„Nemanau, kad reikia gelbėti pasaulį, – mano galva, su juo viskas gerai. Verčiau išmokti jį labiau mylėti, priimti tokį, koks yra. Visi projektai, prie kurių prisidėjau anksčiau, visos mano iniciatyvos, kurios vyksta dabar, kyla ne iš noro gelbėti, o iš patirties, žinojimo, kad galiu palengvinti sergančių ar sunkiai besiverčiančių vaikų būtį“, – sako jautriais darbais seniai garsėjanti gerumo fondo „ne apie mane“ įkūrėja Ieva KRIVICKAITĖ (23).
Ieva, esi tokia jauna, bet sergančiais vaikais rūpiniesi jau seniai.
Nuo trylikos metų. Kiek save atsimenu, sergu pirmojo tipo cukriniu diabetu – ir tada dėl sveikatos tyrimų gulėjau Kauno klinikose, o gretimoje palatoje po galvos operacijos buvo gydoma beveik dvejų metų mergaitė. Tas vaikas man atrodė nuostabus. Negalėjau suprasti, kaip toks gražus žmogus gali būti nevertas gyventi. Augustė sirgo onkologine liga, jos mama pasiguodė, kad Lietuvoje gydymas išsemtas, o važiuoti į Vokietiją neturi pinigų.
Nesuvokiau, kaip gyvybė gali būti pamatuojama kokia nors pinigų suma. Prieš Naujuosius metus grįžusi namo į Plungę, Augustės mamai leidus, tą istoriją aprašiau internete. Taip žmonės sužinojo apie sergančią mergaitę, patikėjo, kad ji verta gyventi, ir jos gydymui paaukojo tris šimtus tūkstančių litų. Šiandien Augustė eina į mokyklą.
Buvai labai drąsi...
Tiesiog ėmiau ir dariau. Man atrodė, kad neturiu pasirinkimo. Jei dabar, kai esu suaugusi, kai turiu daug patirties, pirmą kartą patekčiau į vaikų onkologijos skyrių ir ten sutikčiau Augustę, galbūt pasverčiau, ar tokia akcija įmanoma, ar realu surinkti tiek pinigų. Tačiau mano vaikiškas naivumas, maksimalizmas ir buvo tai, kas padėjo tai mergaitei.