Siaubo filmų kūrėjai Jonas Trukanas ir Gabija Siurbytė: žvelgti į kitų žmonių baimes yra savotiškai nuodėmingai įdomu

Plačiau apie siaubo filmų žanrą ir jų filmavimo užkulisius kalbame su siaubo filmų režisieriumi Jonu Trukanu ir aktore bei prodiusere Gabija Siurbyte.

Jonai, esate žinomas, kaip siaubo ir siaubo komedijų kūrėjas. Sakykite, kuo jums pačiam įdomus žanrinis kinas ir kaip jus įtraukė siaubo filmai? Kur semiatės įkvėpimo siaubingiausių scenų idėjoms?

Jonas: Puikiai prisimenu, kaip būnant kokių 11 ar 12 metų klasiokas man papasakojo, kad matė tokį filmą „Svetimas“ (ang. „Alien“). Mane taip išgąsdino ir sužavėjo tas pasakojimas, kad įtikinau klasioką bėgti iš pamokų ir pas jį namuose kartu peržiūrėti filmo video kasetę. Po to nemiegojau keletą parų, bet ne tik dėl to, kad buvo baisu, bet ir dėl to, kad tas filmas man labai įstrigo. Mane visada traukė ir siaubo literatūra – H.P. Lovecraftas, S. Kingas, A. Blackwoodas. Jau besimokydamas režisūros pradėjau stipriai domėtis siaubo žanro ištakomis, klasikais. Man atrodo, jog baimė yra viena stipriausių emocijų, kurią gali patirti žmogus. Ir nors nei vienas iš mūsų šiaip tikrosios baimės patirti nenori, bet stebint išgąsti ekrane atsiranda distancija ir žvelgti į kitų žmonių baimes yra savotiškai nuodėmingai įdomu. Tačiau, kaip ir bet kokie geri filmai, taip ir geri siaubo filmai, po šia baimės skraiste filmas turėtų žvelgti į bendražmogiškas ir jautrias temas. Žanrinio filmo atspirtis visada turi būti realybė – tai forma, kuri suteikia galimybę kūrėjui žvelgti į pasirinktą temą labiau sutirštinant spalvas.

Gabija, esate dirbusi su Jono trumpametražiais siaubo ir siaubo komedijos filmais, vaidinote ir prodiusavote – sakykite, kuo jums pačiai įdomus žanrinis kinas? Kokia atmosfera tvyro filmavimo aikštelėje, kuomet kuriamos pačios baisiausios scenos?

Gabija: Atmosfera filmavimuose visada labai gera. Būna daug kino apgavysčių, kurias smagu kurti. Man nesvarbu, ar filmas, prie kurio dirbu, yra žanrinis, man tiesiog labai labai patinka kinas su visomis jo kryptimis. Neįsivaizduoju savęs jokioje kitoje sferoje. 

Galbūt atskleisite kelias kino apgavystes, kuomet ekrane pomidorų padažas virsta krauju...

Gabija: Pomidorų padažas dabar jau nenaudojamas, nes kameroje jaučiasi, kad ten – ne kraujas. Nors man yra tekę vaidinti mirštančią su drabužiais, nuo kurių kečupas, vaidinantis kraują, lašėte lašėjo. Man smagu dirbti su netikromis kulkų žaizdomis, kurios būna pritaisomas prie drabužių ir tada, jei kas nors į tave šauna, iš jų pasipila kraujas. Smagūs ir specialūs buteliai iš cukraus, kuriais galima daužyti per galvą. Bet reikia pripažinti, kad daugiau nei efektai, siaubo filmui reikalingas labai geras specialiai kuriamas garso takelis su klaikiai skambančiais balsais, žingsniais, girgždėjimais, cypimais. O ten jau atskira istorija, kaip tai sukuriama. 

Kuriate trumpametražius siaubo filmus. Yra manančių, kad tai tik kūrėjų „pasibandymas“ prieš imantis pilno metro kino. Kaip jūs vertinate trumpametražius filmus – kaip kūrėjai ir kaip žiūrovai?

Jonas: Trumpametražių filmų istorijos pirmiausiai turi tikti trumpam formatui. Manau, jog daugumai kūrėjų, tame tarpe ir man, užtruko laiko tai suprasti – kartais atrodo, jog į trumpametražį filmą bandoma sudėti istoriją, kuri reikalauja kur kas ilgesnio formato. Bet kokiu atveju, kurdamas trumpametražius filmus tikrai labai daug išmokau, bet tikrai galiu pasakyti, jog bandyti suvaldyti trumpą formą yra šiek tiek kitas kelias, negu pilnametražio filmo vystymas. O kaip žiūrovas visada galvojau, kad trumpametražiai filmai tikrai gali sukurti labai žiūroviškas patirtis, kuriuose auditorija gauna aiškią, iškristalizuotą idėją ir net jeigu filmas nesužavi, dažniausiai nereikia laukti labai ilgai kol jis pasibaigs.

Gabija, kuo jums įdomūs trumpieji filmai? Ar skiriasi jų kūrybinis procesas nuo ilgojo metro kino gamybos?

Gabija: Jie žavūs, kad trumpi. Procesas niekuo nesiskiria. Yra trumpukų, kurių  gamyba man užtruko ilgiau nei ilgametražio. 

Yra žmonių, tarp kurių ir aš pati, kurie vengia siaubo, mistinių, fantastinių filmų... Gal yra maža rekomendacija, kaip žiūrint mėgautis siaubo istorijomis, bet vėliau ramiai miegoti naktį?

Jonas: Manau, jog nemiegoti naktį po filmo yra gerai. Juk lygiai taip pat po bet kokio įspūdį palikusio filmo gali būti sunku miegoti, nes norisi apie jį galvoti, analizuoti. Jeigu po siaubo filmo nesimiega, norėčiau spėti, jog taip yra ne dėl to, kad mus išgąsdino neaiški forma įšokusi į kadrą, palydint šaižiu garso efektu, bet dėl to, kad filmas tiesiogiai aktyvavo mūsų pačių baimes.

Gabija: Siaubiakas siaubiakui nelygus. Aš mėgstu siaubo istorijas su satyros atspalviu ir tas, kuriose nėra zombių ar antgamtinių būtybių. Tai, manau, kad kiekvienam reikia atrasti savo, o siaubo filmai šiais laikais yra labai skirtingi tiek tematiškai, tiek pačio siaubo perteikimo būdais. 

Suprantama, kad negalima vertinti filmo „geras-blogas“, kiekvienas matytą pasakojimą perleidžiame per save, tačiau, kaip manote, kokią emociją žiūrovui turi palikti geras siaubo filmas?

Jonas: Daug kartų minėjau baimę, bet taip pat minėjau, jog tai yra tik dalis siaubo filmo. O ir baimių būna visokių, pavyzdžiui, H.P. Lovecrafto kūryba remiasi tuo, jog tikrąją baimę  žmogus patiria supratęs, koks nereikšmingas, koks nesvarbus jis iš tikrųjų yra begalinės visatos kontekste. Bet kokiu atveju – siaubo filmas, yra tiesiog filmas ir kaip kiekvienas filmas, jis pirmiausia turi skatinti žiūrovą kelti klausimus.

Gabija: Nežinau. Kaip ir kiekvienas filmas, arba sujaudino, arba ne. Ir visai nesvarbu, ką pasakė draugas, nuomonių formuotojas ar kritikas.

Gero kino ir įtempto siužeto mėgėjai kviečiami į sostinės Valdovų rūmų kiemą, kur rugpjūčio 14 d. 21:30 val. Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis ir Kinas po žvaigždėmis pristatys specialią programą suaugusiems „Trumpi, bet filmai: siaubingos istorijos“.

Daugiau informacijos: www.filmshorts.lt ir www.kinaspozvaigzdemis.lt