Per pastaruosius dvidešimt metų esame susitikusios daugybę kartų, įpratau matyti jus keturias, o dabar Nijolės nebėra. Skyrybos – sunkus ir liūdnas etapas?
Ingrida: Prieš pokalbį merginos mane drąsino: „Tu tik laikykis, neverk...“ Pastaruoju metu tikrai būna, kad nesusilaikau. Kiekviena diena – kaip ant ugnikalnio viršūnės, niekada negali atsipalaiduoti. Anądien pamaniau: jau kelias naktis ramiai miegu, gal blogiausias etapas praėjo? Bet tik spėjau taip pagalvoti – ir kitą dieną vėl naujiena, vėl koks nors Nijolės priekaištas ar Manto („69 danguje“ prodiuserio Egmonto Bžesko – red. past.) grasinimas paduoti į teismą... Pačiai sunku patikėti: mes juk suaugusios moterys, negi nebuvo galima to išspręsti taikiai? Dvidešimt metų sugebėjome išsilaikyti lietuviškos scenos aukštumoje, užsitarnavome vardą, rodos, beliko mėgautis. Bet ne...
Karina: Grupė yra kaip santuoka. Daugelis dabar linguoja galvas: „Tiek metų kartų praleidote, gražiai draugavote, iš šalies viskas atrodė puiku, o, pasirodo...“ Tačiau juk ir santuokose visko būna. Kartais net nebelieka meilės, bet sieja pagarba – ir žmonės toliau dalijasi vienu stogu. Pagarba vienas kitam turi išlikti, tai svarbiausias dalykas.
Kas buvo tas pirmasis pleištas jūsų santykiuose, nulėmęs skyrybas?
Ingrida: Nesklandumai prasidėjo maždaug prieš dvejus metus po mūsų grupės koncertinio turo, kurį organizavo Nijolė su savo vyru. Po jo mums kilo daug klausimų, tačiau atsakymų nesulaukėme.