Simona Jakubėnaitė: „Atostogaudama Lietuvoje noriu pravėdinti smegenis nuo muzikos“

Praėjusį šeštadienį iš už jūrų marių Simona parskrido į Lietuvą vasaroti. Pustrečių metų – tiek laiko ji buvo išvykusi. Kol kas mergina dar neturi lietuviško  telefono numerio ir net neskuba jo įsigyti, o paklausta, ar jau galime laukti naujų jos koncertų atsako: „ Į Lietuvą aš grįžau pravėdinti smegenų, o ne koncertuoti.“

– Pustrečių metų nebuvai grįžusi net atostogų, ar, tavo akimis, labai viskas čia pasikeitė?

– Pirmiausia, negalėjau grįžti, nes turėjau labai daug mokytis ir buvo daug darbo. Tam, kad greičiau pabaigčiau mokslus, kelis semestrus mokiausi net vasarą. Galima sakyti, atostogų aš nelabai ir turėjau. Tačiau dabar liko tik metai mokytis. Šią vasarą aš norėjau grįžti į Lietuvą ir tėvai jau prašė grįžti. Reikia pailsėti prieš paskutinius metus. Grįžus po tiek laiko man viskas čia labai miela, paprasta, o kartu keista. Labai džiaugiuosi, kad priėmiau sprendimą grįžti. Amerikoje trūksta paprastumo, nuoširdžių žmonių, mažų parduotuvių, o apie maistą aš iš viso nešneku (juokiasi). Grįžusi negalėjau sustoti valgiusi juodą duoną ar paprastą varškę...

Iš tiesų Lietuva nelabai pasikeitusi. Atrodo, kad tebuvau pusmetį išvykusi, o dabar grįžau. Aišku, galbūt taip atrodo todėl, kad esu apsistojusi pas tėvus Panevėžyje, gal atvažiavusi į Vilnių pamatyčiau, kad viskas smarkiai pasikeitė, kad naujų pastatų išdygo. Tačiau man didesnis šokas grįžus į Lietuvą buvo, kai nuėjau į parduotuvę. Viskas taip brangu!

– Sako, Amerikos veidas – labai įvairus. Kas tave labiausiai joje stebino?

– Mane, turbūt, šokiravo maistas ir žmonių kultūra. Dar ir dabar aš neturiu amerikiečių draugų ir bičiuliaujuosi tik su europiečiais. Matyt, toks traukos dėsnis. Amerikiečiai nėra nuoširdūs žmonės. Pavyzdžiui, jeigu aš klausiu žmogaus, kaip sekasi, vadinasi, man tikrai įdomu. O jie rodo tokį dirbtinį dėmesį. Net ir mokytojai. Jei mokytojai sako, kad tavęs laukia didžiulė karjera, tai jie nebūtinai turi tai galvoje. Iš pradžių maniau, kad viskuo galima tikėti. Aš pasiilgau paprasto ir nuoširdaus pokalbio.

– Berklis vienas geriausių muzikos koledžų pasaulyje, kaip jauteisi studijuodama tokio lygio koledže?

– Pirmiausiai, patyriau minėtą kultūrinį šoką (juokiasi). Aš mokėjau anglų kalbą, tačiau kol pripranti prie sistemos, muzikinės sistemos, žmonių... tikrai reikėjo laiko adaptuotis. O dabar, paskutiniai pusantrų metų buvo visai kitokie: pradėjau dirbti koledžo vokalo departamente, pažįstu mokytojus. Pats muzikos mokslas nėra sunkus ir tik nuo paties besimokančiojo jo sėkmė priklauso. Kiek tu pats padirbėsi, tiek ir turėsi. Mokytojai tiesiog duoda žinių, mes turime gerą priėjimą prie pasaulinės muzikos bazės ir literatūros. Manau, kad labai daug išmokau.

– Lietuvoje buvai kylanti popscenos žvaigždė, dalyvavai „Eurovizijoje“, leidai albumus. Niekuomet nesigailėjai viską palikusi ir išvykusi?

– Aš manau, kad negalėjau tęsti savo karjeros Lietuvoje. Besibaigiant mūsų bendrai karjerai su Linu aš jaučiau, kad noriu kažko kito. Tuomet laimėjau Berklio stipendiją ir pamaniau, kad šią galimybę būtinai reikia išnaudoti.

Amerikoje viską pradėjau nuo nulio. Prasidėjo visiškai naujas etapas mano gyvenime. Šioje šalyje niekam neįdomu, pavyzdžiui, kad aš dalyvavau „Eurovizijoje“. To niekas nežinojo. Kita vertus, aš stengdavausi nesakyti, kad Lietuvoje buvau žinoma dainininkė, nes norėjau, kad žmonės mane pažintų kitokią, o ne manytų, kad dainavau popmuziką ir dabar užsimaniau džiazo vokalą pastudijuoti.

Aš labai džiaugiuosi išvykusi, nes man tikrai neblogai sekasi tiek su mokslais, tiek ir su kūryba. Štai rudenį albumą ruošiuosi įrašinėti Niujorke.

– Albumą išleisti Amerikoje, matyt, užduotis ne iš lengvųjų...

Berklyje taip smarkiai įsisuki į tą muzikos mašiną, kad ji tavo galvoje būna 24 valandas per parą

– Aš manau, nesvarbu, kur pasaulyje lįstum į muzikinę rinką, visur bus sunku. Pats muzikos albumo išleidimas nieko nebereiškia, nes atsiradus internetui viską gali jame susirasti. Nebereikia net leidybinės kompanijos. Aš galvoju, kad pradėjau labai daug muzikos kurti ir žmonės išgirdo, kad aš darau kažką kitokio. Kūryba, o ne dainavimas, yra mano kabliukas. O kaip mano albumas pasiseks – klausimas.

– „Kažkas kitokio“ tavo muzikoje – lietuviško identiteto pėdsakai?

– Nemanau, kad lietuviškas identitetas lėmė mano muzikos išskirtinumą. Studijuodama stengiuosi aprėpti kuo daugiau kompozicijos, klasikos, teorijos, harmonijos. Laikui bėgant pradėjau vis mažiau klausyti vokalinės muzikos ir, man atrodo, kad tai mane inspiravo. Mano muzika daugiau instrumentinė, o vokalas joje – tik dar vienas instrumentas. Tai yra modernus džiazas su mano charakteriu.

Be to, Berklyje yra daug daugiakultūrinių studijų dalykų. Pavyzdžiui, gali studijuoti indų muziką. Tačiau tai yra brandos klausimas, kiek tu iš to pasiimsi. Juk nepulsi kurti vien tik indų muzikos, bet galbūt panaudosi kažkokią spalvą. Ta daugiakultūrinė aplinka tuo ir yra įdomi, kad gali atsirinkti, kas tau patinka.

– Ką planuoji veikti baigusi studijas? Galbūt jau turi pasiūlymų Amerikoje?

– Aš dar nesu nusprendusi. Mokslus baigsiu po metų ir vasarai vėl norėčiau grįžti į Lietuvą. Be to, iki žiemos norėčiau pabaigti albumą ir dar spėti pakoncertuoti Amerikoje, o vėliau – žiūrėsiu. Šiaip baigę Berklį žmonės tradiciškai važiuoja į Niujorką, tad jeigu seksis ir atsiras kažkokių planų, po mokslų dar metus aš galiu būti Amerikoje ir dirbti pagal savo profesiją – mokyti arba koncertuoti. Kita vertus, jei muzikuoti seksis, tai nėra didelio skirtumo kur gyventi. Mane visada traukė Europa, nes čia vieną dieną gali būti Vokietijoje, kitą – Paryžiuje.

– Galbūt po šitiek laiko grįžusi į Lietuvą planuoji surengti savo koncertą?

– Mano planas prieš grįžtant į Lietuvą buvo pailsėti nuo muzikos – nieko nekurti, nedainuoti ir nekoncertuoti. Nebent ūpas staiga atsirastų. Labai noriu pailsėti. Berklyje taip smarkiai įsisuki į tą muzikos mašiną, kad ji tavo galvoje būna 24 valandas per parą. Lietuvoje aš stengsiuosi pravėdinti smegenis, kad atsirastų naujų idėjų.