Simona Mickutė: „Tobulybė – tai nesibaigiantis gyvenimo kelias“
Kiekvienas žmogaus periodas siejasi su įvairiais tobulybės siekiais. Būdama maža ir besimokydama mokykloje, turėjau troškimą mokytis tik aukščiausiais balais. To pasiekti gal ir nebuvo sunku, bet ši svajonė buvo suvokiama tarsi tobulybė, nes tuo laikotarpiu ugdyti savo žinias man buvo pagrindinis tikslas.
Mano tobulybės sąvoka paauglystėje apsibrėžė ties svajone būti tuo, ko nori. Labai sunku yra pasirinkti kryptį, profesiją ir suprasti, kad tai gali nulemti tavo visą likusį gyvenimą. Šiuo metu pradėjau dažnai galvoti, ko man trūksta, ko aš noriu, kad būčiau laiminga? Ir tai nėra materialūs dalykai, kas šiuo metu yra labai aktualu mūsų visuomenei. Na, gal dar viena suknelė ir būtų neprošal, bet tai – tik kelių minučių laimė.
Svarstau, ko man reikėtų, kad būčiau ideali. Galbūt jausmo, kuris suteiktų vidinį pasitenkinimą, kad aš progresuoju? Manau, kad žmogus niekada nepasiekia taško, kuriame galvoja, jog jam užtenka tobulėti. Daugelis filosofų bandė paaiškinti tobulumo konceptą, bet jis dar ir dabar tebėra gryninamas.
Tomo Moro „Utopija“ aprašė tobulą visuomenės modelį, bet pasaulyje nėra tobulos valstybės, nes tai tik siekiamybė. Tada pradedu svarstyti, kas yra idealumas. Tai procesas, kurio metu žmogus bando pasiekti geriausia, ką gali. Žinoma, kai tu esi finiše ir „iškėlusi galvą“ didžiuojiesi tuo, ką padarei ar įveikei, gali virsti neįkainojama akimirka, bet tai tik vienkartinis rezultatas.
Kiekvienas žmogus visą savo gyvenimo kelią ugdo save, mokosi, įsimyli, susipažįsta ir taip šlifuoja kiekvieną savo sielos dalelę tam tikrose patirtyse. Man didysis šlifavimas vyksta susipažįstant su įvairiomis šalių kultūromis, sutinkant naujus žmones, keliaujant, susiduriant su iššūkiais. Su kiekvienu priimtu iššūkiu aš jaučiu, kaip kyla noras padaryti kažką neįveikiamo ir papildyti savo žinių bagažą.
Kiekviena pažintis su vis įdomesniais žmonėmis suteikia išskirtinių patirčių, tačiau aš ir vėl noriu siekti ar pamatyti kažką naujo. Vis gražesnės sielos dalelės tampa ne po operacijų, o po įgytų žinių, kurios brandina tave nuo kūdikystės. Gimus mažai gyvybei, ji pradeda pildytis žiniomis, įgūdžiais, o tai lemia augimą. Ji stiebiasi tobulėdama tol, kol pasiekia dangų. Tobulybės procesas niekada nesustoja, nes tu visada esi jo nesibaigiančiame kelyje, todėl svarbiausias iššūkis yra nesustoti šlifuoti unikalių sielos dalelių įgyjamomis žiniomis.