Kalbanti svarbiomis temomis, gaivinanti istorinę atmintį, atvira eksperimentams – tokia šiandienos Lietuvos kūrėjų žiūrovams dovanojama animacija. Geriausias šio žanro darbas kasmet įvertinamas „Sidabrinės gervės“ apdovanojimu. Artėjant svarbiausiam kino renginiui – žvilgsnis į drąsiausius šių metų animacinius filmus, rašoma organizatorių pranešime spaudai.
Šiais metais „Sidabrinei gervei“ nominuoti 5 animaciniai filmai. Geriausias iš jų bus paskelbtas jau rytoj, Kauno valstybiniame muzikiniame teatre vyksiančios ceremonijos metu. Renginyje iš viso bus įteikta 19 „Sidabrinės gervės“ statulėlių, „Auksinė gervė“ už viso gyvenimo nuopelnus, „Sidabrinės gervės kiaušinis“ už metų geriausią studento darbą bei specialus įvertinimas už metų indėlį į kino industriją.
Tapti geriausiu metų animaciniu darbu pretenduoja vienas išskirtiniausių pastarojo laikotarpio filmų – dirbtinio intelekto pagalba kurtas „Planetos ir robotai“. Idėja pradėti unikalų proejektą prieš metus kilo režisieriams Juliui Zubavičiui ir Antanui Skučui.
„Praėjusią vasarą gavau prieigą prie vieno iš algoritmų, kuris generuoja paveikslėlius. Iš pradžių nebuvo aišku, kaip juos panaudoti, bet pasitelkėme kitą programą „ChatGPT“, kurios pagalba ieškojome scenarijaus ir bandėme sužinoti, kaip technologijos galėtų pakeisti žmogų.
Ko gero, sunkiausia buvo atskirus vaizdus sujungti į vieną visumą, sukurti jiems reikšmę. Juokaujame, kad Katedrą nufilmuoti gali visi, bet ne visiems tą kadrą pavyks sudėti į filmą. Taip ir su dirbtiniu intelektu – jis prieinamas kiekvienam, bet procesas nėra toks paprastas, jis reikalauja daug darbo, pastangų, sėkmės. Nebūtinai viskas pavyksta iš pirmo karto“, – pasakoja A.Skučas.
„Sidabrinei gervei“ nominuotas ir dar vienas šio kūrėjo darbas, kurtas kartu su režisiere Gintare Valevičiūte-Brazauskiene. Tai – animacinis filmas „Purga“, paremtas tremtį išgyvenusiųjų atmintimi, Dalios Grinkevičiūtės memuarais „Lietuviai prie Laptevų jūros“ ir Gintauto Martynaičio grafiniais prisiminimais. Žiūrovą animacija nukelia į 1942-uosius, kur atšiaurioje arkties gamtoje, Laptevų jūros ir Trofimovsko salos fone, dėl išlikimo kovoja tūkstančiai gyventojų iš okupuotų Baltijos šalių, Suomijos, Ukrainos ir kitų vietų.
Tarp nominantų – režisieriaus Meindardo Valkevičiaus draminė istorija „Patrikas“, pasakojanti apie drovų berniuką, gyvenantį vaikų namuose. Visai šeimai skirta juosta, anot režisieriaus, skirta parodyti, kad esi geras toks, koks esi ir anksčiau ar vėliau surasi tave palaikančiųjų.
„Tikriausiai geriausia yra kurti apie tai, kas tau pačiam skauda. Kiekvienas žiūrovas filme ieško savęs, susitapatinimo su veikėju. Esu raudonplaukis ir vaikystėje neišsiskirti iš kitų vaikų buvo labai sunku. Galbūt „Patrikas“ pasakoja šiek tiek panašią istoriją apie supratimą, kad esi tinkamas ir geras toks, koks esi. Kurdamas šį filmą norėjau, kad būtų išlaikytas meninis projekto aspektas, tačiau Patrikas atrodytų lyg nužengęs iš knygelių, pieštas paties vaiko ranka,“ – apie sumanymą pasakoja režisierius M.Valkevičius.
Į „Sidabrinę gervę“ pretenduoja ir animacijos gerbėjams jau gerai pažįstamos, net du kartus šiuo apdovanojimu įvertintos, režisierės bei animatorės Skirmantos Jakaitės darbas „Daug geresnis“. Istorijos centre – tyrimų rezultatų laukiantis vyras. Apimtas nerimo ir išsigandęs jis savaitę praleidžia nežinioje, nei čia, nei ten, bijodamas dalykų, kurie dar neįvyko.
Nominantų sąraše – animacijos režisierės, scenografės, teatro kūrėjos Giedrės Narušytės Boots visai šeimai skirtas darbas „Katu katu“. Filmuotą medžiagą ir animaciją jungiančioje istorijoje – katino ir vikšrelio nuotykiai, virstantys spalvingu stebuklu.
Tarp įsimintiniausių, animacija praturtintų pastarųjų metų darbų, galima įvardinti ir „Geriausio mažumos bendros gamybos filmo“ kategorijai nominuotą režisierės Innos Sahakyan dokumentinę juostą „Sielų aukcionas. Neįtikėtina Auroros Mardiganian istorija“. Armėnijos, Lietuvos ir Vokietijos kūrėjų darbas pasakoja apie armėnų genocidą išgyvenusios ir į Niujorką pabėgusios Auroros istoriją.
„Šis pasakojimas yra visiškai tikras, jame nėra nei vieno išgalvoto fakto. Nors filmą mes vadiname dokumentiniu, dalis jo yra paremta animacija, kuri yra paveikesnė, žiūrovui į karą, žiaurius išgyvenimus padedanti pažvelgti šiek tiek kitaip.
Armėnija mums yra svarbi, daug dirbame su šios šalies kūrėjais, todėl matome, kad genocido tema jų visuomenėje tebėra labai skaudi ir jautri. Turėjome papasakoti šią istoriją platesnei auditorijai – norisi tikėti, kad žmonės, žiūrėdami tokius filmus, nebekartos šių klaidų“, – pasakoja filmo prodiuserė Lietuvoje Justė Michailinaitė.