Simona Milinytė – apie nužudytą brolį, gyvenimą JAV ir netipinę paauglystę
Šeštadienį laidoje „Bus visko“ – išskirtinis Gintarės Gurevičiūtės ir Simonos Albavičiūtės interviu iš Los Andželo, kuriame šiuo metu gyvena dainininkė Simona Milinytė. Nuo pat šešerių metų ji žinojo, kad užaugusi norėtų gyventi JAV, tačiau tikrai negalvojo, kad svajonių mieste teks atsidurti tokiomis aplinkybėmis.
Prieš aštuonerius metus per visą Lietuvą skambant vienam garsiausių Kedžių skandalų buvo nužudytas merginos brolis – kaip kerštas Simonos tėčiui, šios bylos teismo pirmininkui. Įvykis apvertė jų šeimos gyvenimą aukštyn kojomis, o Simonai įstrigo kaip žiauriausia gyvenimo drama, kurią kasmet primena... jos pačios gimtadienis.
„Brolio kūnas buvo rastas per mano gimtadienį. Todėl man kiekvienais metais yra labai skaudus jau nebe žaizdos, bet to rando pajautrinimas. Buvo laidotuvėse žmonių, kurie man sakė: „Su gimtadieniu ir užuojauta“.
Nors daugelis žmonių žino, ką reiškia atsisveikinti su artimu žmogumi, bet šios šeimos patirto skausmą susuvokti galėjo ne kiekvienas. Be to, kad jiems reikėjo susitaikyti su artimiausio žmogaus netektimi, šeima susidūrė su milžinišku psichologiniu teroru. Todėl kiekviena diena prilygo košmarui. O brendimo laikotarpį pereinančiai Simonai tai paliko itin skausmingų pasekmių.
„Man prasidėjo ne tik nemiga, bet ir kiti baisūs dalykai. Prie mūsų namų stovėjo žurnalistai. Apie mus išėjo nesąmoningos knygos, prie namų buvo paliekami vainikai ir grasinantys laiškai“.
Simona net keliems metams buvo atitraukta nuo paprasto žmogaus gyvenimo. Ji visą laiką turėjo leisti namuose. Tokio iššūkio eilinis paauglys tikriausiai nebūtų atlaikęs ir bandęs pasipriešinti. Tačiau Simona niekada nemaištavo.
„Esu kitokia. Man dvidešimt vieneri ir aš nė karto nesu ragavusi alkoholio ar buvusi klube. Aš nė karto nebandžiau cigaretės. Todėl tuomet, kada visi ėjo į vakarėlius ar draugų gimtadienius, aš buvau namie su savo šeima, juk mums buvo labai sunkus metas“.
Simona interviu prisimins ir akimirką, kai nusprendė vykti į Jungtines Amerikos Valstijas ir pirmąsias dienas ten. „Atvažiavau viena. Niekas nepasitiko. O pinigų iš tėvų prašyti nenorėjau, nuomojausi pigiausią butą. Pirmą pasitaikiusį, labai blogame rajone. Negalėjau normaliai išeiti į kiemą, nes prie tvoros stovėdavo apsvaigę vaikinai, o aplink juos mėtėsi adatų kalnai. „Man reikėjo prisijungti elektrą, vandenį, net neįsivaizdavau, kaip tai padaryti. Patarimų ieškojau „google“. Nieko nežinojau, nieko neturėjau. Tuo metu – netgi amerikietiškų teisių“.
Kaip merginai pavyko susitvarkyti su visais iškilusiais rūpesčiais, atvira išpažintis apie vienišumą, sprendimas studijuoti kriminalistiką bei bandymas pagaliau atsitiesti – apie visa tai jau šį šeštadienį per LNK.