Shorena Janiashvili: „Tas jausmas šimtą kartų išauga, kai tampi mama“ (papildyta spalio 6 d.)

Kaip tau pavyksta taip atrodyti? Juk dauguma po nėštumo skundžiasi antsvoriu.

Tiesą sakant, laukiantis man labiausiai nusibodo valgymo procesas (juokiasi). Nori nenori reikia valgyti. Negali sau leisti, pavyzdžiui, visą dieną nieko į burną nedėti. Ir iškrovos dienų jau nepadarysi. Galvojau: „Dieve, kai tik pagimdysiu, iškart badausiu. Ir būsiu laiminga, kad esu alkana.“ Aš ir šiaip esu sveiko maisto mėgėja, niekada dvyliktą nakties keptų bulvių nevalgiau. Bet kai sužinojau apie nėštumą, pirmiausia pakeičiau racioną – iškart ėmiau labai sveikai maitintis.

Atsisėdau ir susiplanavau, ką reikėtų valgyti: kiek angliavandenių, kiek baltymų. Ir tapau, oho, kokia kulinare! Sveikai maitintis lengviausia namuose: tada gali geriau kontroliuoti, ir iš kokio maisto gamini, ir ką valgai. Gal todėl po gimdymo ir neturėjau problemų dėl antsvorio. Priaugau vos devynis kilogramus. Kitą dieną po gimdymo septynių jau nebuvo, o grįžus namo ištirpo net daugiau, nei reikia.

Galima sakyti, kad tavo, kaip dainininkės, karjera pernai tik prasidėjo: anšlaginiai koncertai, dėmesys, populiarumas... Ir staiga – laukiesi! Neaplankė mintis: „Ne laiku dabar tai...“

Lygiagrečiai su koncertais aš juk svajojau ir apie kūdikį. Beje, abi svajones puikiai derinau iki šešto nėštumo mėnesio. Kol organizmas pats nedavė man ženklo. Buvo suplanuotas koncertas, niekas dar net neįtarė, kad laukiuosi. Bet jau kurį laiką balsas strigo: kartą repetavome, nei perspaudžiau, nei persistengiau, bet paskutinėmis dainomis kūdikis pilve ėmė nerimauti, suktis... Man net negera pasidarė. Išėjau, atsikvėpiau, grįžtu... o balso nėra.

„Trūko balso stygos kapiliaras. „Dainuoti negalėsi“, – pareiškė medikai. „Ką jūs?!“ – sėdžiu koridoriuje, verkiu. Audrius mane ramina. Išgirdome, kad tas trūkęs kapiliaras – tas pats, kas mėlynė. Nieko nepadarysi, turi praeiti laiko, kad ji išsivaikščiotų. Medikai prognozavo – dvi savaitės. Nukėlėme koncertą į tą laiką. Galėjome ir vėliau jį rengti, bet kuo toliau, tuo labiau mano nėštumas būtų matęsis. O po dviejų savaičių balsas neatsistatė. Žinote, aš tai priėmiau kaip ženklą: sustok. Matyt, vaikas pats sureguliavo: nesinorėjo jam to koncerto. Normaliai dainuoti galėjau tik po kokių dviejų mėnesių.

Dar prisimeni savo jausmus ir mintis, kai sužinojai, kad laukiesi?

Aš apie tai svajojau, galvojau, planavau tai. Bet pirmas jausmas: aišku, nesitiki, kad tai įvyko. Antra mintis: ką aš pastaruoju metu dariau? Kaip tik prieš tai buvo turas – įtampa, stresas... Baisu, ar tai nepaveiks... Kalbėjausi su gydytojais, su kitomis besilaukiančiomis moterimis: visoms taip pat būna. Visos iš pradžių visko bijo, bėga darytis visų įmanomų tyrimų. Ir aš tai dariausi. Paskui panika pasitraukia ir ateina džiaugsmo, ramybės etapas.
Man labai pasisekė dėl nėštumo, nes viskas praėjo be galo sklandžiai, lengvai. Iki aštunto mėnesio aš kasdien plaukiojau baseine, treniravausi sporto salėje.

Mes su Audriumi abu esame beprotiškai laimingi, kad mūsų šeimoje įvyko šitas stebuklas. Mes – vyras ir žmona, ir geriausi draugai.

O apie ką svajojai? Raugintus agurkėlius? Plaktą grietinėlę? O gal siuntei Audrių naktį į parduotuvę braškių?

Visiškai niekam nejaučiau jokios silpnybės. Laukiau laukiau, kada tie mano kaprizai išlįs, bet taip ir nesulaukiau (juokiasi). Ir legendų, prietarų, gandų visokiausių prisiklausiau: „ir be plaukų, ir be nagų liksi...“, „pykins, skaudės...“ Viskas buvo atvirkščiai. Visoms dabar sakau: mergaitės, nebijokite ir neklausykite, nes kiekvienai savaip. Mano mamos ar močiutės kartos moterys nėštumą traktavo kaip ligą: pagal to meto standartus turi priaugti trisdešimt kilogramų, kuo daugiau gulėti ant sofos ir kuo mažiau judėti. Todėl, aišku, mama buvo šokiruota, kad aš kasdien einu į baseiną, sporto salę. Ji vis reikalavo: „Įsijuk skaipą ir pasakok man, ką šiandien valgei.“ „Mama, – raminau. – Aš tikrai gerai tvarkausi.“

Nežinau, ar visoms taip būna, bet man įsijungė pati tikriausia intuicija. Gydytojas pasakė daugiau ilsėtis, o aš jaučiau, kad man ir kūdikiui viskas gerai: einu į baseiną. O kai gavau ženklą, supratau, kad geriau į sceną nebelipti. Arba, pavyzdžiui, per Naujuosius nuskridau pas saviškius į Gruziją – padariau siurprizą. Buvau ketvirtą ar penktą mėnesį nėščia, puikiai jaučiausi. Bet po skrydžio nusprendžiau: viskas. Turėjome nusipirkę bilietus į Romą, dar kažkur, bet viską atšaukėme. Tiesiog pajunti diskomfortą, kažkas tavyje ima kalbėti, ką gali daryti ir ko geriau – ne.
Bet vien gulėti ant sofos, valgyti ir žiūrėti televizoriaus irgi nenorėjau. Jeigu pabudusi ryte jausdavausi gerai, eidavau ir repetuodavau, aštuntą nėštumo mėnesį dar įrašiau dainas. Lengva nebuvo, taisyklingai kvėpuoti darėsi sudėtinga. Vienas dublis, antras... o kūdikis jau nerimsta... tada pradedi su juo kalbėtis: „Prašau, dar vieną dublį. Prašau...“

Kokia kalba tardavaisi su vaiku?

Aišku, gruziniškai (juokiasi). Iki šiol kalbuosi su juo tik gruzinų kalba. Ir visada taip kalbėsiuosi. Lietuviškai jis, šiaip ar taip, išmoks – kalbėdamasis su tėčiu, paskui darželyje, mokykloje. O gruzinų kalba jam irgi būtina, nes tai – dalis jo. Tėvų, senelių kalbą mokėti būtina. Aš pati stengiuosi kalbėti lietuviškai, kartais bandau sūnui pasakyti ką nors šia kalba, kad ir kiti šalia esantys suprastų, bet kažkaip neįtikinamai man išeina, neskamba (juokiasi).

Iškart žinojote, kad turėsite berniuką?

Aš gi sakau – intuicija! „Šimtas procentų – berniukas“, – iškart pasakiau. „Tu tiesiog labai nori, tai ir kalbi taip“, – netikėjo kiti. Aš iš tiesų labai norėjau sūnaus. Visada įsivaizdavau save su berniuku, kad jis užaugs ir mes būsime geri draugai. O labai greitai ėmė matytis, kad tikrai bus berniukas.

Vardą sūnui davėte lietuvišką. Audriaus sprendimas?

Tai – mano mėgstamiausias vardas. Niekada tokio nebuvau girdėjusi, kol nebuvau atvažiavusi į Lietuvą. Kai pirmą kartą čia išgirdau, pasakiau: nesvarbu, kur aš gyvensiu – Lietuvoje, Afrikoje ar Gruzijoje, mano sūnus bus Mykolas. Man taip gražiai skamba šitas vardas: ir solidžiai, ir minkštai, švelniai. Maniškiams gal bus lengviau sakyti Mika, bet visiems patinka.

Turi kokių gruziniškų prietarų dėl sūnaus?

Gruzijoje įprasta keturiasdešimt dienų vaiko nerodyti svetimiems. Kai mama mane augino, net į lauką tiek dienų nevežė. Bet dabar viskas kitaip: gydytojai aiškina, kad savaitės vaiką jau reikėtų nešti į lauką. O tik išnešk, ir šimtai žmonių į jį jau žiūri. Nebeišeina laikytis tokių prietarų. Nors žinote, jei man nepatikdavo, kaip kas pažiūrėdavo, grįžusi namo šventintu vandeniu nuprausdavau sūnų, maldelę sušnabždėdavau. Gruzijoje labai populiarūs tokie savotiški amuletai: kryželis ir mažutis lapelis su malda, įsiūti į odinį dėkliuką ir pašventinti cerkvėje. Mamos paprašiau atvežti kokį šimtą: iškamšiau po visus namus, tarp sūnaus drabužėlių, vežimėlyje... Man taip ramiau.

Dabar, kai pati esu mama, suprantu, kodėl tiek daug mamų Gruzijoje nešasi kūdikius į cerkvę. Tikėjimas gruzinams tarsi genuose užkoduotas. Bet tas jausmas dar šimtą kartų išauga, kai tampi mama. Ir persižegnoji dažniau, ir maldą sukalbi... Nes dabar turi ne tik pati apsisaugoti, bet ir apsaugoti mažylį. Turbūt nuo šiol visą gyvenimą tai darysiu. Taip – ramiau.

Tavyje dabar tarsi koks laimės mygtukas būtų įjungtas...

Turbūt jis mane ir palaiko. Aišku, paryčiais, kai kokią penktą sūnus vis dar nemiega, tikrai toks džiaugsmingas nesi. Galvoji tik: „Dieve Dieve, kaip reikės atsikelti į paskaitą?“ Aš juk dar pradėjau lankyti klasikinio dainavimo pamokas. Noriu kitąmet pabandyti stoti į Muzikos akademiją. Jeigu ryte sutarta dėl pamokos, labai norisi, kad balsas skambėtų, kad nebūtum pavargusi. Bet, žiūriu, ilgainiui įpranti: reikia bent valandą kitą numigti ir – jau gerai.

Mamos bent pusmetį ar metus sėdi su vaiku ir nesiima didelių darbų. Kodėl tu skubi į sceną?

Negi yra koks nors terminas atsėdėti? Atsėdėti tam, kad atsėdėtum? Mano darbas tikrai ne toks, kad reikėtų vaiką palikti su aukle visai dienai. Tačiau išeiti kelioms valandoms į repeticiją ar koncertą nėra blogai. Esu tvirtai apsisprendusi, kad muzika – mano gyvenimo kelias. Aš tuo kvėpuoju. Ir visos gyvenimo permainos – tik į naudą, nes su jomis į mano muziką atėjo ir naujas įkvėpavimas, naujos emocijos, nauji jausmai ir vaizdiniai. Netgi scenoje dabar bus kiek kitaip: prie grupės prisijungs ir saksofonininkas, kostiumus kurs dizainerė Daiva Urbonavičiūtė. Viskas – su nauju įkvėpimu.

Labai noriu pristatyti savo albumą, noriu, kad kuo daugiau žmonių apie jį sužinotų, nes man pačiai jis be galo patinka. Tarp dainų, įrašytų, kai laukiausi, yra ir lopšinė. Pati girdžiu, kad ji skamba kažkaip kitaip – itin ramiai, atrodo, visiškai kitoks balsas. Į tą albumą įdėta tiek meilės, šilumos, tiek jausmų...

Nekankina jausmas: muzika, scena – niekas nesvarbu, palyginti su tuo, ką turi dabar. Juk dauguma moterų susikoncentruoja tik į vaiką ir ilgam pamiršta gyvenimą, kuris buvo iki tol.

Aš turbūt negalėčiau taip. Atrodo, aštuntą nėštumo mėnesį truputį gulėjau ligoninėje ir ten vyko kursai nėščiosioms. Psichologė mums davė testą: nupiešti apskritimą ir padalyti pagal tai, kas tu esi – žmona, draugė, sesuo, dukra, dainininkė... O antrą apskritimą padalyti pagal tai, kaip save matai, kai gims kūdikis. Beveik visos su manimi buvusios nėščios moterys antrame apskritime nupiešė vos kelias dalis: žmona ir mama. Dauguma tiesiog neįsivaizduoja, kad kam nors daugiau dar galėtų likti laiko. Psichologė neslėpė: „Paskui tokios moterys ir rikiuojasi į eilę pas mane, nes suserga depresija...“ Juk jeigu gyvenai audringą gyvenimą ir vaikui gimus staiga užsidarei nuo visų, savęs juk neapgausi: anksčiau ar vėliau tavo būdas, charakteris, poreikiai išlįs.

Aš niekada nebuvau namisėda. Todėl dabar griežtai nukirsti: jokių koncertų, jokios veiklos – negaliu. Vėlgi reikia klausytis intuicijos. Va, kai dar mama padėjo prižiūrėti sūnų, esu kelioms valandoms išėjusi vakare su draugais. Bet sėdi, bendrauji ir imi kažko nervintis, nerimauti: jau negirdi, apie ką kalbama, viskas ima erzinti. Iš pradžių nesupratau, kas man darosi. Paskui suvokiau, kad aš paprasčiausiai pasiilgau vaiko, man jo trūksta. Ir visų tų „išėjimų“, „atsipalaidavimų“ man dabar tiesiog nereikia. Kai ateis laikas ir norėsiu ištrūkti iš namų, tada ir eisiu.

O tame psichologiniame apskritime palikai vietos žmonos vaidmeniui? Juk vyrai dažnai skundžiasi, kad gimus vaikui moterys jiems tampa nedėmesingos.

Tai – irgi vienas iš stereotipų. Vyrai laukia, kada tai nutiks... Bet mes su Audriumi abu esame beprotiškai laimingi, kad mūsų šeimoje įvyko šitas stebuklas. Mes – vyras ir žmona, ir geriausi draugai. Mes viską darome kartu: ir namuose, ir mano muzikoje, ir jo kūryboje. Todėl man nereikia savęs dalyti ir imtis skirtingų vaidmenų. Mes abu žiūrime į savo vaiką ir suvokiame, kad geriau nebūna...