis pakeitė aktorės gyvenimą. Prie besigėrinčios Maču Pikču moters pribėgo apskurusi, purvina, susivėlusi mergaitė ir paprašė pinigų. Grįžusi į viešbutį Joan niekaip negalėjo to išmesti iš galvos ir sumanė mergaitę, vardu Martita, parsivežti namo. Neturtingi mažylės tėvai tam neprieštaravo.
Joan pasiryžo globotinei suteikti gerą išsilavinimą ir gyvenimą. Ji neįsivaikino mergaitės, kad paaugusi Martita galėtų pati nuspręsti, kur nori gyventi – JAV ar Peru. Jos pačios duktė Deborah iškart susidraugavo su atvykėle. Mylimasis Collier Youngas irgi palaikė aktorę. Abi mergaitės labai prisirišo prie naujojo mamos gerbėjo ir ši netrukus sutiko už jo ištekėti.
Tačiau šeimyninė laimė truko neilgai. Dozier keršijo buvusiai žmonai už skyrybas ir uždraudė išvežti jųdviejų dukrą iš šalies. Aktorės palydove išvykose į užsienį tapo Martita, o Deborah tuo metu laiką leido pensione. Nors pati to nepripažino, Joan ėmė kartoti savo motinos klaidas: mergaitės, kurios iškart pamilo viena kitą, dabar ėmė konkuruoti. Deborah Martitai pavydėjo mamos dėmesio, o Martita jai atšaudavo, kad ši yra tikra jos duktė.
Bet ir tai nebuvo blogiausia. Sulaukusi paauglystės Martita virto tikra pabaisa. Nenorėjo mokytis, lengvai užsiplieksdavo, o ir psichiatrai nežadėjo nieko gero. Nusprendusi, kad Joan žada ja atsikratyti, išsiųsdama į Peru, pabėgo iš namų.
Nesutarimai labai kenkė namų klimatui, santuoka ėmė klibėti ir pora išsiskyrė
Nesutarimai labai kenkė namų klimatui, santuoka ėmė klibėti ir pora išsiskyrė. Joan dar kartą bandė šeimyninę laimę su turtingu pleibojumi Alfredu Wrightu jaunesniuoju. Tačiau po žmonos persileidimo vyras taip atšalo, kad net nebandė slėpti neištikimybės. Neapsikentusi moteris padavė skyrybų prašymą.
Rampų šviesoms užgesus
Olivia daugiau tekėti nesiruošė ir nusprendė gyventi ramiai ir patogiai. Tačiau netrukus planus teko keisti, nes horizonte pasirodė prancūzų žurnalistas Pierre’as Galante’as. Jis buvo visiška Marcuso priešingybė, ir Olivia patikėjo, kad vyras jai taps rūpestingu ir supratingu draugu.
Kadangi prancūzų įstatymai draudė katalikui vesti išsiskyrusią užsienietę, Oliviai teko devyniems mėnesiams persikelti į Prancūziją
Kadangi prancūzų įstatymai draudė katalikui vesti išsiskyrusią užsienietę, Oliviai teko devyniems mėnesiams persikelti į Prancūziją. Ji apsigyveno paryžietiškame vyro bute ir bandė tapti pavyzdinga namų šeimininke. 1956 metais jiedviem gimė dukra Gisèle. Olivia puikiai derino žmonos ir dviejų vaikų mamos pareigas su karjera. Vis dėlto 1962-aisiais grįžo į Niujorką, kad galėtų vaidinti teatre. Pierre’as tai suprato kaip išdavystę. Sutuoktiniai atsidūrė ant skyrybų slenksčio, tačiau ir toliau gyveno po vienu stogu dėl vaikų. Abu nusprendė, kad santykiai liks tik draugiški, ir stengėsi elgtis taip, kad neduotų peno bulvarinei spaudai. Pastaruoju punktu naudojosi tik Pierre’as, Oliviai flirtas nerūpėjo, nes jos karjera pamažu geso.
Ji nesistengė jaunintis plastinėmis operacijomis, tiesiog leido sau gražiai senti ir rinktis vaidmenis pagal amžių. Baigusi karjerą teatre grįžo į Paryžių. Jos sūnus Benjaminas tapo puikiu matematiku, tačiau dar vaikystėje nustatyta Hodžkino limfoma atvedė prie mirties slenksčio. Keletą dešimtmečių šeima gyveno lyg po Damoklo kardu. Benjaminas mirė eidamas 44-uosius.
Gisèle gyvenimas nesusiklostė. 1998-aisiais Olivia vienu metu palaikė į gilią depresiją panirusią dukrą ir slaugė nuo vėžio mirštantį Pierre’ą.
Joan dienas leido Kalifornijoje šunų apsuptyje. Santykiai su dukra Deborah buvo sudėtingi, kaip ir su visu pasauliu. Nė kiek nesumažėjo ir jos priešiškumas seseriai. Atrodė, bėgant laikui dviejų seserų, dabar jau buvusių žvaigždžių, konkurencija turėjo būti nugrimzdusi į praeitį. Kai kada taip ir būdavo, tačiau jos vėl susipykdavo. Joan pyko ant dukros, kad šiai patiko tetulės Olivios draugija. Dar labiau įširdo, kai sužinojo, kad Martita irgi palaiko santykius su Olivia ir kad tik iš jos sužinojo apie globotinės vestuves.
Seserys galutinai išsiskyrė 1975 metais, kai mirė mama. Joan nedalyvavo laidotuvėse ir vėliau apkaltino Olivią, kad ši jai nepranešė ir nesuteikė galimybės atsisveikinti su motina. Olivia tvirtino, kad siuntė Joan pranešimą apie sunkią Lilian būklę, bet Joan „kaip visada neturėjo laiko“.
1978 metais Joan išleido autobiografiją, kurioje Olivią nušvietė iš ne pačios geriausios pusės
1978 metais Joan išleido autobiografiją, kurioje Olivią nušvietė iš ne pačios geriausios pusės. Tai atrodė kaip iššūkis, tačiau Olivia nereagavo. 1987-aisiais abi buvo pakviestos į jubiliejinę „Oskarų“ ceremoniją. Atsitiktinai viešbutyje seserys kambarius gavo greta. Kai apie tai sužinojo Joan, nedelsdama paliko viešbutį ir ceremonijoje nedalyvavo.
2008-aisiais buvo minimas Bette Davis gimimo šimtmetis. Į iškilmes buvo pakviestos visos gyvos jos epochos kino žvaigždės. Tarp jų – Olivia de Havilland ir Joan Fontaine. Joan sutiko atvykti tik sužinojusi, kad Olivios nebus, – moteris tuo metu rūpinosi dukra. Matyt, vėliau pasikeitė aplinkybės ir Olivia, kažkada draugavusi su Bette Davis, nusprendė vis dėlto apsilankyti iškilmėse. Kai tik Joan apie tai sužinojo, iškart grąžino lėktuvo bilietus.
„Aš pirmoji ištekėjau, „Oskarą“ gavau anksčiau nei Olivia ir jeigu mirsiu pirma, ji, be jokios abejonės, įširs, nes aš ją būsiu aplenkusi!“ – viename interviu nesusilaikė Joan.
Ji aplenkė Olivią ir mirė 2013-ųjų gruodžio 15-ąją eidama 97 metus
Ji aplenkė Olivią ir mirė 2013-ųjų gruodžio 15-ąją eidama 97 metus. Kitą dieną Olivia pirmą kartą nuo 1975-ųjų garsiai paminėjo sesers vardą, rašydama, kokia yra sukrėsta ir kaip liūdi dėl Joan netekties. Ji buvo nuoširdi. Juk kai šįkart Joan aplenkė, ji liko paskutinė. Paskutinė auksinių Holivudo laikų gyva žvaigždė.