Šešis vaikus auginanti Egidija Bružienė: „Tik kitiems atrodo, kad Dievas davė man didžiausią iššūkį“
Nors Egidija Bružienė yra prabangaus nekilnojamojo turto agentūros „Baltic Sotheby’s International Realty“ partnerė ir padeda norintiems įsigyti svajonių būstą, jau seniai žino, kad tikroji prabanga yra ne daiktai, o laikas, skiriamas savo šeimai ir šešiems vaikams.
Eidama susitikti su Egidija bijojau išgirsti dar vieną tobulą istoriją „kaip puikiai viską suderinu“, kuri varytų į neviltį mamą su vienu ar dviem vaikais, besidraskančią tarp meilės jiems ir baimės iškristi iš mistinės „darbo rinkos“, bet Egidija iškart tarstelėjo: „Nesu tobula, o tai, kas tinka man, gal netiks kitai.“ Ji nebijo garsiai pasakyti, kad gyvenime jai sekasi. Ir kai seki jos istoriją, gali numanyti, kodėl: Egidija visą laiką stengėsi išlikti pozityvi, mokėsi ir įsiklausė į kitų patarimus – to kartais labai nesinori...
Turėjote gyvenimo planą? Puikus darbas, geras vyras, du vaikai?..
Norėjau mokytis psichologijos Vilniaus universitete, gyventi Vilniuje, leisdavau ten daug laiko, bet paklausiau tėvų patarimo rinktis šiek tiek žemiškesnius mokslus – turbūt buvau iš tos kartos, kuri dar klausė tėvų patarimų... Jie norėjo, kad pirmagimė dukra taip greitai neišeitų iš namų, dar pasiliktų su jais Kaune, taigi studijavau verslo vadybą VDU.
Buvau tiesiog optimistė. Aiškiai žinojau, kad noriu gero išsilavinimo. Vyro vizijos neturėjau – kai dar studijų metais sutikau Marių, širdimi pajutau, kad galėsiu su tuo žmogumi eiti petys petin ir kartu jausti jo užnugarį. O dėl vaikų... Ankstyvoje jaunystėje galvojau, kad net jei nepavyks sutikti sau skirto vyro, labai norėsiu auginti vaiką – tada jį įsivaikinsiu. O kai jau sutikau savo vyrą, supratau, kad tikrai norėčiau kokių trijų vaikų. Man visada imponavo didesnės draugų šeimos, nors mano tėvų kartoje du vaikai buvo norma, trys – jau daug.
Noras gyventi Vilniuje išsipildė. Kraustėtės dėl darbo ar dėl šeimos?
Taip susiklostė aplinkybės, kad įsidarbinau „Aprangos“ grupėje. Tai buvo tikras svajonių darbas mados srityje, o mada visada domėjausi. Dėl to ir nebuvo sunku važinėti iš Kauno į Vilnių – vyras ir pirmagimis Dominykas, kuriam dabar devyniolika, vakarais laukdavo manęs namie. Kai jau pradėjau lauktis dukros Eglės, kuriai dabar trylika, vyras rado mums namus Vilniuje – atvažiavome pradėti naujo gyvenimo etapo. Truputį paauginusi dukrą, grįžau į mėgstamą darbą: jis buvo susijęs su kolekcijų pirkimu, užsienio komandiruotėmis, nuolatiniu sekimu, kas vyksta mados pasaulyje. Kartais pagalvoju, kad ir aname, ir dabartiniame darbuose aš realizuoju savo aistrą psichologijai – bandau įsiklausyti į žmogų, suprasti, ko jis nori, ką rinktųsi, kas jam būtų geriausia. Išmokau susidoroti ir su iššūkiu primygtinai nepiršti savo nuomonės. Dar „Aprangoje“, važiuodama užsakyti kolekcijų, galvodavau, ne kas labiau patinka man, o kas patiktų tokiai ar tokiai pirkėjai. Turi gerai viską pasverti, nes išleidi dideles įmonės pinigų sumas ir prisiimi atsakomybę, kad tas prekes išpirks.
Kartais batų parduotuvėse atrodo, kad lietuvėms patinka TIK juodi batai...
Kartais tikrai taip. Bet su kolegomis dažnai eksperimentuodavome – ir mūsų eksperimentai pasiteisindavo. Ta veikla man dovanojo daug įdomių pažinčių, daug atradimų ir pažinimo, patirties derybose. Tai man labai padeda ir dabar. Bet gimus trečiajai dukrai Miglei, kuriai dabar dešimt, pajutau, kad manęs dažnai trūksta vaikams (būdavo, komandiruotėje praleisdavau ir savaitę). Su vyru nutarėme, kad kai šeima didėja, reikia stabtelti. Ir tada...
...susilaukėte ketvirto?
Taip – tai buvo Kotryna, jai jau aštuoneri.
Kartais daugiavaikės mamos atsiduoda tik vaikams ir namams.
Man buvo svarbu save išreikšti tiek šeimoje, tiek darbe, bet kitoms mamoms galbūt yra kitaip. Mąsčiau, kad gal galėčiau dirbti vien biure, neskraidydama į komandiruotes, kad geriausia būtų turėti lankstų grafiką – tada nekentėtų nei vaikai, nei darbas. Mudu su Mariumi visada domėjomės nekilnojamuoju turtu ir architektūra. Gimus ketvirtam vaikui, netikėtai atsirado palanki verslo galimybė – įsigyti nekilnojamojo turto kompanijos „Sotheby’s“ franšizę ir atidaryti agentūrą Lietuvoje. Nors sprendimas buvo be galo rizikingas (2012-aisiais rinka dar nebuvo atsigavusi po krizės), viliojo turtinga kompanijos „Sotheby’s“ istorija, jos puoselėjamos vertybės ir galimybė prisidėti pildant pačias didžiausias žmonių svajones. Juk „Sotheby’s“ – tai patys gražiausi ir įspūdingiausi nekilnojamojo turto objektai visame pasaulyje. Beje, mūsų projektas – Nidos „Auksinės kopos“ – pateko į specialų „Sotheby’s“ leidinį, skirtą patiems įspūdingiausiems pasaulio nekilnojamojo turto objektams apžvelgti.
Sritis buvo nauja, tad labai susidomėjusi siurbiau žinias. Jau buvau dirbusi pirkimo ir pardavimo srityje ir žinojau, kad negalima į viską žiūrėti vien tik per savo prioritetų prizmę. Jaučiau, kaip aš noriu gyventi, bet kiti žmonės turi savo skonį ir savo nuomonę, kokiuose namuose jie jaustųsi laimingi. Dirbdama su „Sotheby’s“ galiu stebėti, kaip keičiasi lietuvių požiūris į namus ir aplinkinę erdvę, namų jausmas pamažu įgauna visai kitą prasmę. Šiandien mes irgi norime gyventi svajonių būste, juk mums, šiauriečiams, be galo svarbu, kad suptų harmoninga, estetiška ir jauki aplinka. Gyvenimo kokybės kartelę neretai esame išsikėlę taip pat aukštai, kaip skandinavai, italai ar britai.
Vieni žmonės gali parduoti net orą, kiti neparduotų nė degtukų dėžutės. Kur paslaptis?
Galiu kalbėti tik iš savo patirties. Iš pradžių bandau įsijausti į parduodamą objektą – kuo jis ypatingas; tada stengiuosi suvokti, koks jam būtų tinkamas pirkėjas: koks jo gyvenimo būdas, kokie prioritetai. Tai kaip dėlionė – mėgini iš detalyčių sudėlioti paveikslą.
Tuo metu turėjote vieną paauglį, vieną paūgėjusią dukrą ir dvi mažas. Kaip sukotės, valdydama neišvengiamą namų chaosą?
Na, paskui gimė dar du berniukai. Martynas, kuriam dabar ketveri, ir Laurynas, jam – dveji. Tai du viesulai: jie ir įnešė daugiausia chaoso. Tačiau stojo tokia miela lygybė: trys mergaitės, trys berniukai! Nebijojome dar labiau pagausinti šeimos, nes matėme, kad mums visai gerai sekasi. Tikrai! Visai nebuvo sudėtinga. Besilaukdama mažiausiųjų, iki gimdymų visą laiką dirbau. Gal nėra ko tuo didžiuotis... Juk aiškiai supranti, kad darbas atima didelį gabalą dėmesio – ne meilės, o būtent dėmesio – iš vaikų, kita vertus, viduje jaučiau, kad ir darbas man labai labai patinka.
Nebuvo jokių dilemų ir abejonių?
Jų visada buvo ir dabar yra: gal daugiau laiko skirti sau? O gal vaikų poreikiams? Taip, kirba. Bet, manau, mums visoms svarbus vidinis jausmas: kaip tu pati jautiesi? Turi įsiklausyti į save, net pasitarti su gerai tave pažįstančiu žmogumi – kad nusiramintum ir įsitikintum, jog tavo pasirinktas kelias geras.
O jūs su kuo tardavotės?
Su vyru. Visada ieškome sprendimų, kad galėtume šiek tiek pailsėti – trumpam išvykti dviese į kelionę, ar kuris nors perimtų dalį kito rūpesčių. Man svarbi ir draugių kompanija. Kurį laiką jos labai trūko, o praėjusią vasarą pavyko suintensyvinti bendravimą – tiesiog pajutau, kad užsipildė tam tikra spraga. Tai suteikia energijos, tam tikra prasme įžemina. Didelė šeima yra dovana. Ir dabar geriausias variantas man yra tai, kad dirbu lanksčiu grafiku ir galiu valdyti savo laiką. Net šeimos kelionėje atsakau į laiškus, parengiu sutartis, netgi pačius geriausius sandorius užbaigiu būtent tada.
Turbūt sulaukdavote įvairių reakcijų, kai žmonės sužinodavo, kad laukiatės šešto kūdikio?
Kartais kas nors paklausdavo, kelinto laukiuosi arba kiek turiu vaikų. Į klausimą „O kokio jūsų vaikai amžiaus?“ atsakau: „Įvairaus – nuo 19 iki 2 metų.“ Ir kai dar paklausia, kiek tų vaikų, tikisi, jog atsakymas bus – trys, na, keturi. Sužinoję, kiek jų, nustemba. Klausimų kelia ir mano veikla: jei jau šeši vaikai, tai turiu sėdėti tik namie, nes daugiau lyg ir nebeįmanoma aprėpti. Bet mūsų artimų draugų rate dvi šeimos turi po šešis vaikus, kelios – po keturis, ir šeimų mamos labai aktyvios.
Kaip keliaujate su vaikais?
Tikrai nėra paprasta. Buvo laikas, kai visi važiuodavome iki pajūrio ar iki Kauno dviem automobiliais. Dabar vyresnėlis jau turi vairuotojo pažymėjimą, gali važiuoti savarankiškai, o mes telpame į vieną septynių vietų automobilį. Aš mėgstu vairuoti ir vargo veždama vaikus nepatiriu – jei kelionė ilgesnė, klausausi garsinių knygų. Bet nenoriu nuspalvinti mūsų gyvenimo vien rožine spalva – tikrai pavargstame ir būna sunkių dienų.
Turbūt nuovargis ne tik fizinis, bet ir emocinis?
Taip. Kiekvienas vaikas – absoliučiai savita asmenybė, ir tu turi kiekvienam skirti individualaus dėmesio. Buvo laikotarpių, kai neturėjome jokios auklės, paskui su mažiausiuoju būdavo auklytė. Nuo šio rudens mažasis jau išėjo į darželį, ieškosiu tik valandinės auklės, kuri retkarčiais mus kur nors išleistų.
Kaip atrodo jūsų rytas?
Būna visokių... Kartais vaikai į mokyklas ar darželius iš namų išvežami ar išvažiuoja susipykę ir nelaimingi, nes per tą skubą apsižodžiuoja su broliais ar sesėmis: kai kas mėgsta pamiegoti ilgiau ir burba keliamas, kai kas ką nors pamiršta, bet pamažu visi rimsta ir susitaiko su rutina. Vyriausiasis jau studentas, gyvena atskirai netoliese ir kartais geranoriškai prižiūri mažuosius. Dabar pajutau, kad būtent šis ruduo buvo gerokai lengvesnis. Nusprendėme kurtis namus šalia miesto centro, kad vaikams mokyklos ir darželiai, o mums darbas būtų visai netoli, – tai pasiteisino. Bet, aišku, yra žmonių, kuriems labai svarbi gamtos apsuptis: jie geriau toliau veš vaikus, anksčiau kelsis, bet gyvens užmiestyje.
O kokiais momentais sakote sau: „Nagi, Egidija, susiimk. Viskas bus gerai“?
Gal kai viskas sukrinta vienu metu: darbo problemos, vaikų rūpesčiai. Bet juk tai būna nedažnai. Gal tik kitiems atrodo, kad Dievas davė man didžiausią iššūkį – didelę šeimą. Man tai nėra iššūkis. Turbūt esu sėkmės lydima – bent kol kas. Džiaugiuosi tuo, kad artimiausi žmonės yra sveiki. O gyvenimo kokybė susideda ne iš materialių dalykų – svarbu, kad išlaikytum pusiausvyrą ir būtum visapusiškai sveikas. Mokausi laiku sustoti. Kur nors išvažiuoti, ko nors išmokti, bent išeiti su vyru pasivaikščioti, kai jaučiuosi pavargusi.
Pavyksta? Turbūt kitiems atrodo, kad sau neturite nė minutės.
Su vyru vienas kitam dažnai primename, kad skirtume laiko dar ir savo pomėgiams. Stengiuosi surasti to laiko akimirkų bent filmui pažiūrėti ar knygai paskaityti. Bet būna, kad po pusės puslapio tiesiog užmiegu... O juk taip įdomu, taip laikausi, kad neužsimerkčiau!
Vakarai pas mus tokie: pats mažiausias ropščiasi man ant kelių, didesnis brolis jį stumia, nes irgi trokšta dėmesio, didžiosios mokinukės viena per kitą nori pasipasakoti, kaip sekėsi, tuo metu mažieji aiškinasi santykius ir bando muštis, o man norisi tik patylėti... Kartais su jais ant kelių net nusnūstu kelias minutes. Bet yra ir didelės šeimos privalumų: visi turi pareigų ir jas vykdo. Tarkime, vaikai visad padengia stalą vakarienei ir paskui nurenka indus – vakarienę būtinai valgome visi kartu. Jei kuris nors grįžtame vėliau ir kuris nors iš vaikų jau būna užkandęs, vis vien pasėdi kartu. Tai teikia tam tikro stabilumo.
Kartais, aišku, vaikai nuo pareigų stengiasi nusimuilinti, kelia diskusijas. Štai tada būna sunkiausias man momentas – nepulti ko nors daryti vietoj jų, ramiai išlaikyti savo poziciją. Aišku, taisyklės kai kada būna sulaužomos, ištinka gi ir suaugusius žmones silpnumo akimirkos, nesame robotai. Bet geriausiai veikia auklėjimas ne moralais, o savo pavyzdžiu. Jei mano spinta bus sujaukta, kažin ar vaikas tvarkysis... Ir jei pakelsiu balsą ant kurio nors, jis irgi pakels ant mažesnio.
Sukatės kaip voverė penkias dienas ir štai ateina savaitgalio rytas. Egidija praplėšia akis ir...
...daro tai, kas jau būna suplanuota. Jei būname Vilniuje, stengiamės arba išeiti į kokį nors renginį, arba išvažiuoti į gamtą, arba susitikti su draugais. Šeimos gausios, vaikų daug, būna linksma. Vasarą ritmas jau kitoks: įsigijome antrus namus pajūryje, praėjusią vasarą su vaikais daug laiko leidome ten, jie prisigalvodavo visokiausių veiklų – net patys gamino limonadą ir su kaimynų vaikais mėgino jį pardavinėti.
Ar įpratote, o gal neįpratote darbe „persijungti“ ir nebegalvoti apie namus ir vaikus?
Jei nėra didelių rūpesčių, „persijungiu“ žaibiškai, tarsi paspaudusi mygtuką. Žinau, kad kitoms mamoms būna kitaip. Vienu metu net galvojau, kad kažkas su manimi negerai, nes į sau įdomią veiklą galiu įsitraukti visu šimtu procentų, nebesukdama minčių galvoje apie namus.
Kartais mamos sako: „Kai vaikai paaugs, tada jau...“ Dar turite neįgyvendintų svajonių?
Kai vaikai paaugs, tikrai daug knygų perskaitysiu. Svajonių visada yra, dar nenužudžiau troškimo pasigilinti į psichologiją, prieš keletą metų su vyru ėmėme domėtis šiuolaikiniu menu, noriu dar šio to išmokti. Neseniai užsirašiau į paskaitų ciklą „Įvadas į šiuolaikinio meno rinką“. Geri paveikslai man teikia didžiulį malonumą, jie visiškai pakeičia namų charakterį. Dabar jau gera bičiule tapusi interjero dizainerė Indra Marcinkevičienė man dar labai seniai pasakė, kad interjeras turi prasidėti nuo meno kūrinio. Panašu į tai, kad drabužio idėją pasufleruoja įdomi saga. Bet kodėl gi ne?