Simona Krupeckaitė – apie karjeros pabaigą, vyrą trenerį ir gausesnės šeimos planus
„Po paskutinių varžybų buvo visokių emocijų: ir „Pagaliau!“, ir „Na štai, viskas...“ Galbūt labiau tikėjausi, kad nuo krūtinės nusiris sunkumas, bet taip neatsitiko. Seniai to laukiau, bet wow efekto nebuvo. Supratau, kad ir toliau noriu judėti, tik jau be spaudimo, be didelės atsakomybės“, – prisipažįsta gruodį su profesionaliuoju sportu atsisveikinusi tituluota treko dviratininkė Simona Krupeckaitė (39).
Apie karjeros pabaigą pranešėte ne po paskutinio finišo Čempionų lygos varžybose, o gerokai iš anksto.
Žurnalistai paklausė, tai ir atsakiau. Paskui svarsčiau, gal galėjau ir nutylėti... Tačiau visada kalbu atvirai – nemanau, kad ir šie mano planai turėjo būti paslaptis.
Maniau, kad bus liūdniau. Kad pasakyti „viskas“ bus baisiau. Tačiau kai priimi tvirtą, gal net ilgai lauktą sprendimą, kai nebedvejoji, gal tada ir nebūna labai skausminga?
Atėjo metas, kai noriu daugiau laiko praleisti su šeima, patirti mažiau streso. Nes sportui reikia daug savęs atiduoti, tenka patirti daug išgyvenimų. Turi galvoti, ką valgyti, kaip miegoti, kaip nepervargti. O kai turi vaiką, negali gyventi vien sporto ritmu. Bandai viską aprėpti, bet tada nukenčia ir viena, ir kita...
Visuomet šalia jūsų – vyras ir treneris Dmitrijus Leopoldas. Su juo tarėtės, kaip elgtis?
Jau seniai jam sakiau, kad gana cirkus krėsti. Dmitrijus dar bandė priminti, kad iki Paryžiaus olimpinių žaidynių nedaug laiko teliko. Tačiau mano taurė jau pilna. Nebematau, ką dar galėčiau pakeisti, kiek dar treniruotis, kad su sportiniais rezultatais pakilčiau aukščiau.
Startai nebekėlė tiek pasitenkinimo kiek anksčiau. Tarptautinėje arenoje norisi atrodyti geriau – manęs netenkino nei trečia, nei penkta vieta. Esu daug patyrusi, būta ir nusivylimo, ir euforijos, o pastaruoju metu jaučiau, kad nebegaunu iš sporto grąžos, emocinio pasitenkinimo. Pagaliau, kai arti keturiasdešimt, juk jau normalu pasakyti „gana“?
Dviračių treke gal nėra vyresnių už mane. Panašaus amžiaus – taip, dar liko. Nežinau, ar tai, kad karjerą baigiau likus kelioms dienoms iki trisdešimt devintojo gimtadienio, geras pasiekimas, bet jaučiu, kad limitas jau išnaudotas.
Kai tarėmės susitikti pasikalbėti, pataisėte, kad iš sporto nesitraukiate, tik nebeminsite dviračio...
Iš tikrųjų padėjau tašką tik dviratininkės karjeroje. Sporte noriu būti ir toliau. Kai praneši, kad baigsi karjerą, iškart kyla klausimas: o kas tada? Anksčiau į tą klausimą nežinojau atsakymo. Pasakyti, kad baigsiu sportuoti, būdavo baisu, nes nemačiau savęs ateityje. O dabar turiu idėjų, turiu vilties.