Siaučiant koronavirusui JAV likusi R. Labutytė: „Sau primenu, kad rytojus niekam nepažadėtas“

Radvile, neseniai JAV paminėjote gimimo dieną. Kaip jautėtės sutikdama gimtadienį tokiomis neįprastomis aplinkybėmis?

Ši gimimo diena buvo visiškai kitokia. Prieš tris metus švenčiau Šri Lankoje, apsupta daugybės žmonių, prieš porą metų leidausi Jokūbo keliu (Camino De Santiago) į piligriminį žygį, pernai – kopiau į kalną Kolumbijoje ir gimtadienį švenčiau su kolegėmis manekenėmis. Šiais metais neturėjau pasirinkimo – jaukiai su draugu gimtadienius sutikome namuose. Taip jau nutiko, kad mes gimę kelių dienų skirtumu.

Džiaugiuosi, kad mylimasis labai pasistengė. Suorganizavo šventę, namus papuošė dekoracijomis, užsakė maisto iš mano mėgstamo restorano. Visą vakarą klausėmės muzikos, o aš nė minutės nesusimąsčiau apie karantiną. Liūdėti nebuvo kada.

Vos atsiradus pirmiesiems SOS signalams, nebuvo minčių bandyti grįžti į Lietuvą? 

Taip, šeima ir draugai – visi Lietuvoje. Kai tik prasidėjo koronaviruso pandemija, turėjau galimybę parvykti, tačiau tokiu metu apie kažkokius skraidymus net nenorėjau galvoti. Mano nuomone, geriau likti ten, kur esi ir kuo mažiau keliauti.

Kai padėtis tokia rimta, telieka su neramumu laukti tolimesnių žinių.

Koronaviruso pandemija pakoregavo daugelio planus, apvertė gyvenimus aukštyn kojomis. 

Neišimtis ir mūsų su draugu planai. Iki pandemijos įsirenginėjome naujus namus, statybos stojo, todėl šiuo metu gyvename turistų pamėgtame Veniso rajone. Šią vasarą suplanuotos buvo ir mano sesers vestuvės... aišku, tikimės, kad kaip nors viskas susidėlios į savo vietas, tačiau prognozuoti kažką be galo sunku.

Keista, kai pasižiūri pro langą. Atrodo, iš šurmuliuojančio miesto teliko vaiduoklis. Kadangi nebėra turistų, gatvės absoliučiai tuščios, visos parduotuvės ir restoranai uždaryti. Pagrindiniai paplūdimiai taip pat uždaryti, nuolat patruliuoja policija.

Amerikiečiai paklūsta karantino taisyklėms?

Amerikiečiai Los Andžele į koronavirusą žiūri labai rimtai ir laikosi karantino. Tiesa, pačioje pradžioje parduotuvėse buvo šioks toks chaosas, negalėjai gauti beveik jokių produktų, lentynos buvo iššluotos, bet tai tęsėsi gal keletą savaičių, kol valdžia nenurodė, jog į prekybos vietą gali patekti tik tam tikras skaičius žmonių. Dabar kiekvienam ribojamas galimų įsigyti prekių skaičius.

Kada paskutinį kartą buvot palikusi namus, lankėtės maisto prekių parduotuvėje?

Tiesą pasakius, paskutinį kartą maisto prekių parduotuvėje lankėmės prieš 5 savaites. Apsipirkome kiek galėjome, nors tada kaip tik aplinkui ir dėjosi visiškas chaosas. Teko važiuoti į kelias skirtingas vietas, kol galiausiai radome tokią, kurioje būtų reikiamų prekių.

Tada amerikiečiai dar nenumanė, kas jų laukia, niekas nežinojo kaip elgtis. Netrukus situacija smarkiai pablogėjo. Po dviejų karantino savaičių mes jau net negalvojome apie parduotuves. Iki šiol viską užsisakome tik internetu.

Namus paliekame labai retais atvejais. Kartais pasivaikštome ramiomis, nuo centro nutolusiomis gatvelėmis. Štai prieš gimtadienį buvome automobiliu nuvažiavę į atokesnį paplūdimį, įsiamžinome, įkvėpėme gryno oro ir greitai sėdę atgal į transporto priemonę išriedėjome namo.

Iš tikrųjų, kol iki gegužės 15 dienos paskelbtas karantinas, nėra ko eiti į centrą.

Žmonės dabar vieni kitų bijo, nejauku prasilenkti, gatvėse benamiai, todėl geriausia – saugiai likti namuose.

Savo artimoje aplinkoje su koronavirusu neteko susidurti?

Ačiū dievui, mano šeima – sveiki. Tačiau turiu draugę manekenę. Ji su mylimuoju gyvena Brazilijoje. Neseniai bendravome telefonu ir paaiškėjo, kad jie abu prasirgo koronavirusu. Smagu, kad greitai pasveiko ir šitą negandą įveikė be kažkokių tai komplikacijų.

Svetimoje šalyje jaučiatės saugi?

Gatvėse dabar itin nesaugu vaikščioti. Baisiausia – benamių padėtis. Šie vargšai dar alkanesni ir agresyvesni, nei buvo, nes nebėra kam juos sušelpti, negali susirinkti pinigų maistui. Kai kur yra jiems įrengtos stovyklos, kad ir, pavyzdžiui, automobilių stovėjimo aikštelėse, stengiamasi pasirūpinti, jog jie taip pat laikytųsi vieni nuo kitų atstumo.

Aš pati su psichologine įtampa bandau tvarkytis visais įmanomais būdais – judu, medituoju, kad ir kaip kartais tingisi ar nesinori, užsiimu visomis įmanomomis grožio procedūromis (šypteli). Labai daug gaminu, improvizuoju virtuvėje, išbandau įvairiausius receptus. Su draugu dėliojame dėliones, kiek įmanoma daugiau skaitome, žiūrime filmus. Aišku, būna dienų, kai nežinai, kur save padėti ir kaip įveikti nežinomybės keliamą nerimą, bet tos dienos praeina. Žiūrime į priekį ir stengiamės viską susidėlioti į vietas.

Sau primenu, kad gyvename čia ir dabar. Rytojus niekam nepažadėtas, tad reikia vertinti tai, ką jau turi.