Simonos Burbaitės atostogos: gražuolė Kroatija ir turistų nelaukianti Juodkalnija

Į tolimą kelionę S.Burbaitė leidosi liepos pradžioje. Iki šiol mergina nieko panašaus nebuvo patyrusi – automobiliu po Europą nevažinėjo, be to, ir tiek daug šalių vienu ypu nebuvo aplankiusi. O šįkart pakeliui – ir Lenkija, ir Čekija, Slovėnija, Austrija, Bosnija ir Hercogovina... Ir beveik viskas nematyta. 

S.Burbaitė skaičiuoja, kad per kelionę įveikė net 5500 km. „Geras jausmas taip keliauti. Važiuoji ir matai, kaip keičiasi kraštovaizdis... Kerti šalies sieną, pavažiuoji 10 kilometrų ir tuoj prasideda kitokie vaizdai“, – Žmonės.lt pasakojo ji. 

Tiesa, vairavo ne pati: „Tai mano draugo stichija – jis puikiai susitvarkė. O kelių buvo tikrai visokių... Aplankėme kelis lankytinus objektus, kuriuos norint pasiekti reikia važiuoti serpentinais. Jokių apsaugų, kilimas į kalną, prasilenkti su kitais automobiliais be galo sunku, jau nekalbant apie autobusus... Visokių šiurpuliukų buvo. Pati pasirinkau būti šturmanu – puikiai orientuojuosi žemėlapiuose, taigi su manimi sunku pasiklysti.“

Kelias su stotelėmis

Pagrindinis kelionės tikslas buvo pasiekti Kroatiją ir Juodkalniją. Tam važiuojant automobiliu prireikė poros dienų. 

„Visur keliai buvo nuostabūs. Ypač Kroatijoje, kur važiavome mokamais keliais. Jais gali nesukdamas galvos keliauti, mat yra visai nauji. Gerai buvo ir Čekijoje, Austrijoje. Tik per Lenkiją keliauti buvo sunku – kelyje vos kelios juostos, daug vilkikų... Tam, kad pervažiuotume Lenkiją, prireikė beveik visos dienos“, – pasakoja S.Burbaitė.

Žinoma, gal ir greičiau kelionės tikslą būtų pasiekę, jei važiuotų nestodami, bet juk norisi kiekvienoje šalyje kažką pamatyti... Užtat taip ar pirmyn, ar atgal važiuodami stabteldavo – Čekijoje po Brno miestą pasivaikščiojo, kelias pilis aplankė, Austrijoje Vieną pamatė. 

„Nustebino Čekija. Apie Austriją jau išvis nė nekalbu... Pasirodė be galo tvarkinga šalis, ten jie tikri pedantai“, – juokėsi Simona.

Karšta ir graži Kroatija

Pirmąją rimtąją kelionės stotelę S.Burbaitė pasiekė jau antrą kelionės dieną – užsuko į Plitvicos nacionalinį parką. „Nuostabūs ežerai – tokio skaidrumo ir žydrumo, kad matosi, kaip plaukioja žuvys, nors jos ir 3-5 metrų gylyje!!! Labai rekomenduoju visiem pamatyt Plitvicos ežerus, tobula vieta“, – sakė S.Burbaitė.

Na, o namus Split mieste pasiekė tik trečiąją. Apsistojo apartamentuose. „Turėjome labai gražią terasą. Ten virš galvos augo kiviai. Taip norėjau jų paragauti – galvojau, kaip smarkiai man „nuskilo“. Visgi šeimininkas paaiškino, kad valgyti juos bus galima tik po poros mėnesių“, – apgailestavo Simona. 

Be abejo, svečioje šalyje S.Burbaitę labiausiai džiugino geras oras – juk Lietuvoje vasara, bent kol kas, vėsoka... O štai Kroatijoje apie 35 laipsnius karščio vyravo.

„Vis pasekdavau per „Facebook“, kas vyksta Lietuvoje – kaip suprantu, vienas karštas savaitgalis buvo. O toliau... Mačiau, kad Lietuvoje nemažai lijo. Tuo metu džiaugiausi galinti sėdėti terasoje ir mėgautis tokiu geru oru“, – šypsosi modelis. 

Kroatijoje S.Burbaitė praleido penkias dienas, per tąlaik spėjo pamatyti nei daug, nei mažai. Pavyzdžiui, nuvyko į Hvaro salą, kuri net įtraukta į gražiausio pasaulio šalių dešimtuką. 

„Šiai salai apžiūrėti skyrėme visą dieną. Nuostabus senamiestis, labai graži įlanka... Ne be reikalo ji tame sąraše. Važiuoji sau, grožiesi levandų laukais... Tai vieta, kur pamiršti visus rūpesčius – jūra, kalnai, geras oras“, – prisimindama šypsosi Simona. 

Negaili komplimentų ir Dubrovnikui: „Tai labai fantastiškas miestas. Grįžčiau ten ir grįžčiau... Koks senamiestis! Visi stogai oranžiniai... Turiu nuotrauką, kurioje matosi stogai ir aš su oranžine suknele. Miestas paliko tik geriausią įspūdį – pasirodė kaip rojus žemėje.“

Ką jau kalbėti apie miesto paplūdimį... „Esu mačiusi daugelį Viduržemio jūros skalaujamų krantų – ir Graikijos, ir Sardinijos, ir Barselonos... Kroatijos pakrantė taip pat panaši į šias, bet būtent Dubrovniko krantinė kažkuo išsiskyrė“, – svarsto ji. 

Juodkalnija – ne turistams

Po penkių dienų poilsio Kroatijoje S.Burbaitė patraukė Juodkalnijos link. „Čia nekantravau pamatyti visą įlanką. Apsilankėme Kotoro mieste – jis tarsi įlankos širdis, labai įdomiai atrodo. Galiu pasakyti, kad gamta čia tikrai pasirodė fantastiška, bet turizmas tikrai neišplėtotas. Man atrodo, kad tokio dalyko ten tiesiog nėra...“ – svarsto S.Burbaitė. 

Ką ji turi omenyje? „Galima jausti, kad kol kas jie dar tarsi neranda savęs. Turi didelių tvarkos problemų... Pavyzdžiui, mačiau vandenin sustumtą žvyrą, daug šiukšlių – turėjau akvalangą, panėriau ir pamačiau. Liūdnas vaizdas. Matosi, kad jie nemoka su šiais reikalais tvarkytis“, – paaiškina. 

Tuo pačiu pasidžiaugia, kad lietuviai turizmo srityje atrodo kur kas labiau pažengę: „Nenoriu lyginti Juodkalnijos pajūrio su mūsiškiu, bet pasvarsčiau, kad jei jų kraštovaizdžiu, turizmu rūpintųsi lietuviai, būtų visai kitas vaizdas, pojūtis. Tikrai ten reikalus sutvarkytume. O kol kas čia negali pasijausti turistu, būti priimtas kaip toks.“

Visgi pamatyti šioje šalyje yra ką: S.Burbaitė aplankė net kelis vienuolynus, 1,5 km aukštyje stovintį mauzoliejų. „Kelionė buvo sunki būtent dėl aukščio skirtumų – tai kilome, tai leidomės, todėl kartais svaigo galva, kito spaudimas. Tai vargino. Visgi tai neužgožia įspūdžių“, – sako Simona.

Geranoriški pasirodė ir vietos gyventojai: „Jie gyvena paprastą gyvenimą. Žmonės pasirodė atsipalaidavę, perdėm niekuo nesirūpinantys. Dirba savo darbus ir tiek... Ramūs.“

Nuotykiai Bosnijoje ir Hercogovinoje – ne iš maloniųjų

Atgal į Lietuvą S.Burbaitė nusprendė vykti kitu keliu nei atvažiavo – per Bosniją ir Hercogoviną. Tačiau kelionės nebūta sklandžios – problemos pasitiko dar pasienyje. 

„Jie prisikabino, neva šioje šalyje negalioja mūsų automobilio draudimas. Bet jis galioja visoje Europoje... Kol to neparodėme pirštu, buvo labai sunku susišnekėti – jie net liepė apsisukti ir važiuoti ten, iš kur atvykome. Kalbėjo kaip su didžiausiais priešais...“ – nesuprato S.Burbaitė. 

Keistą įspūdį jai paliko ir vėliau šalyje matyti vaizdai: „Ten apėmė keistas jausmas. Daug apleistų namų, daug karo paliestų vietų, ir ta gamta tokia kitokia... Man tai pasirodė kiek niūri šalis. Jaučiasi, kad ten buvo negerų dalykų, yra likę to įrodymai. Žinoma, gal sostinėje, pavyzdžiui, kitaip.“

Kelionė atgal į Lietuvą užtruko tris dienas. Sugrįžti Simona nekantravo: „Esu naminukė – pasiilgau šeimos, namų... Ir savaitės atostogų man buvo gana. Vos įvažiavus į Lietuvą atsidariau automobilio langą, įkvėpiau mūsų oro... Visur gerai, bet Lietuvoje, kaip bebūtų, geriausia.“