Simas Knapkis: ko reikia, kad pastatytum laivą?

Simas žino daugybę istorijų iš „Nacionalinės ekspedicijos“ užkulisių. Pavyzdžiui, kaip Edmundą Jakilaitį pakratė elektra, nes žaibas trenkė už pusės kilometro, o jis, nuėjęs laivavedžiui vandens, tą akimirką prisilietė prie metalinės laivo dalies ir cituoja antikos filosofą, kuris, paklaustas, kas pasaulyje labiausiai glumina, įvardijo: tai, kad žmonės leidžiasi į jūras su daiktais, kur tarp gyvybės ir mirties – septyni centimetrai, toks laivo borto storis.

Savo dirbtuvėje Rusnėje Simas rodo įrankius, pasakoja apie laivo statybą lyg per edukacijas, kurias rengia vaikams ir suaugusiesiems, susidomėjusiems laivadirbyste. Į paveldėtą sodybą jis atsikraustė 1999-aisiais. Kadangi tai – ne tipiniai žvejo, o buvę pirklio namai, dar vis randa įdomių daiktų. „Turiu visus įrankius, kuriais galima pastatyti laivą, nesvarbu, penkių ar dvidešimt penkių metrų. Tūkstančius metų čia niekas nesikeičia. Viskas prasideda nuo pieštuko, toliau – plaktukai, peiliai. Rankų darbo kirvis – skirtas tašyti. Jis nešiojamas susuktas į drobulę, nes labai išgaląstas. Anekdote, kuriame sakoma: obliavau obliavau visą dieną, atėjo tėvas ir vakare kirviu viską pataisė, yra dalis tiesos. Dabar pagal vikingų technologiją statysime laivą, kur be kirvio nieko nepadarysi. Sakau „vikingų“ turėdamas galvoje tą laikmetį visame pasaulyje. Juk bebrai vienodas užtvankas stato ir Kanadoje, ir Europoje, nors niekaip nebendrauja. Vikingai medį ne pjaustydavo, bet išilgai skaldydavo – per pusę, ketvirčiais, dar smulkiau. O taip padaryta lenta būna tvirta lyg lankas, arbaletas – beveik nelūžtanti. Vikingų laivai būdavo iki 40 metrų ilgio, plaukdavo per Atlantą, pakibdavo ant bangos ir nelūždavo dėl pačios lentos struktūros. Kuršiai, prūsai taip pat laivus statė. Radom tinkamą galingą ąžuolą, samdėme aukštalipius, kad nugenėtų, – tos didelės riestos šakos yra vertingiausios. Statant kurėnus naudojami metaliniai apkaustai, o vikingai tokių neturėjo, reikėjo natūraliai riestų šakų. Šitam laivui panaudosime mažiausiai dešimt ąžuolų, sveriančių po šešias septynias tonas. Iš tiek medienos pastatytume tris kurėnus, – pasakoja Simas. – Laivo lentos turi sukibti. Iš pradžių – dugnas, tada – bortai. Paskutinis darbas – apkaustai. Per edukacijas klausiu, kiek apkaustų panaudojama statant laivą. Spėlioja – dešimt ar dvidešimt, išties – septyniasdešimt. Kalvių darbai brangūs, tik laive jie beveik nematomi. Kilogramas paprastų vinių kainuoja eurą, o kaldinta tiek atsieina viena. Apkaustai karšti užlenkiami, prikalami. Toje vietoje, kur jie pridega, niekada neįsimes grybelis ar puvinys.“ Simas prisipažįsta, jog kartą lentą yra mirkęs į dervą, kad pasimatytų nelygumai, ir obliavęs, kad idealiai sukibtų, net 55 sykius.

Pagal išsilavinimą jūs – turizmo ir rekreacijos specialistas, kaip ir nieko bendra su per šimtą kilogramų sveriančiomis ąžuolo lentomis ir laivais.

Visiškai. Mokykloje bėgdavau iš darbų pamokų. Viskas prasidėjo nuo to, kad norėjau pasidaryti laivą. Susiradau meistrą, bet supratau, kad jei ir pats nedirbsiu, nieko nebus. Taip po truputį, po truputį...

Laivą valdyti pradėjau anksčiau nei automobilį. Šešerių motorlaiviu jau nuplaukdavau iki Nidos. Aišku, tėvas būdavo šalia. Pamenu iš tų laikų, Nidoje pamačiau Eduardo Jonušo statytą kurėną, masyvus laivas atrodė kaip iš filmų. Mane auklėjo, kad negalima lipti neatsiklausus į svetimą automobilį, laivą ar eiti į namus. Bet pirmą kartą gyvenime neatsiklausęs tą padariau. Paliko tokį įspūdį! 2002-aisiais mano statyta pirma venterinė valtis dabar užkonservuota stovi Kintų miestelio centre – padovanojau kultūros centrui. 2004 metais gavau pirmą užsakymą padaryti Trakuose didelį laivą – dvylikos metrų kurėną.

Potraukį į istoriją gavau iš šeimos. Tėvas paveldėjo autentišką namą Rusnėje. Pardavė naują volgą ir už gautus pinigus nieko nesuremontavo, viskas nuvertėjo. Paskui suskaičiavo, kad už pinigus, sudėtus į šią sodybą, būtų tris naujus namus pastatęs. Remontuoti neskubu, nes sugadinti autentiką lengva. Beveik visa čia likusi mediena – 1884 metų. Išliko ir dalis stogą dengiančių nendrių, rištų karklais. Turistus čia leisdavome, svečius priimdavome, ateityje noriu atidaryti muziejų.

Tiesa, kad iki Kuršių marių pirmuoju savo laivu atplaukėte iš Vilniaus?

Dalyvavau Tūkstantmečio regatoje nuo Valakampių iki Baltojo tilto. Paskui ekspediciją pratęsėme – plaukėme marių link. Papūtė vėjas, nežinau, gal po šimto metų toje upėje kilo burės. Ta praktika labai pravertė plaukiant „Nacionalinėje ekspedicijoje“. Neris – sudėtinga upė, ypač – jei vanduo nukritęs, turėjau gerą mokyklą.

Kokie žmonės užsako istorinius laivus, o ne normalias šiuolaikiškas jachtas?

Įdomūs (šypsosi). Esu atlikęs gal ketvirtadalį potencialių užsakymų. Galėjau daugiau, bet būčiau statęs neaišku kam, neaišku dėl ko. Ateina klientas, kažką įsivaizduoja, o aš jį užverčiu klausimais ir po pokalbio pats supranta, kad išties to laivo nenori. Juk rankų darbas kainuoja nepigiai, o laivas reikalauja priežiūros, išmanymo. Čia panašiai, kaip žmogus sakytų, kad nori šokti. O ką – baletą, sportinius, liaudies šokius? Nors ir atkalbinėju, aiškinuosi, ko reikia, mažiausiai trečdalis mano pastatytų laivų supuvo, taip ir neplaukioję. Pinigai užmokėti, bet dėl ko tą dariau? Kadangi iš šito amato nei namų pasistačiau, nei prasigyvenau, jis man – daugiau hobis, renkuosi bet kam laivų nestatyti. Mano pagrindinis darbas šiandien – vadovavimas iš tėčio perimtai vairavimo mokyklai, bet, manau, kam nors ją perleisiu. Tą darbą daryti gali daug kas, statyti laivus – nelabai.

Laivui statyti komandą turite stabilią?

Taip išeidavo: kiekvienas laivas – vis kita komanda. Būdavo, vieni pastato laivą ir nosys užsiriečia – tai viršūnė, ką yra nuveikę. Kiti pamato, kad darbas sunkus ir labai atsakingas, broko nepadarysi, jo netoleruoju, pinigai – nedideli, tad pasirenka, pavyzdžiui, kloti plyteles, o ne kilnoti 150 kilogramų sveriančią lentą. Čia netinka posakis, kad meistrystės nepragersi. Jei ilgiau nedirbi, prarandi įgūdžius. Kai reikia vienu prisėdimu sukalti vinis į ąžuolą, o jos lankstosi, jau po penkių smūgių pradeda svirti rankos. Į vytinę valtį reikia įkalti dešimt tūkstančių, į kurėną – tris tūkstančius vinių. Dirba trys kalėjai, bet, kol pripranti prie to krūvio, visą kūną skauda.

Skaičiavote, kiek esate padaręs laivų?

Ne. Vienus dariau nuo A iki Z, kitų – tik dugnus. Dar brėžiniai, atskiros detalės, konsultacijos... Prisidėjęs esu prie dvidešimties laivų gamybos. Negaliu lygintis, bet, pavyzdžiui, pažįstamas meistras rusniškis padarė gal tūkstantį valčių. Automatizmas jau matyti iš jo judesių. Aišku, mano darbai kur kas didesni.

Kiek laiko užtrunka pastatyti kurėną ar vytinę valtį?

Trakuose vytinę valtį stačiau penkis mėnesius nuo ryto iki vakaro. Kurėną su kolegomis greičiausiai esu padaręs per du mėnesius, šiaip normaliai trijų mėnesių reikia. Nedidelę valtį įmanoma ir per mėnesį baigti.

Kiek kainuoja jūsų laivas?

Dar vis skaičiuoju litais – nuo 80 iki 150 tūkstančių. Turint galvoje, kad Švedijoje už 20 tūkstančių galima nusipirkti jachtą – dėvėtą, bet su varikliu, navigacija, dviem burių komplektais.

Turite, kas perims amato paslaptis? Gal tuo domisi jūsų vaikai?

Dukra Gabrielė užsiėmė ir sportiniu, ir kreiseriniu buriavimu, bet dabar įkritusi į studijas. Sūnus Uosis padėdavo dirbti sunkius darbus, bet domisi archeologija, ketina ją studijuoti. Šįmet jį pasiimsiu į „Nacionalinę ekspediciją“. Nes, būdavo, atsikeliu, sūnus dar miega, grįžtu – jau miega. Bent ekspedicijoje normaliai pabūsime drauge.

O dabar turite nuosavą laivą?

Jachtą. Ją gavau kaip bonusą, nes statant vieną laivą dirbau ir darbų vadovu, ir meistru. Rangovas pinigų neturėjo, bet turėjo seną drakono klasės jachtą. Aišku, ja toli nenuplauksi.

Esu batsiuvys be batų. Tie laivai, kuriuos padariau, – plokščiadugniai, skirti vidaus vandenims. Man norisi rimto laivo, kad ir į vandenyną būtų galima išplaukti. Būdavo minčių statyti jūrinę valtį, bet tą priekrančių plaukimą išaugau, noriu toliau. Esu pakankamai užsiėmęs ir su „Nacionalinės ekspedicijos“ laivais, juos prižiūriu, organizuojame plaukimus.

Žmoną bent jau mariose paplukdot?

Su Birute keletą kartų esam plaukę, bet nelabai sekėsi – ji baisiai serga jūrlige. Dukrai irgi būna jūrligė. Per vieną plaukimą, sakė, tris paras vėmė. Tačiau turi charakterį, atsilaiko. Manęs jūrligė visiškai nekankina, bet labai gerbiu tuos, kurie ją ištveria.

Stengiatės daryti vis kitos rūšies laivą. Darbo pradžia – brėžinių paieškos?

Vis sulaukiu paprotinimų, kad reikėtų daryti pagal šablonus. Štampuočiau sau... Bet neįdomu. Žinoma, pavargstu kiekvienąkart naują laivą pasirinkdamas. Meistrai pamoko: pasiimk brėžinius, susiskaičiuok, kiek vinių, medienos reikės. Dar prieš penkerius metus prisimindavau kiekvieną laivą, kiekvieną matmenį – bortas toks, aukštis – toks, kiek vinių, burių išmatavimus, virvių ilgius – viską žinojau. Dabar – nebe.

Turėjau idėją atstatyti visus etnografinius laivus. Galvojau, padarysiu tai laimėjęs kokius nors projektus, bet, žiūriu, natūraliai tai sekasi. Rašėm paraišką, nedaug trūko, kad būtume laimėję projektą išleisti almanachą apie visus atstatytus laivus. Suskaičiavome – būtume įtraukę jų apie 40.

Nė vieno brėžinio neišmetu. Dabar, kai nueinu pas meistrus klausti, kaip jie ką statė, – irgi nebeprisimena. Aš, pasirausęs, visus popierius surasčiau.