Menininkė Jolita Vaitkutė iš 50 kilogramų žemių atkūrė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų nuotrauką

„Buvo labai įdomu stebėti žmonių reakcijas. Visiems padarė įspūdį, kad atsivežėme Lietuvos žemės. Ji pati savaime buvo ypatinga materija – už tūkstančių kilometrų atsidūrusi paprasčiausia žemė įgauna visai kitą prasmę ir simboliką. Netrūko vis bandančių pačiupinėti ir įsitikinti, ar tai tikrai žemė. Jiems tai pasirodė įdomi materija.

O Šveicarijos kultūros skyriaus vadovė Isabelle Chassot stebėjosi, kad nuotraukoje – vien vyrai. Na taip, juk ji daryta prieš 100 metų. Žinoma, tada buvo ir moterų politikoje, bet jos nepateko į signatarų vakarėlį“, – juokėsi Jolita.

Tai jau ne pirmas kartas, kai menininkė iš žemių atkūrė istorinę signatarų nuotrauką – pirmą sykį ji tai padarė maždaug prieš metus. Per šį laikotarpį Jolita taip ištobulino tapymo žemėmis techniką, kad 4,5 metro pločio meninė instaliacija ant Rivelino tvirtovės grindų iškilo vos per vieną dieną.

Galerija „il Rivellino“ įkurta ypatingą istoriją menančioje gynybinėje pilies tvirtovėje. Prieš 500 metų ją suprojektavo vienas iškiliausių žmonijos menininkų ir mokslininkų Leonardo da Vinci. Šiandien didingos tvirtovės nebėra, išliko tik atskiros dalys, jose ir įsikūrė galerija. Lietuvė savo instaliaciją kūrė požeminėje dalyje, kur nepatenka nė menkiausias saulės spindulėlis.

„Visą savaitę kepino 35 laipsniai karščio, tad dieną visai smagu buvo pabūti ten, kur vėsu. Bet naktį, kai likau dirbti viena, supratau, kad nesijaučiu labai drąsiai. Instaliacijos iš žemių darymo procesas yra tam tikra egzistencinė patirtis – apmąstai daug dalykų, nes darbas yra labai lėtas ir kruopštus. Ištisas valandas sėdi viena poza ir teptuku skrebeni žemę.

Dar prieš pradėdama darbus buvau įėjusi apžiūrėti patalpų – tai drėgni rūsiai. Maniau, kad iš pradžių reikia susipažinti su erdve, susigyventi su ja. Vis dėlto trečią valandą nakties, kai esi išties pavargęs, paaštrėja visi pojūčiai ir pradeda gąsdinti net cikadų ir rupūžių garsai“, – atviravo menininkė.

Maždaug savaitę Šveicarijoje praleidusi Jolita pasakojo, kad šioje įspūdžių kupinoje darbo kelionėje apskritai netrūko force majeure. Pasiklydę lagaminai, netinkamos oro sąlygos ir kitos smulkmenos vis bandė menininkės kantrybę. Pavyzdžiui, dėl tokių nenumatytų dalykų kaip alinantis karštis ir audros grėsmė Jolitai teko atsisakyti minties sukurti saldžią maisto instaliaciją po atviru dangumi. „Visada sakau, kad geriau visai nedaryti, nei daryti bet kaip“, – įsitikinusi ji.

Toks profesionalus požiūris į darbą jaunai menininkei padėjo pelnyti pagarbą ir pripažinimą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Reputacija iš lūpų į lūpas atvedė Jolitą ir į Šveicariją. Vasaros pradžioje mergina šnekučiavosi su vienu galerininku – po kelias valandas trukusio pokalbio jiedu išsiskyrė taip nieko ir nesutarę. Prabėgo kelios savaitės ir Jolita išgirdo, kad įžymus šveicarų meno kolekcininkas Arminio Sciolli kviečia ją į savo organizuojamą parodą „10 dienų Lietuvoje“, skirtą mūsų valstybės šimtmečiui. Rugpjūčio pradžioje kartu su Jolita savo meno kūrinius pristatė Lietuvos fotografijos pradininkas Antanas Sutkus, menininkės Jurga Barilaitė, Irma Leščinskaitė ir Zita Tallat-Kelpšaitė. Čia pat ekspoziciją surengė ir Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka.

„Vien buvimas tarp kitų menininkų, pokalbiai su jais įkvepia naujų idėjų“, – sako Jolita, per savaitę Šveicarijoje užmezgusi daug naudingų pažinčių. Ji spaudė ranką Šveicarijos prezidentui Alainui Bersetui, kurį apibūdina kaip labai charizmatišką ir šiltą asmenybę, šnekučiavosi su legendiniu britų režisieriumi Peteriu Greenaway ir kitais kino kūrėjais. Jolitos viešnagės metu kaip tik vyko Lokarno kino festivalis, tad į miestą suplaukė kinomanai iš visos Europos, vyko daugybė bohemos dvasia alsuojančių vakarėlių. Kai prieš ketverius metus Jolita paviešino pirmuosius savo piešinius iš maisto, nė nenumanė, kur tokia nestandartinė meno rūšis nuves. „Apie tai aš ir negalvojau. Žinomumas niekada nebuvo mano tikslas. Tai yra pasekmė. Man patinka kurti, man patinka ieškoti naujų formų, man patinka dirbti prie kokios nors instaliacijos ir stebėti, kaip ji gimsta. O tai, kas nutinka po to, yra tik pasekmė to proceso, kuriuo gyvenu“, – tikina menininkė.