Šešiolikos „Sidabrine gerve“ apdovanota Anastasija Marčenkaitė: „Asmeniniam gyvenimui nelieka laiko“

Kaip įvardytumėte dabartinį gyvenimo etapą?

Šiuo metu mokslai užima visą laiką – nuo ryto iki vakaro intensyviai dirbame. Studijuoju Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA). Namo grįžtu tik išsimiegoti. Konkretūs nauji filmavimai kol kas nenumatyti, tačiau nauji projektai visuomet atsiranda netikėtai.

Ką vaidyba jums suteikė? Dėl karjeros teko išsiskirti su mylimu žmogumi?..

Vaidyba suteikė mano gyvenimui prasmės. Žinau, kad tai mano kelias. Net kai būna labai sunku atlaikyti visus iššūkius ir atrodo, kad norėtųsi viską mesti, pasislėpti namuose po pledu, primenu sau, kad tai dėl aktorystės esu pasiruošusi atlaikyti sunkumus, mokytis iš klaidų ir žengti toliau.

Esate labai užimta. Ar lieka laiko sau?

Asmeninis gyvenimas kol kas nėra prioritetų sąraše, nes tam nelieka laiko. Savo dėmesį ir jėgas atiduodu mokslams, savęs pažinimui, šeimai bei draugams. Dar labai tikiu, kad rimtiems, nuoširdiems santykiams reikia gerokai pribręsti. O tai reiškia, jog būtina gerai pažinti save, žinoti, ko sieki, kas svarbiausia. Tai reikalauja nemažai laiko, energijos ir valios. Tad tikrai turiu su kuo dirbti. Niekur neskubu – visas gyvenimas prieš akis.

Esate dar labai jauna, o jau ragavote aktoriaus duonos. Koks jos skonis?

Nors vaidmenų turėjau visai nedaug, dar tik pati karjeros pradžia, kasdien vis labiau suvokiu, kad aktoriaus duona, ko gero, yra viena iš sunkiausiai uždirbamų. Aktorystę palyginčiau su balerinos šokiu scenoje. Kai žiūri į šokėją, ji atrodo lyg erdvėje skraidantis pūkelis, nerūpestinga, visada kupina jėgų. Taip pat ir aktorius – regis, visi jausmai ir emocijos jam iškyla visiškai organiškai, natūraliai. Deja, tai tikrai nėra taip lengva, kaip atrodo.

Vaidyba sekina psichologiškai. Po pasirodymo lieki tarsi tuščia baterija, o kad pasikrautum, turi nuolat dirbti su savimi. Privalai iškrapštyti giliai viduje susikaupusias emocijas, informaciją, nesvarbu, kaip jautiesi, nori to ar ne. Būdama LMTA studente, tai išgyvenu kasdien. Beprotiškai sunku. Bet, kai suvoki, kad pats pasirinkai tokį kelią ir nori juo eiti, atrandi jėgų nepasiduoti. O dienos pabaigoje pasijunti laimėjusi mūšį, nes kažko pasiekei daugiau. Palengvėja, kai suvoki, kad kartais dėl rezultato verta pakentėti.

Išgarsėjote suvaidinusi kultiniame filme „Ekskursantė“ ir pelnėte Sidabrinę gervę už metų aktorės titulą. Ką jis jums reiškia?

Mano pirmas vaidmuo iš tiesų buvo nuostabaus režisieriaus Audriaus Juzėno filme „Ekskursantė“. Šešiolikos metų buvau nominuota ir apdovanota Sidabrine gerve. Apie nominaciją sužinojau iš Audriaus skambučio, važiuodama autobusu iš eilinės baleto treniruotės. Iki tol apie tokį apdovanojimą, manau, net nebuvau girdėjusi, todėl, žinoma, net pasvajoti negalėjau. Tai įvyko taip netikėtai.

Gervė nutūpė pas mane ir tupi jau ketverius metus. Tai verčia pasijusti įvertintai. Manau, šis apdovanojimas paprasčiausiai reiškia, kad tai, ką padariau iš visos širdies, taip, kaip tuo metu mokėjau (kūriau Marijos vaidmenį), žmonėms patiko. Žiūrovams tiko mano emocijos, tai, ką ištransliavau, kokią žinutę perdaviau. Aš tuo džiaugiuosi, nes „Ekskursantėje“ yra tikroji Nastia. Esu nuoširdžiai dėkinga visiems tiems, kurie leido man tai suprasti.

Nebijote sužvaigždėti? Šiuo puikybės virusu perserga daugelis aktorių.

Pritarsiu, tokia grėsmė išties visuomet lūkuriuoja kažkur šalia, nes lengviausia – pasiduoti jai. Aš manau, kad man negresia sužvaigždėti, nes nėra dėl ko. Negaliu tvirtinti, kad pradėjau laikyti save kietesne aktore, riesti nosį. Aš vis dar noriu, kad mano mylimi ir artimi draugai, kolegos, pažįstami išliktų šalia. Vis dar noriu traukti, o ne atstumti žmones. Todėl šis puikybės virusas mano gyvenime yra nepageidautinas.

Apie ką pastaruoju metu vis dažniau pagalvojate? Gal tiesiog trokštate gerai išsimiegoti?

Būtų tikra prabanga, jei pagaučiau save apie nieką negalvojančią. Minčių kirba nuolat beprotiškai daug. Apie viską. Tuomet suvokiu, kad būtų neprošal bent šiek tiek sustoti, tačiau kai smegenyse vyksta minčių maratonas – ne taip jau ir lengva.

Tikrai neatsispirčiau didesnei miego dozei arba poilsinei kelionei. Bet tai kol kas atrodo kaip tolima ir nereali svajonė. Kadangi dabar gyvenimą skiriu karjerai, augimui, tobulėjimui, didžioji dalis troškimų yra susijusi su vaidyba. Visų nekonkretizuosiu, nes tam jie ir yra, kad galėtum apie juos pamąstyti vienas, su niekuo nesidalydamas. Manau, kiekvieno žmogaus svajonės – tai to tylaus vidaus balso apsireiškimas. Kai aplinkui viskas taip triukšminga, labai svarbu sugebėti to balselio neignoruoti.

Ar teko patirti intrigų, pavydo dėl savo talento ir sėkmės?

Tikrai negaliu teigti, kad niekada nepatenku į nemalonias situacijas ar nejuntu piktų žvilgsnių. Būna visko. Nuo apkalbų nepabėgsi, nesvarbu, kas būtum. Tiesiog reikia išmokti protingai paskirstyti jėgas ir laiką. Aš dar tik mokausi nešvaistyti energijos tam, kas man visiškai nenaudinga ir nesvarbu. Kalbant apie pavydą, turiu pripažinti, kad tai yra natūrali žmogaus emocija (kad ir kokia bjauri būtų). Neslėpsiu, ir ji retkarčiais mane aplanko, dėl to jaučiuosi labai bjauriai ir stengiuosi šį jausmą vyti šalin. Laimė, neteko atsidurti akistatoje su pavyduoliais, paskalomis, gandais. Gal dėl to, kad labai vengiu būti šalia tuo gyvenančių žmonių. O laikui bėgant užsigrūdini. Taip kad bet kokiu atveju laimi tu.

Gal išgarsėjusi neatsiginate gerbėjų – vyrai dainuoja serenadas po langais ar atakuoja per feisbuką?

Džiaugiuosi, kad jokių serenadų po langais nevyksta ir niekas neatakuoja. Vertinu ramų gyvenimą, asmeninę erdvę ir laisvę. Nors jūs teisi – socialiniuose tinkluose vis dėlto pastebiu didesnį aplinkinių susidomėjimą. Tačiau tai nieko iš esmės nekeičia. Aš taip pat socialiniuose tinkluose stebiu žmones, kurie man įdomūs. Nieko čia ypatingo. Bet kokiu atveju jaučiuosi dėkinga tiems, kurie randa mane kur nors feisbuke arba instagrame ir parašo atsiliepimus, išsako savo nuomonę.

Ar patinka išsiskirti iš minios, o gal nemėgstate pernelyg atkreipti aplinkinių dėmesio?

Stiliaus atžvilgiu elgiuosi paradoksaliai – turiu skonį, mėgstu gražiai atrodyti ir jaučiuosi puikiai dėvėdama mėgstamus derinius. Bet negaliu tam skirti tiek laiko, kiek norėtųsi. Pastaruoju metu, ypač žiemą, pradėjau vertinti ne rūbų grožį, bet jų praktiškumą. Nors galėčiau apsirengti ir atrodyti gražiau, skoningiau, renkuosi šiltus vilnonius megztinius ir kelnes, su kuriais, žinau, nesušalsiu, nesusirgsiu.

Man patinka neoficiali, neįpareigojanti casual stiliaus apranga. Ne itin ryški. Tačiau pastaruoju metu pajutau, kad ėmė traukti spalvingi, sodrios spalvos rūbai. Gal dėl to, kad aplinkui šiuo metų laiku labai pilka ir stinga spalvų.

Filmavimo aikštelėje neišvengiamai pasitaiko įvairių nutikimų. Gal paatvirausite...

Juokingi nutikimai neišvengiami. Filmuojant paskutines serialo „Paveldėtoja“ serijas, jų atsitikdavo vos ne kasdien. Labai juokinga ir sunku tvardytis, kai kolegos, partneriai krečia pokštus per filmavimą ir reikia sakyti rimtus dialogus. Pavyzdžiui, ateina į kadrą prisikaišioję į kišenes plastmasinių vaisių iš dekoracijų ir vaidina visiškai rimtais veidais.

Turite gyvenimo planą? Kas jį įprasmintų?

Galimybė save realizuoti, išreikšti, dirbti mylimą darbą. Ir, žinoma, mylimi žmonės šalia – šeima, kurioje užaugau ir gyvenu, šeima, kurią sukursiu pati, ir ištikimi draugai. Tikrai žinau, ko noriu iš savo gyvenimo, tačiau planuoti toli į ateiti nesistengiu. Man patinka pasakymas, kad mes planuojame, o Dievas juokiasi. Kartais reikia palikti vietos būtent toms likimo korekcijoms. Nors tikiu likimu, neteisinga būtų jam visiškai atsiduoti. Stebuklais taip pat tikiu – mano gyvenime jie rado būdų, kaip apie save priminti.

Trumpa dosjė

GIMIMO DATA. 1998 m. kovo 12 d.

ZODIAKO ŽENKLAS. Žuvys

MĖGSTAMIAUSIA ŠALIS. Iš tų, kurias teko aplankyti, pasirinkčiau Islandiją. Ji – stebuklinga, užburianti nepakartojamo grožio gamta ir atmosfera.

ĮSIMINTINIAUSIA KINO JUOSTA. „Tarnybinis romanas“. Žiūrėjau jį maždaug 20 kartų, žinau beveik visas frazes atmintinai. Tai filmas, kuris niekada nepabosta.

SVAJONIŲ VAIDMUO. Savo vaizduotėje neturiu susikūrusi ypatingo svajonių vaidmens. Kiekvienas yra nepakartojamas, ilgai lauktas, reikalaujantis daug vidinio darbo.

SVARBIAUSIAS GYVENIMO ĮVYKIS. Vaidmuo filme „Ekskursantė“. Jis apvertė mano pasaulį aukštyn kojomis. Arba kaip tik sustatė viską į savo vietas, kaip ir turėjo būti.

DIDŽIAUSIA GYVENIMO AVANTIŪRA. Manau, ji dar prieš akis...

MĖGSTAMIAUSIA PASAULIO VIRTUVĖ. Mėgstu mėgautis tuo, kas man pažįstama ir priimtina skonio receptoriams. Patinka ir neatsisakau dažniausiai vilniečiams gerai žinomos kinų virtuvės.

GYVŪNAS. Pirmenybę teikčiau delfinams. Dėl jų gerumo. Turiu mažą svajonę paplaukioti su šiais gyvūnais.

LABIAUSIAI IMPONUOJANTIS AKTORIUS. Esu Jennifer Lawrence gerbėja, ji labai talentinga aktorė.

RYTINIS RITUALAS. Rytas – mėgstamiausias paros laikas, tačiau kasdien dažniausiai nelieka laiko ritualams. Juos smagu prisiminti savaitgalio rytą: išlieti mintis ant popieriaus, pasimankštinti ar pamedituoti.

TRUKDANTI CHARAKTERIO SAVYBĖ. Noras patarti ir padėti kitiems, kad išvengtų klaidų, net kai tavęs to neprašo.

MĖGSTAMIAUSIAS METŲ LAIKAS. Blaškausi tarp žiemos ir vasaros. Jie savaip nuostabūs ir nepakartojami. Tačiau žiema magiškesnė ir stebuklingesnė.

ĮSIMINTINIAUSIA GIMTADIENIO DOVANA. Naujas vaidmuo amerikiečių seriale „The Romanoffs“ (rež. Matthew Weiner). Filmavimai vyko Bukarešte ir skristi turėjau kitą dieną po gimtadienio. Atvykusi viešbučio kambaryje radau puokštę gėlių su sveikinimo rašteliu nuo visos filmavimo komandos ir režisieriaus. Buvo be galo malonu!