Shayanas Ali: „Malonu girdėti, kai tave vadina didžiausiu investuotoju Lietuvoje“

Biruliškių gyvenvietė greta Kauno iki šiol niekuo nesiskyrė nuo daugybės kitų. Tačiau padėtis pasikeitė, kai Biruliškes nusižiūrėjo pasaulio automobilių elektronikos gigantė „Continental“ ir  nusprendė čia statyti modernią elektronikos komponentų gamyklą. Korporacija tam skyrė 95 milijonus eurų: tai yra didžiausia plyno lauko užsienio kapitalo investicija Lietuvoje. Gamykla suprojektuota ir pastatyta skiriant ypatingą dėmesį aplinkai ir tvarumui. Šiandien joje dirba per 200 darbuotojų, o iki 2021-ųjų planuojama komandą padidinti iki tūkstančio.

„Žinoma, važinėti į darbą būtų patogiau, jei su šeima gyventume Kaune, – tarsteli gamyklos vadovas. – Tačiau Kaune nėra tarptautinių mokyklų... Mūsų Armanui – penkiolika, Sophie – dvylika, paaugliams būtinas geras išsilavinimas. Taigi, kai gavau paskyrimą į Lietuvą, apsisprendėme greitai: mes gyvensime Vilniuje.“ Viskas iš namų Čikagos priemiestyje, kur iki šiol gyveno Ali šeima, pervežta į namus Antakalnyje – net menkiausios smulkmenos, kad visi kuo mažiau pajustų emigracijos žalą. Terjerė Bella čia adaptavosi lengvai, vaikai – kiek sunkiau. Turbūt lengviausiai apsiprato Marija: ji užaugo Utenoje, studijavo Vilniaus universitete, šios vietos jai – gimtosios. „Ir man čia patinka: manau, Lietuva yra puiki šalis gyventi ir investuoti. Jei čia ko ir pasigendame, tai tik vaikai pasiilgsta „Starbucks“, – juokiasi vyras.

Shayanai, esate kilęs iš Bangladešo. Kaip įsikūrėte Amerikoje?

Shayanas: Bangladeše iki šiol likusi dalis mano širdies. Gyvenome viename name su tėvais ir seneliais – didelė draugiška šeima kaip įprasta Azijoje. Senelis buvo ekonomistas, visuomet pabrėžė mokslo svarbą ir ragino mane studijuoti inžineriją, nes pastebėjo potraukį prie elektronikos. Tėvas namuose buvo įsirengęs profesionalams skirtą įrašų studiją, jis įkūrė ir pirmąją šalyje popgrupę. Visa mūsų šeima joje dainavo, vaikai nuo mažens buvo mokomi muzikos. Beje, grupė gyvuoja iki šiol, Bangladeše yra puikiai žinoma, o aš kuriu muziką ir net šiuose namuose įsirengiau įrašų studiją. Bet Bangladešą mano artimieji visgi nutarė palikti, nes šalyje tuo metu nebuvo saugu, politinė situacija nestabili. Tėvai norėjo, kad studijuočiau Amerikoje ir laisvai rinkčiausi gyvenimo kelią. Kai buvau aštuoniolikos, atvykau į Ajovos universitetą studijuoti elektros inžinerijos.

Gerai ten jautėtės?

Shayanas: Bangladeše lankiau privačią tarptautinę mokyklą, todėl ir Amerikoje aplinka didelio šoko nesukėlė. Bet pribloškė oras: atvykau sausį, sniego niekada nebuvau matęs, o pataikiau į tikrą pūgą... Nelengva buvo ir studentų bendrabutyje: užaugau pasiturinčioje šeimoje, pats nemokėjau nei gaminti, nei tvarkytis, o čia staiga iškilo dilema: kaip išskalbti drabužius?.. Teko išmokti buities darbų. Baigęs studijas grįžau į Čikagą, kur gyveno artimieji. Svajojau dirbti inžinieriumi „Motorolos“ kompanijoje, nes tuomet visi ėjo iš proto dėl mobiliųjų telefonų – ir mano svajonė išsipildė. Ten dirbdamas susipažinau su automobilių elektronikos produkcija. Taip jau susiklostė, kad visą gyvenimą dirbau toje pačioje vietoje: „Motorolą“ nupirko „Continental“, tačiau mano darbas nepasikeitė. Esu lojalus – dirbu ten pat jau daugiau kaip dvidešimt metų, bet man patinka stabilumas.

Kaip judu su Marija susipažinote?

Shayanas: Susitikome Čikagos bare. Mėgau tą barą, nes ten grojo gera muzika. Pažinojau didžėjų – ir sykį daviau jam pagroti savo sukurtą anglišką dainą. Didžėjus ėmė dažnai ją groti, lankytojai ją pamėgo, tik niekas nežinojo, kad būtent aš ją sukūriau.

Marija: Į tą barą su draugais užsukdavau ir aš. Vilniaus universitete studijavau lietuvių filologiją, išėjau akademinių atostogų ir išvykau į Čikagą dirbti aukle. Muzika ir man buvo artima: mokykloje dainavau vaikų grupėje, lankiau džiazo pamokas. Ta daina, kurią išgirdau bare, taip patiko, kad priėjau paklausti didžėjaus, kur galiu ją gauti. „Va, ir pats kūrėjas, jei norite“, – mostelėjo ranka į Shayano pusę. Taip ir susipažinome.

Shayanas: Anksčiau nebuvau sutikęs žmogaus iš Lietuvos – teko žvilgtelėti į žemėlapį (juokiasi). Žinoma, pastebėjau, kad ji – graži šviesiaplaukė, bet man patiko ir tai, kad jai artimos šeimos vertybės ir ji jaučia pagarbą kitai kultūrai. Netrukus supažindinau Mariją su savo mama ir tetomis: jai viskas buvo įdomu, norėjo kuo daugiau sužinoti apie mūsų tradicijas. Šeimos vertybės Lietuvoje panašios, kaip ir mano kultūroje: jos tvirtos. Lietuviai, kitaip nei amerikiečiai, brangina tėvus, vaikus, brolius ir seseris. Marija man daug pasakojo apie savo gyvenimą, aš apie savąjį, mes radome bendrų taškų – ir po pusantrų metų draugystės susituokėme. Mano pirmoji viešnagė Lietuvoje buvo įdomi: Vilnių pamilau iš pirmo žvilgsnio, o Marijos gimtojoje Utenoje sulaukiau didžiulio aplinkinių dėmesio – matyt, užsieniečiai ten dar būdavo reti svečiai (juokiasi). Man netgi teko dalyvauti vestuvėse su piršlio korimu ir kitomis tradicijomis: labai patiko! Kai vaikai paaugo, atvažiuodavome į Lietuvą kas porą metų arba Marijos tėvai apsilankydavo pas mus: mums svarbu, kad vaikai palaikytų artimą ryšį su seneliais.

Marija: Kai nuvykau į Ameriką, iš pradžių dar turėjau karjeros planų: dirbau pradinėje mokykloje, įstojau studijuoti medicinos. Bet kai sukūrėme šeimą, Shayanas važinėjo į komandiruotes – nuolat skraidė į Kiniją, Filipinus, Meksiką. Gimus vaikams nusprendėme, kad aš su jais liksiu namie, o vyras aprūpins šeimą. Tai atrodė prasminga. Sprendimą priėmėme abu, ir aš jo niekada nesigailėjau.

Shayanai, o kaip klostėsi jūsų karjera?

Shayanas: Pradėjau kaip inžinierius, vėliau tapau inžinierių komandos vadovu. Vadovauti man sekėsi, tad nutariau pereiti į vadybą. Kilau aukštyn: projektų vadovas, direktorius, „General Motors“ klientų centro vadovas... Tačiau „Continental“ yra gera kompanija dar ir tuo, kad ragina darbuotojus išbandyti skirtingas sritis. Jau buvau patyręs inžinerijos ir projektų valdymo srityse, beliko išbandyti gamybą. Žinojau, kad teks išvykti svetur, nes privalėjau įgyti tarptautinio darbo patirties. Svarsčiau: gal Kinija?.. Esu ten dirbęs, puikiai pažįstu rinką. Tačiau Kinija nėra gera vieta gyventi su šeima. Taip besvarstydamas išgirdau, kad „Continental“ planuoja statyti gamyklą Lietuvoje. Žinoma, darbo patirties su Lietuva neturėjau, bet ne sykį čia lankiausi, žmona lietuvė... Mudu pasitarėme, kompanijai pasisiūliau tapti Kauno gamyklos vadovu, sprendimas buvo patvirtintas – ir netrukus krovėmės daiktus. Turėjome išvykti kuo greičiau, nes projektavimo darbai Lietuvoje jau vyko ir reikėjo žmogaus, kuris tam vadovautų.

Marija, kaip jautėtės grįžusi į Lietuvą?

Marija: Po dvidešimties metų buvo nelengva palikti Ameriką, bet žinojau, kad geriau vykti į Lietuvą nei kur nors kitur. Dėl savęs nesijaudinau, rūpėjo tik vaikai – kaip jie priims pokyčius. Juk niekada nebuvo ilgam išvykę iš namų... Persikėlimas emociškai buvo sunkus, vis atsirasdavo kokių nors problemų. Savo daiktus į Lietuvą išplukdėme laivu. Čia atvykome tikėdamiesi, kad daiktai mūsų jau laukia, pasirodo – ne, užstrigo muitinėje ir negalime jų atsiimti, nes nė vienas nesame Lietuvos pilietis... Jei ne mano tėvai ir draugai, būtų buvę blogai. O kompanija niekuo negalėjo padėti, nes jos oficialiai Lietuvoje dar nebuvo.

Shayanas: Pirmąjį „Continental“ biurą Lietuvoje įsirengiau... namuose: rytą apsivelku švarką, užlipu laiptais į viršų – ir jau darbe (juokiasi). 2018-ųjų pradžioje įkūriau biurą GO9 centre Vilniuje: atsinešiau mikrobangų krosnelę ir televizorių, pats nutiesiau interneto kabelius, pradėjau samdyti pirmuosius darbuotojus, o rudenį persikėlėme į Kauną. Laikas skriete skriejo: pačiam sunku patikėti, kad per pusantrų metų iš mažytės kontoros išaugome į 20 tūkstančių kvadratinių metrų ploto gamyklą.

Ar lengvai radote tinkamų darbuotojų?

Shayanas: Kreipiausi į įdarbinimo agentūras. Man labiausiai reikėjo pirmosios grandies vadovų, kad padėtų toliau kurti komandą. Darbuotojų ieškojome Kaune, į pokalbį kvietėme Vilniuje: jiems tai nelabai patiko. Nepaliauju stebėtis: jums tai atrodo toli?.. Amerikoje aš bet kur važiuoju mažiausiai 45 minutes! Tačiau tie, kuriems pasiūlėme darbą, pasiūlymą priėmė mielai ir entuziastingai. Galiu pasidžiaugti: mes iš tiesų radome puikių profesionalų. Žinoma, anksčiau jie nėra dirbę su „Continental“, bet turi žinių ir patirties elektronikos srityje. Apskritai su personalu viskas gerai: daugiau buvo su statybomis susijusių iššūkių... Bet tai viso pasaulio problema: statybininkų paklausa didelė, pasiūla maža, tenka sparčiai suktis, o laikas spaudžia. Laimei, Lietuvos valdžia buvo draugiškai nusiteikusi mūsų atžvilgiu, kai tik iškildavo kokių klausimų – iškart sulaukdavome atsakymų. Malonu girdėti, kai tave vadina didžiausiu investuotoju Lietuvoje.

Pasakykite atvirai: kodėl „Continental“ savo gamyklai statyti pasirinko būtent Lietuvą? Dėl mažų kaštų? Pigios darbo jėgos?

Shayanas: Iškart sakau – ne vien dėl pinigų. Jei žiūrėsi tik į kainas, Lietuva nėra pigi šalis – pasaulyje daugybė pigesnių. Sutinku: darbo jėga čia pigesnė nei, pavyzdžiui, Vokietijoje. Tačiau yra kitų niuansų: nedarbo lygis šalyje žemas, jūs neturite bedarbystės problemos, todėl sunkiau rasti darbuotojų. Bet mes nežiūrėjome tik kaštų: ieškojome išsilavinusių ir patyrusių žmonių, geros infrastruktūros, saugių ir patikimų valdžios institucijų. O Lietuva turi didelį potencialą. Pavyzdžiui, Kauno technologijos universitetas man pasirodė puikus ir perspektyvus: supratome, kad šiame krašte galime užsiauginti gerų darbuotojų. Teigiamai nustebino žmonių požiūris: jie trokšta mokytis, yra lankstūs ir kūrybingi. Palyginti su kitomis šalimis, čia tai itin ryšku. Atlyginimas juos, žinoma, motyvuoja, bet dar labiau motyvuoja, kai aiškiai nupieši paveikslą, rodantį, kur jie yra šiandien ir kur galėtų būti ateityje, ko galėtų pasiekti. Tai juos labai įkvepia.

Kaip gyvenate, kai nekeliaujate magistrale Vilnius–Kaunas ir nedirbate gamykloje?

Shayanas: Mudviem su žmona patinka tyrinėti Vilnių ir atrasti ką nors naujo. Abu vaikai mokosi Tarptautinėje Amerikos mokykloje, jie jau paaugliai, tad mums lengviau skirti laiko sau: galime lankytis restoranuose, gražiai vakarieniauti, užsukti į barus. Vilniuje yra daug puikių vietų: mums ypač patinka „La Bohème“, ten labai jauku. Nuvykstame ir į Kauną, randame ką nors įdomaus ten: meksikietiškas restoranas „Agave“ – nuostabus. Pasikviečiame draugų ir į namus, pats mėgstu šeimininkauti – ypač patinka kepti patiekalus ant grilio.

Marija: Mielai keliaujame ir po Europą. Anksčiau niekada to nedarydavome – iš Amerikos būdavo per toli skristi, o dabar viskas ranka pasiekiama.

Shayanas: Dažnai išskrendame kur nors savaitgaliui: penktadienį sėdame į lėktuvą, sekmadienį grįžtame. Marijos tėvai atvažiuoja į mūsų namus, pabūna su vaikais. Dabar mes iš tiesų mėgaujamės gyvenimu, Amerikoje tokios laisvės neturėjome. Ten geriausiu atveju nukeliaudavome į kitą valstiją, o jei norėdavome kur nors vakare nueiti, ilgai ieškodavome, kas pabūtų su vaikais. Be to, ten gyvename užmiestyje, o čia penkios minutės – ir esame pačioje miesto širdyje. Ir gamta čia nuostabi, man patinka žaluma.

Ir dar – jūs mėgstate sportinius automobilius?

Shayanas: Garaže turiu savo mažulę, atsivežtą iš Amerikos, – tai 2013-ųjų „Chevrolet Camaro“. Kai tik ją nusipirkau, gavau pasiūlymą vykti į Lietuvą. „Na jau ne, – pamaniau, – aš jos nepaliksiu.“ Tai išgirdusi Marija pareiškė, kad savo mašinos Čikagoje irgi nepaliks – taigi abu į Lietuvą atsivežėme savo automobilius. „Camaro“ dažniausiai vairuoju šiltuoju metu: ji su mechanine pavarų dėže, tad spūstyje vairuoti nelengva, bet savaitgaliais tikrai galima pasimėgauti. Ji papuošta Amerikos vėliava, todėl labai traukia aplinkinių žvilgsnius.

Kaip manote – kokia šalis bus kita jūsų stotelė?

Shayanas: Mano sutartis baigsis kitąmet, bet svarstau ją pratęsti, nes labai noriu pamatyti, kaip gamykla Kaune stojasi ant kojų. O paskui tikriausiai grįšime į Ameriką, nes vaikams ateis laikas mokytis koledže. Sūnus linksta į inžineriją, jam gerai sekasi matematika. Sophie dainuoja, lanko Artūro Noviko džiazo mokyklą, groja gitara, Armanas – pianinu ir būgnais. Aš irgi groju gitara, laisvalaikiu rašau dainas: vis dar išlaikau ryšį su savo gimtine, mane vis kviečia į Bangladešą koncertuoti. Gal kada nors...

Marija: Aš dar nesu buvusi Bangladeše, bet jau pradėjome planuoti kelionę – iš Lietuvos pasiekti šią šalį gerokai lengviau nei iš Jungtinių Valstijų. O kol kas rūpinuosi mūsų vilnietiškais namais, stengiuosi užtikrinti, kad jie būtų kuo panašesni į amerikietiškus, nes išvykdami į Lietuvą vaikams pažadėjome, jog „niekas nepasikeis“. Amerikoje jie abu priklausė modelių agentūrai, filmuodavosi reklaminiams klipams: tai pareikalaudavo jėgų, bet jie įgavo geros patirties, pasitikėjimo savimi, užsidirbo pirmuosius honorarus. Lietuvoje tuo neužsiima. Kalbinu: „Gal pabandykite, juk čia kuriama tiek daug užsienio filmų...“ Bet gal toks amžius, o gal maža šalis: paaugliams būtų nepatogu išvysti save reklamos stenduose ar žurnaluose, kur gali pamatyti visi klasės draugai. Žinoma, vaikai ilgisi tikrųjų savo namų: bendramokslių, draugų, su kuriais užaugo, mėgstamų vietų. Bet laisvės čia turi daug daugiau – Čikagoje niekada jiems neleisčiau vieniems eiti į miestą, kiną ar prekybos centrą, o čia visur išleidžiu, nes Lietuvoje ramu ir saugu. To jie turbūt ilgėsis grįžę į Ameriką.

Žurnalą „Žmonės“ galite prenumeruoti ČIA.