Simona, tavo svorio pokyčiai kaip reikiant audrina visuomenę. Ir pati pastaruosius mėnesius daug apie tai kalbi socialiniuose tinkluose. Ar svoris visada buvo tema, kuri tave jaudino?
Jeigu kalbame tik apie svorį, aš esu labai geras pavyzdys, kaip žmonės neįvertina to, ką turi. Prieš gimstant dabar jau aštuonerių trynukams Emilijai, Patricijai ir Herkui, svėriau penkiasdešimt penkis arba penkiasdešimt septynis kilogramus. Ir kai dabar vėl sveriu tiek, kiek iki nėštumo, suprantu, jog kadaise prie savęs kabinėjausi visai be reikalo.
Būdama dvidešimties tikrai maniau, kad su mano kūno formomis kažkas ne visai taip. Tik pasiekus kritinę svorio ribą, pagyvenus tarsi kitame kūne, atėjo suvokimas, kokias kvailystes kalbėjau. Nors nebijau priaugti vieno ar kito papildomo kilogramo, šiandien labai vertinu tai, kaip atrodau, nes sverti tiek, kiek prieš metus, tikrai nebenorėčiau.
Kokį skaičių rodė svarstyklės, kad gyventi savame kūne tapo per sunku?
Beveik aštuoniasdešimt kilogramų. Esu metro šešiasdešimties centimetrų ūgio, todėl šis skaičius atėmė žadą. Mano svoris kone visą gyvenimą labai svyravo ir priminė tikrus amerikietiškus kalnelius, tačiau tai mano išvaizdai ir sveikatai netrukdė, kol prieš ketverius metus neįvyko didysis svorio šuolis. Mirus tėčiui labai išgyvenau dėl netekties ir susirgau depresija. Gydytojai paskyrė antidepresantus, nuo jų svoris ir pradėjo didėti. Tuo pat metu kankino stipri migrena, galvos skausmui mažinti leidausi vaistus. Vėliau buvo dar vienas sukrėtimas –
.