Simona Albavičiūtė-Bandita ir Andrius Židkovas – apie ilgai lauktą dukrą ir pakitusią kasdienybę
Išvydę Simoną Albavičiūtę (37), žmonės vis dar ištaria: „O, Bandita!“ Iš tiesų daugelį metų ji buvo Bandita – mergina, kurios pilna visur: radijo laidų vedėja, televizijos žurnalistė, prisiekusi keliautoja, stiliaus ikona... „Jau norėčiau šeimos, – atsidusdavo grįžusi iš dar vienos kelionės ir vos spėdama perkrauti daiktus iš vieno lagamino į kitą. – Pavargau gyventi šia diena.“ Šeimos jausmą į jos gyvenimą įnešė buvęs ledo ritulininkas Andrius Židkovas (31): su meile atėjo ir ramybė, o prieš metus juodu susilaukė dukrytės Majos Barboros.
Simona, ilgus metus gyvenai labai aktyviai ir įdomiai. Ką tada galvojai apie šeimą ir vaikus? Ne, niekada? Ar galbūt – kada nors?
Daugeliui aplinkinių atrodė, kad aš apie tai visai negalvoju, tačiau visada žinojau, kad vieną dieną šeima būtinai atsiras. Keista, bet net tada, kai neturėjau antrosios pusės, jau svajojau apie vaikus.
Pamenu, planuojame tolimą kelionę su draugais, o aš pusiau rimtai, pusiau juokais sakau: „Gal ir galėsiu važiuoti, jei tuo metu nesilauksiu.“ Aplink visi bičiuliai ir radijo kolegos vienas po kito tapo tėvais: Mantas Stonkus, Rolandas Mackevičius, Silva Rindzevičiūtė... Tad ir man atrodė, kad netrukus pati būsiu mama – nesvarbu, kad potencialaus tėčio net nėra šalia (juokiasi).
Jauteisi praleidžianti kažką svarbaus? Visi aplink suka lizdelius ir gimdo, o tu vis dirbi?
Nuoskaudos nebuvo, nes labai gerai turėjau kuo tai pakeisti. Sukūrusios televizijos laidą „Bus visko“, mudvi su Gintare Gurevičiūte beprotiškai daug keliavome: Los Andželas, Niujorkas, Majamis – mūsų gyvenimas pačioms tada priminė gražiausią filmą. Tačiau po kiek laiko tai šiek tiek pabodo, pradėjo varginti.
Daugybė žmonių tada būtų mielai susikeitę su mumis vietomis, tačiau aš, grįžusi į Lietuvą, vis dažniau pagalvodavau – viską atiduočiau už kokybišką ir jaukų laiką su šeima. Su baltu pavydu žiūrėdavau į sesers šeimyną: ji gyvena Danijoje, augina du nuostabius vaikus, abu yra mano krikšto vaikai. Pamenu, sykį kalbamės telefonu, pasakoju jai apie savo ką tik pasibaigusią viešnagę Majamyje, o ji, pavargusi nuo buities, nuoširdžiai sako: „Sima, kaip aš tau pavydžiu, neįsivaizduoji.“
Klausausi ir galvoju: kad tu žinotum, kaip iš tikrųjų tau pavydžiu aš... Net filmus primenantys amerikietiški nuotykiai, komplimentus žarstantys žmonės ir aplankytos įspūdingiausios vietos man neatrodė taip smagiai kaip rytinis mažų vaikų šurmulys ir prašymas: „Mama, ar galėtum iškepti blynų?“ Gerai prisimenu, kaip gimė vyresnėlė sesers dukra Gustė: pamačiau ją – ir iškart pajutau žodžiais sunkiai nusakomą meilę. Tada pamaniau – jei šitaip galima mylėti sesers vaiką, tai kaip mylėsiu savąjį?..