Kupina Etnos pažertų įspūdžių ir pavergta naktinės Katanijos atmosferos kelias dienas ilsėjausi. O kas gali būti geriau už ugnikalnio pašonėje įsikūrusius mažus miestelius Aci Trezza, Aci Reale, Capo Mulini (keli šimtai vietinių ir mažytė įlanka, kurioje gausu žuvies restoranų) ir Giardino Naxos su puikiu paplūdimiu ir šimtus metrų gilyn besidriekiančiu labai skaidriu vandeniu?! Tačiau atostogos eina į pabaigą – būtina padėti paskutinį akcentą. Taigi per kelias valandas pervažiuoju visą saulės ir ugnies salą ir atsiduriu Palermo priemiesčiuose.
Virš miesto pakibęs juodas debesis rūsčiai grūmoja – dangus prapliumpa milžiniškais lašais, automobilio valytuvai beviltiškai blaškosi, o aš lėtai slenku centro link ir nė neįtariu, kas manęs ten laukia. Slinkimas galiausiai virsta vos vos judančia automobilių upe, pypsinčia ir manevruojančia visomis įmanomomis kryptimis. Netrukus paaiškėja spūsties kaltininkas – tai iš daugybės kanalizacijos šulinių besiveržiantis dvokiantis vanduo. Pilkos čiurkšlės veržiasi į viršų bene metrą, vanduo taip aukštai pakilęs, kad gatvės prekeiviai iriasi paskui savo prekes, o važiuojančių automobilių sukeltos bangos beveik ropščiasi ant maniškio variklio dangčio. Tarsi maldelę kartoju: „Tik neužgesk“, kol pasiekiu neapsemtą gatvės ruožą. Palermo pasveikinimas tiesiog pribloškia!
Išsikapanojusi iš potvynio zonos, leidžiuosi į vos prieš kelias dienas rezervuoto viešbutuko paieškas. Kai navigatorius su pasitikėjimu pareiškia, kad atvykome, turiu pasitrinti akis – prieš mane stovi milžiniškas XVIII a. pastatas, kurio įėjimas įrėmintas dviem klasikinėmis kolonomis, viduje elegantišku kiemeliu, palme ir senutėlaičiu fordu. Tačiau nustembu ne tik dėl to. Milžiniški rūmai, vadinami Palazzo Filangeri Pincipe di Cutò, pusiau apleisti: įskilusios, apsilupinėjusios ir pajuodusios sienos, šalia įėjimo sukaltos būdelės nežinia kam, keli langai, pasipuošę grotomis... Nedrąsiai žengiu akmeniniu grindiniu išbaidydama netoliese tupinčias kates ir lėtai kylu plačiais marmuriniais laiptais, kurių pabaigoje atsiveria bene 4 metrų aukščio langas, dabar jau nebepasipuošęs vitražais. Laiptai sukasi, milžiniškame vestibiulyje ištirpsta laikas ir erdvė, rodos, patekau į išblukusį Luchino Visconti filmą apie kilmingųjų Sicilijos šeimų tragedijas.
Graži ir išdidi viešbutuko savininkė apgailestauja dėl lietaus ir užtikrina, kad lyjant nereikėtų stebėtis Palerme pakilusiu vandeniu. Paprašyta ji pažymi žemėlapyje pagrindines lankytinas vietas ir palinki sėkmės. Lyg apkerėta leidžiuosi pasakų laiptais ir atsiduriu gatvėje. Nesunku suprasti, kad apsistojau arabų kvartale – gatvių pavadinimai oficialiai rašomi dviem kalbomis – itališkai ir arabiškai. Visai čia pat ir pirmasis mano tikslas – Ballaro. Tai – seniausias Palermo turgus, kuriame prekiaujama vietos ūkininkų produktais. Iš pradžių išgąsdinti pardavėjų riksmais, reklamuojančiais prekes, o vėliau sužavėti – turgaus savybė.
Netrūksta čia ir vietos maisto: virtų ar orkaitėje keptų svogūnų, cazzilli bulvių maltinukų, virtų aštuonkojų ar quarume troškinio iš veršelio žarnyno, svogūnų, morkų ir petražolių (kas gali tai valgyti?!). Turgus kunkuliuoja, siauros gatvelės praryja čia užsukusiuosius, motoroleriai braunasi tarp prekystalių, kažkas šaukia ir derasi.
Galiausiai Ballaro išspjauna mane iš savo „vidurių“, tad pasuku Palermo katedros link. Milžiniška šventovė – tarsi architektūrinė mozaika, pradėta statyti XII amžiuje. Ji pasipuošusi keturiais normanų laikų bokštais, užgrobta saracėnų ir paversta mečete, paskutinius „pataisymus“ išgyveno prieš 250 metų.
Kitas dėmesį traukiantis pastatas – Palermo operos rūmai (Teatro Massimo Vittorio Emanuele). Didžiausias Italijoje ir trečias pagal dydį Europoje operos teatras su puikia akustika, pastatytas XIX a. antrojoje pusėje talentingo italų architekto Basile’io, kuris įkvėpimo sėmėsi senoje salos architektūroje. Tad ne veltui didysis teatras man primena Agrigento šventyklas.
Lankantis nuostabą keliančiame Palerme tiesiog būtina aplankyti ir Kapucinų vienuolyno katakombas – makabrišką atrakciją stiprių nervų turistams. 1599-aisiais kapucinų vienuoliai mumifikavo ir palaidojo pirmąjį brolį ką tik įrengtose katakombose. Tačiau sumanymas jose laidoti tik vienuolius greitai buvo pamirštas ir per tris šimtmečius (paskutinis palaidojimas buvo 1920-aisiais) čia poilsio atgulė bene 17 000 italų. Mumifikacija buvo atliekama mirusius kūnus išdžiovinant požemiuose įrengtose patalpose ir vėliau juos nuplaunant actu. Balzamuoti kūnai kartais būdavo paguldomi į karstus stikliniu gaubtu. Per nugarą bėgioja šiurpuliukai, katakombos pribloškia savo dydžiu, istorija ir, žinoma, mirusiųjų kūnais. Beje, jie suskirstyti pagal lytį, amžių ir pareigas, o kai kurie sustingę įvairiose pozose (pvz., porelė vaikų, pasodintų ant akmeninio suoliuko)...
Vakarop eilė Vucciriai – dar vienam istoriniam Palermo turgui, kurio pavadinimas reiškia šurmulį, netvarką. Bene tūkstantį metų egzistuojanti Vucciria traukė pirklius iš Genujos, Pizos ir Venecijos, čia visada prekiauta žuvimi, daržovėmis ir vaisiais.
Tačiau smagiausia vakare, kai atsidaro vietos užeigėlės, kai į purvinas tamsias gatves išridenamos krosnelės ir kepsninės su ratukais, kai ima rūkti anglis ir sklisti gaminamo maisto kvapas. Čia šniukštinėju kiek nedrąsiai, mat prietemoje Vuccirios gatvelės, aikštės ir seniai kilmingų Palermo šeimų apleisti rūmai atrodo fantasmagoriškai (o kur dar įspūdžiai iš Kapucinų vienuolyno!).
Kelionės po Siciliją ir ypač po makabriškąjį Palermą negaliu baigti nepažvelgusi į legendomis, romantiškais vaizdiniais apipintos, knygose ir filmuose įkūnytos Sicilijos mafijos – Cosa nostra. Bene garsiausia pasaulio kriminalinė organzija gimė Agrigento apylinkėse tuo metu, kai 1861-aisiais Italija šventė susivienijimą, tapo karalyste ir kūrė valdymo institucijas. Ilgainiui šeimos (italų k. familie) apraizgė salą, sukūrė valdymo sistemą ir ėmėsi narkotikų ir ginklų kontrabandos, reketo, pinigų plovimo ir kitų juodų darbelių. Garsiausias Sicilijos cosa nostra klanas – korleoniečiai, vardą pasiskolinę iš vietovės netoli Palermo (italų k. Corleone), ir negailestingai valdę salą iki pat 2000-ųjų.
Garsiausias korleonių „krikštatėvis“ buvo Toto Riina, vadintas La Bestia (lietuvių k. „žvėris“). Per ilgus veiklos metus jis myriop pasiuntė ne vieną prokurorą, teisėją, advokatą, žurnalistą ir paprastą miestelėną (manoma, apie tūkstantį žmonių). T. Riina, ieškotas nuo 1969-ųjų, buvo suimtas tik 1992 m. policijos informatoriumi tapusio jo asmeninio vairuotojo dėka. Tačiau italai buvo pasipiktinę, mat paaiškėjo, jog mafijos bosų bosas bene tris dešimtis metų ramiai gyveno Palerme, nė kiek nesislapstė ir net eidavo į medicinines apžiūras (sirgo diabetu), o medaus mėnesio buvo nuvykęs į Veneciją. T. Riina buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos net septynis kartus. Vienas garsiausių Sicilijos mafijos bosų iki šiol leidžia dienas kalėjime Sardinijos saloje. Pirmuosius aštuonerius metus praleidęs vienutėje, dabar jis turi teisę pasimatyti su kitais kaliniais pasivaikščiojimų lauke metu.
Anksti ryte važiuoju į oro uostą. Saulė kyla nudažydama jūros pkarantes, aplinkines uolas ir apgriuvusius pastatus purpurine spalva. Rodos, vakarykščio lietaus nė nebūta. Pro lėktuvo langą atsisveikinu su saulės, ugnies ir mafijos sala pažadėdama čia sugrįžti.