Sicilijos dienoraštis (II dalis). Dvi Ragūzos ir auka šv. Jonui

Šioje Sicilijos dalyje apie greitkelius galima tik pasvajoti; aš apie juos nė negalvoju – per daug įdomūs vaizdai pro automobilio langą, o ir adrenalino daugiau. Kodėl? Todėl kad vingiuotas kelias veda per Dželą (italų k. Gela). Senovėje tai buvo turtingas graikų valdomas miestas, dabar graikų architektūros likučius užgožė didžiulė naftos perdirbimo įmonė, o nepaprastas istorijas pakeitė naujienos kriminalinėje kronikoje, mat pirmuoju smuiku čia groja grupuotė Stidda (lietuvių k. Žvaigždė). Būtent Dželoje, kirsdama ne pačius jaukiausius kvartalus, patenku į neaišku kaip susidariusią automobilių spūstį. Užsirakinu automobilio viduje, rankinę pakišu po sėdyne ir, reikalui esant, nusprendžiu paaukoti navigatorių.

Artėjant prie Ragūzos, peizažas pamažėle pasikeičia. Į jį įsilieja vienas neįprastas elementas – akmeninės tvoros. Visi laukai, kalvos, pakelės ir kaimai išvagoti šių tvorų, tarsi nusėti ilgų šimtamečių randų. „Sausi mūrai“ (italų k. muri a secco) – taip šias keistas tvoras vadina italai, mat akmenys tiesiog sudėlioti vieni ant kitų nenaudojant jokios rišamosios medžiagos (toks žemės padalijimo ir atitvėrimo būdas atsirado XVI a.).

Ragūza mane pasitinka saulei artėjant horizonto link, švelnioje prietemoje paskendusiomis siauromis gatvelėmis, besileidžiančiomis žemyn, – bene visas miestas įsikūręs ant kalvų. Beje, nenustebkite radę dvi Ragūzas: Ragūza Ibla – senasis miestas, kuriame gyventa nuo neatmenamų laikų, o didžioji Ragūza įsikūrė šalia Iblos tik po 1693-iųjų žemės drebėjimo. Sukdama ratus ragūzų labirinte, netrunku pastebėti, kad miestas švenčia savo globėjo švento Jono Krikštytojo šventę. Tad viliuosi, kad išsipildys mano slaptas noras dalyvauti fantasmagoriškoje šventojo garbinimo procesijoje.

Šį vakarą skiriu Iblai. Kad patekčiau į UNESCO saugomą miestelį, pirmiausia turiu nusileisti stačiomis Ragūzos gatvėmis, pereiti kelis tunelius, keliauti šalia ragūziečių namų slenksčių prilipdytais laiptais.

Kai atsirandu dauboje, prieš akis pasirodo į viršų kylantis senasis miestas, tad ilsėtis nėra kada. Ibla išvagota siaurų gatvelių, įspraustų tarp neaukštų puošnių namų, dabar jau aptrupėjusiais ir apkerpėjusiais barokiniais vingiais ir kriauklėmis. Čia glaudžiasi dešimtys barokinių bažnyčių, o elegantiškoji S. Giorgio katedra stiebiasi centrinėje miestelio aikštėje, kurios, beje, negalima palikti neužsukus į ledainę Gelati DiVini – tik iš natūralių produktų ten pat pagaminti ledai tiesiog tirpsta burnoje!

Beklaidžiodama Iblos gatvėmis, vis užtinku informacines lenteles apie tai, kokie filmai čia buvo filmuoti: Divorzio all’Italiana su žaviuoju Marcello Mastroianni, L’Uomo delle Stelle, Kaos ir kt. Tačiau Ragūza ir jos apylinkės labiausiai turėtų dėkoti neregėto populiarumo itališkam serialui „Komisaras Montalbanas“ (it. Il commissario Montalbano). Pirmiausia milijonų skaitytojų dėmesį patraukęs personažas persikėlė į televizijos ekranus ir išgarsino ne tik Iblą, bet ir Modicą, Scicli ir kitus aplinkinius miestelius (ištikimiausiems jo gerbėjams sudarytas net Montalbano kelias).

Rytinė kava bare, kurio interjeras nepasikeitė nuo 7-ojo dešimtmečio, man padovanoja nepaprastą spektaklį – suprantu patekusi į vietos „išrinktųjų“ užeigą – pirmiausia čia pasirodo finansinės policijos viršila (čekio man čia niekas nedavė) ir širdingai pabučiuoja savininką į abu skruostus, po kelių minučių užsuka ir visus mano stereotipus bei fantazijas atitinkantis „mafiozas“, kreivai pasižiūri į mano pusę ir pasveikina šeimininką. Mėgaujuosi šia scena, išgeriu kavą ir leidžiuosi į kelią – šiandien, prieš šv. Jono procesiją, noriu dar spėti išvysti senovinius urvus.

Tik išvažiavusi iš Ragūzos vėl pasijuntu apsupta akmeninių tvorų, kurios ne tik skiria sklypus, bet ir suspaudžia siaurą asfalto juostą nė nepalikdamos vietos pakelės žolynams. Klaidžiodama navigatoriaus parinktais žmonių pamirštais keliukais, pagaliau atsiduriu šalia Cave d’Ispica, arba Ispikos olų, – prieš kelis tūkstančius metų minkštoje uolienoje išskaptuotų gyvenviečių, šventyklų ir nekropolių, besitęsiančių 13 kilometrų.

Vaikščiodama tarp jau apgriuvusių uolų, puikiai įsivaizduoju čia buvusius nedidelius kelių patalpų „butus“ (beje, jie buvo per kelis aukštus; iš vieno aukšto į kitą buvo patenkama per angas lubose naudojantis išskaptuotais laipteliais arba virvinėmis kopėčiomis). Kiekviename iš „butų“ buvo vieta ugniakurui, anga atliekoms išpilti ir gamtiniams reikalams atlikti, vėsi patalpa produktams laikyti. Išskaptuotos akmenyje buvo ir bažnyčios. Užsiropštusi į vieną iš erdvių, galvoju apie ilgus darbo metus skaptuojant, apie gyvenimą olose, apie priešų antpuolius ir būtinybę slėptis. Sutinku vietinį šunėką, atiduodu jam savo vandenį, o ant stulpo šalia olų pakabintas skelbimas byloja, kad „tam, kuris čia paliko septynis kačiukus, linkime septynerių nelaimių kupinų metų“.

Grįžtu į Ragūzą. Iš terasos išgirdusi gaudžiančius aplinkinių bažnyčių varpus suprantu – paslapties šydu ir žvakių liepsnomis apsigaubusi šv. Jono Krikštytojo procesija keliauja katedros link. Susiruošiu ir bėgu į artimiausią gatvę, kuria eis tikintieji. Iš toli pasigirsta varpelių skambėjimas ir tylios giesmės. Paskui pasirodo šviesiomis tunikomis apsirengę berniukai ir maldininkų minia. Kiekvienas rankose neša ilgutėlę degančią žvakę, sveriančią visą puskilogramį, jos liepsną supa raudonas maldomis išmargintas gaubtas.

Nusprendžiu užbėgti procesijai už akių ir keliauju katedros link. Čia susibūrusi minia laukia procesininkų ir šventojo. Galiausiai, visiems nekantraujant, pasirodo liepsnų jūra, o jos pabaigoje išnyra natūralaus dydžio šventojo statula ant raudonomis gėlėmis puošto, dvidešimties vyrų nešamo pjedestalo. Groja orkestras ir vyrai šūkčioja padrąsinimus vienas kitam, mat šventasis su pjedestalu sveria apie toną, o procesija trunka maždaug dvi valandas. Nešti svarbiausią šventės atributą – net tik nepaprasta garbė, bet ir tikras išbandymas.

Procesija sustoja priešais katedrą, ir dangų nušviečia fejerverkai, skamba muzika, žmonės, užvertę galvas, ploja ir meldžiasi. Danguje užgesus paskutinei liepsnai, visi suguža į bažnyčią ir prasideda šv. Mišios.

Beje, pasakojama, kad 1890-aisiais ragūziečiai, švęsdami šv. Jono Krikštytojo šventę, nusprendė jo garbei pasikviesti tuo metu visą Europą stebinusį Henry Blondeau – karšto oro balionų konstruktorių ir pilotą. H. Blondeau jau buvo atlikęs daugiau nei šimtą sėkmingų skrydžių, tad ragūziečiai tikėjosi nepakartojamo reginio. Nors paskutiniąją rugpjūčio savaitę oras Ragūzoje pasitaikė itin lietingas ir vėjuotas, rugsėjo 4-ąją visgi nušvito saulė ir kiekvieną miesto kampelį apskriejo žinia – balionas pakils šiandien! Pagrindinę aikštę užplūdo minia, žmonės įsitaisė balkonuose ir ant stogų. Staiga pakilo stiprus vėjas, ir H. Blondeau pareiškė negalintis pakilti, tačiau siciliečių pasipiktinimas buvo atšiauresnis už rudeninį vėją. Galiausiai H. Blondeau pasiryžo – atsisveikino su žmona ir vaiku, nubrėžė ore kryžiaus ženklą, atleido balioną laikančius lynus ir, pagautas stipraus vėjo gūsio, pradingo debesyse. Vėlyvą vakarą oro baliono liekanas ir jo paties kūną rado maždaug už 20 kilometrų. Tokia buvo ragūziečių auka šv. Jonui...

I Sicilijos įspūdžių dalis. Šventyklų slėnio paslaptys

III Sicilijos įspūdžių dalis. Svečiuose pas ugnikalnį

IV Sicilijos įspūdžių dalis. Palermas – žavus ir šokiruojantis

Tekstas Dalios Smagurauskaitės