„She is Glowing“ įkūrėja Dovilė Urbanaitė: „Liūdėjau, kai buvęs mylimasis į akis rėžė, kad meilė baigėsi“

Nuolat linksmai tauškanti šviesiaplaukė dažnai atkreipia aplinkinių dėmesį, o klausimą: „Ar tu kada nors būni nusiminusi?“ užduoda kone kiekvienas. Vilnietė garsiai nusijuokia: „Paskutinį kartą liūdėjau prieš beveik trejus metus, kai buvęs mylimasis į akis rėžė, kad mūsų meilės istorija baigėsi. Bet su šia pabaiga atėjo ir naujo gyvenimo pradžia – ji atnešė tai, ką turiu dabar, – nuosavą verslą, gyvenimą tarp trijų šalių, nuostabų vyrą šalia ir tūkstančio žavingų, viena kitą įkvepiančių damų draugiją.“

Tuoktuvių verslas, konsultacijos moterims, kurios nori plėtoti asmeninį prekių ženklą, nuolat vedami seminarai ir organizuojami renginiai – galima susipainioti vardijant tavo veiklas. Iš kur šitiek energijos?

Visada buvau tokia – nenustygstanti vietoje aktyvistė. Ir dabar, kai mudvi kalbamės, aš šokinėju nuo kėdės ir degu noru tiek visko pasakyti, kad net nebežinau, nuo ko ir pradėti. Įvairiausių sumanymų man kyla kone kasdien, todėl drąsiai rašykite – verslo idėjomis pasidalysiu nemokamai (nusijuokia).

O viskas prasidėjo, kai baigusi mokyklą išvykau į Liverpulį studijuoti žiniasklaidos ir komunikacijos. Svečioje šalyje susiradau užsienietį vaikiną, kuris gavo darbo pasiūlymą Tenerifėje. Mano bakalauro studijos buvo baigtos, todėl išvykau drauge.

Tenerifės sala vadinama šeimų su vaikais ir senolių rojumi. Nebijojai būdama vos dvidešimt dvejų paskęsti Kanarų ramybėje?

Iš pirmo žvilgsnio man ten visai nepatiko. Jaučiausi be vietos, gailėjausi, kad persikrausčiau kartu, o mano eks jautėsi laimingas. Įsidarbinau restorane administratore ir sykį paplūdimyje, stebėdama į vandenyną besileidžiančią saulę, mintimis nuklydau į savo vestuvių šventę: „Kaip būtų smagu čia susituokti...“ Grįžusi į restoraną nuolat galvojau apie vestuves, bet jau ne tiek apie savo, kiek apie kitų. „Gal imtis vestuvių planavimo?“ – svarsčiau. Ši mintis taip užvaldė, kad net sugalvojau pavadinimą: „Barefoot Bride“ – basakojė nuotaka. Išsiguglinau visą informaciją apie vestuvių verslo rinką saloje, susiradau internetinius seminarus norintiems imtis vestuvių planavimo, už juos sumokėjau pusantro tūkstančio eurų ir įnikau skaityti. Tuo metu man tai buvo didelė investicija, degiau noru imtis šios veiklos: restorano vadovas matė, kad vos turiu laisvą minutę – jau palinkstu prie lapų. Suprato, kad ilgai su pašluoste rankose neužsibūsiu.

Viskas įsibėgėjo labai greitai. Susikūriau feisbuke puslapį, įkėliau surežisuotą draugų jaunavedžių fotosesiją ir pasiskelbiau organizuojanti Tenerifėje vestuves. Sala maža, gandas apie mane ėjo iš lūpų į lūpas ir taip atsirado pirmieji klientai. Nesakau, kad buvo lengva, juk pirmiausia turėjau visiems įrodyti, jog sugebu. Atvykusi derybų į prabangius viešbučius sulaukdavau abejojančių manimi žvilgsnių. Entuziastė blondinė jiems didelio pasitikėjimo nekėlė (šypsosi). Bet tik kurį laiką.

Išėjau iš darbo restorane ir pradėjau galvoti, kad mano gyvenimas virsta tikra pasaka, tačiau tada buvęs mylimasis pareiškė norintis skirtis. Tuo metu dar nežinojau, kad jo gyvenime yra kita moteris.

Kaip sutikai netikėtą žinią?

Siaubingai. Nebuvo jokių ženklų, kad kažkas tarp mūsų negerai, ateitį planavome kartu. Buvo žiemos švenčių laikas ir apimta streso parskridau į Vilnių. Po kelių savaičių grįžau į Tenerifę, bet nebežinojau, ką daryti. Vestuvių verslas saloje jau skleidė pirmuosius pumpurus, kelioms poroms surengiau vestuves, todėl negalėjau visko mesti ir išskristi. Taip baigėsi mano trumpa pasaka: išsinuomojau kuklų butelį šalia kudakuojančių vištų tvartelio ir kiekvieną rytą pabudusi galvodavau: „Dovile, ar čia tikrai tavo gyvenimas?..“ Šį laikotarpį atsimenu kaip tragišką. Jaučiausi lūzerė, nes kurso draugai jau sėkmingai darė karjerą, o aš įstrigau kažkokioje skylėje! Per dienas nieko daugiau nedariau – tik valgiau ir dirbau. Priaugau aštuonis kilogramus ir visiškai praradau pasitikėjimą savimi. Nenorėjau rodytis viešumoje, kad aplinkiniai matytų, kokia esu palūžusi. Užtat atradau knygų aistrą – per naktis skaičiau apie sėkmės lydimas galingas moteris ir šitaip sėmiausi pozityvių minčių. Po truputį suvokiau, kad sunkesni gyvenimo etapai yra neišvengiami – tai tik pamokos.

Sykį atėjo nušvitimas, kad žmonėms nesvarbu, iš kokios šalies jiems atrašau vestuvių klausimais, negana to, Tenerifėje galėjau palikti atsakingą žmogų, o pati iš čia kelti sparnus. Išskridau į Mančesterį studijuoti verslo magistrantūros. Man nerūpėjo linksmybės, šeima gyveno Vilniuje, draugai išsibarstė po pasaulį, todėl darbas ir tik darbas traukė mane iš tos duobės, į kurią jaučiausi įkritusi. Sėkmingai studijavau, o savaitgaliais skraidydavau į vestuves Tenerifėje. Vėl po truputį grįžo pasitikėjimas savimi, sukausi lyg voverė rate ir vis prisimindavau savo buvusįjį, kuris mėgdavo mane pašiepti: „Atsirado, mat, didi verslininkė...“ Taip troškau parodyti, kad be jo dar geriau gyvenu.

Tikėjimą meile buvai praradusi?

Ne, bet būdavo tikras iššūkis kitiems organizuoti vestuvių šventę, kai pačiai širdis kraujuoja. Jaučiausi išduota, nemylima, todėl ne kartą buvo nutikę, kad jaunoji su manimi derina vestuvių detales, o aš pradedu kūkčioti. Teisindavausi, kad verkiu iš laimės, jog tuoj ateis jos didžioji diena... Nenorėjau nieko bendro turėti su vyrais, tačiau mano gyvenime atsirado vokietis Kai.

Dabartinis tavo mylimasis Kai Schukowski – Vilniaus viešbučio „Kempinski“ generalinis direktorius. Kaip prieš dvejus metus tave prisijaukino keleriais metais vyresnis vyras?

Tikrai ne iš karto. Pusmetį Kai man vis parašydavo instagrame. Bet ne banaliai: „O, gražiai atrodai“ ar „kokia tu seksy“, o norėdamas padiskutuoti ir palaikyti pokalbį. Jeigu įsikeldavau skaitytos knygos viršelį, jis paklausdavo, kuo ši knyga mane sužavėjo. Į jį nelabai kreipiau dėmesio, nes tuo metu neketinau veltis į jokius santykius, tačiau ilgainiui atsirado ryšys ir man patiko, kad Vilniuje gyvenantis užsienietis gražiai atsiliepia apie Lietuvą, yra išties labai įdomus vyras. Pirmas mūsų pasimatymas įvyko po dešimties mėnesių susirašinėjimo, tada grįžau į Vilnių aplankyti artimųjų. Kaip dabar pamenu tą popietę, kai Kai atvažiavo manęs pasiimti: be proto jaudinausi, pakirto kojas. Abu jautėmės taip pat. O netrukus iš Mančesterio persikėliau į Vilnių (šypsosi). Nesustabdė ir tai, kad Kai kas trejus metus vyksta vadovauti šio tinklo viešbučiui vis į kitą šalį – esu pasaulio pilietė, o savo darbą galiu dirbti iš bet kur.

Kartą jau sekei paskui mylimą vyrą į kitą šalį. Po tokios patirties nebaugu vėl užlipti ant to paties grėblio?

Natūralu, kad mylėdamas nori būti šalia šio žmogaus, todėl nesvarstau kitos galimybės, kaip tik vykti kartu. Savo darbus tęsiu, nenoriu nuo nieko priklausyti ir dar kartą pajusti, ką reiškia griūvantis pasaulis. Kad ir kokia galinga moterimi jausčiausi, visada gera grįžti namo, kur laukia ramybė ir mylintis vyras – Kai yra nuostabus draugas, įkvėpimo šaltinis, todėl mūsų santykius labai branginu.

O kaip sekėsi iš naujo kurti gyvenimą Vilniuje?

Čia baigiau rašyti magistro darbą, tebeskraidau į Tenerifę. Žavėjo sėkmingų moterų pavyzdžiai ir vis audžiau mintį, kaipgi apie save suburti įdomių ir veiklių moterų ir drauge nuveikti ką nors prasminga. Tačiau užteko vienos televizijos laidos apie mane, kad mano socialiniai tinklai užlūžtų nuo žinučių su dviejų kategorijų klausimais: kaip atsigauti po nelaimingos meilės ir kaip pradėti savo verslą. Žinojau, kad į šimtus plūstančių laiškų neatsakysiu, todėl feisbuke sukūriau uždarą grupę „She is Glowing“ („Ji švyti“) ir pakviečiau į diskusijas. Neįsivaizdavau, kuo tai pavirs, bet sekėjų skaičius išaugo ir praėjusį pavasarį, simboliškai per Tarptautinę moters dieną, sukviečiau grupė nares į susitikimą. Taip socialinių tinklų grupė kas kelis mėnesius susitinka savo bendruomenės renginiuose, kuriuos žaismingai vadinu moteriškais verslo vakarėliais. Susirenkame čia ne liežuvauti, o ieškoti pažinčių, pasitarti, ugdyti savo gebėjimus, išsivaduoti iš kompleksų ir pradėti mėgstamą veiklą. O svarbiausia – įkvėpti viena kitą.

Jau gali pasakyti, kas tavo sutiktoms moterims kliudo švytėti?

Dažniausiai bendrauju su jaunomis šiuolaikinėmis miestietėmis, kurios nuolat save lygina su kitomis ir jaučiasi prastesnės. Nepasitikėjimas savimi yra didžiulė moterų problema ne tik Lietuvoje – užsienietės tokios pačios. Daugybė moterų mano, kad yra ne tokios gražios ar protingos kaip kitos, ir taip susikuria kliūtis savo svajonėms. Jos tiesiog labai bijo, kad nepasiseks. Bet viskas mūsų rankose, tik kiekvienam svarbu aiškiai išsikelti tikslus ir būti palaikomam, o tada – pirmyn aukštai iškelta galva per gyvenimą.