Šimtametę sodybą Dzūkijoje įsigijusi pora žavi tūkstančius – apie neeilinę pravardę ir lūžio tašką: „Kur įsivėlėm?“

„Nežinia, ar tikrai (darbai) į pabaigą... Kai pats viską darai sename name, tai ilgai užtrunka. Sunku tiksliai suplanuoti, kada pavyks pabaigti įsirengti minimalius patogumus ir galėsime keltis į gamtą.

Bet mūsų idėja nėra kuo greičiau pasistatyti namą. Svarbiau mėgautis procesu – ramybėje ir gamtoje“, – paklausta, kaip sekasi įsikurdinėti, sakė Urtė Meliūnė.

Pora apie gamtos ramybės apsuptą žemės lopinėlį prie ežero svajojo jau seniai. O jų nusipirkta sodyba – pranoksta visus lūkesčius.

„Pavyko įsigyti namą, kuriame galima ne tik vasaras, bet ir žiemą leisti laiką, nes yra du pečiai, o sodyba ant upės kranto – taigi jaučiamės, kad mums labai pasisekė, gerokai pranoko mūsų lūkesčius!

Prieš pirkdami šiaip negalvojome apie galimybę kraustytis iš miesto, tik apie laisvalaikio leidimo vietą. Bet greitai šią sodybą taip įsimylėjome, kad nusprendėme, kad čia norėtume leisti visą laiką“, – kalbėjo moteris.

Sutuoktiniai įsikurti neskuba – džiaugiasi turintys kur pabėgti į gamtą, o grįžę į Vilnių randa namus, kuriuos taip pat įsirengė savomis rankomis.

„Gyvename centrinėje miesto dalyje, bute ir be balkono. Tai gyvenimas susideda iš dviejų skirtingų pasaulių – miesto ir nuošalaus erdvaus gamtos kampelio be kaimynų Dzūkijos miškuose.

Nueiname ir į kiną, ir į teatrą, ir į koncertus. Bet savaitgaliais labai jau traukia sodyba“, – sakė pašnekovė.

Gamta traukė seniai

Urtė Meliūnė pasakojo, kad gamta porą traukė visada – sunku būtų net pasakyti, kada kilo mintis išsikraustyti.

„Tiesiog visada mėgome leisti laiką gamtoje – kalnuose, iškylaudavome prie ežerų, turėjome susiradę vietelę laukiniame Latvijos paplūdimyje, ten atostogaudavome kaip maugliai be telefono ryšio.

Nemažai kartu pakeliavome, pašėlome vakarėliuose, festivaliuose ir panašiai. Natūraliai atėjo noras turėti ramų savo gamtos kampelį, kur nereiktų prie nieko derintis, ieškoti, planuoti“, – pasakojo U.Meliūnė.

Moteris atskleidė, kad svajonė apie sodybą niekam iš poros artimųjų nebuvo paslaptis, bet pirkdami ir žiūrinėdami sodybas su giminaičiais nesikonsultavo – tą darė savarankiškai.

„Artimiesiems ir tėvams pasakėme, kai jau buvome sodybos šeimininkai. Pats geriausias sprendimas! Pirmąkart sužinoję, kiek pabūgo dėl laukiančių darbų mąsto, bet dabar jau įprato ir džiaugiasi, kad turime, kas mus džiugina“, – džiaugėsi pašnekovė.

Ieškojo konkrečių dalykų

U.Meliūnė pasakoja, kad renkantis sodybą su vyru turėjo tris kriterijus: norėjo namelio ne toliau nei valanda kelio nuo namų Vilniuje, prie vandens telkinio, ir vienkiemy be kaimynų.

„Sekėsi palyginus lengvai – radome skelbime. Turbūt prisidėjo ir tai, kad pirkome netradiciniu metu. Tai buvo antras apžiūrėtas skelbimas. Nuvažiavome lapkričio mėnesį, apžiūrėjome temstant ir iki kelių sniege...

Dabar atrodo, kad neaišku, ką ten galėjome nusipirkti. Bet papirko energija, šimtamečiai ąžuolai, magiška energija, erdvė ir gamtos ramybė. Iškart pajutome, kad čia mūsų vieta“, – pasakojo pašnekovė.

Naujakuriai sodybą nusipirko iš močiutės, kuri ten gyveno visą gyvenimą, tačiau mirus vyrui gyvenimas vienkiemy jai tapo pernelyg sunkus fiziškai ir ji išsikėlė pas dukrą į miestą.

„Sodybos būklė tikrai buvo kukli, namas šimtametis, be patogumų, bet neapleistas – kūrenamas ir panašiai. Nenustebome, tik pirmais metais nieko daugiau nedarėme, kaip tvarkėmės kiemą – buvo daug šiukšlių, sandėliukų, pašiūrių“, – pradžią prisiminė U.Meliūnė.

Nuotykiai nugula socialiniuose tinkluose

Urtė ir Jonas savo nuotykiais ir įspūdžiais renovuojant šimtametę sodybą dalijasi „Instagram“ paskyroje, kur viską stebi dešimtys tūkstančių sekėjų. Urtė atvira – kad nori kurti tokį turinį, suprato jau seniai:

„Nuo pat pradžių žinojau, kad dalinsiuosi šita miestiečių kaime kelione. Man tai – kaip kūryba ir savirealizacija. Dabar smagu ir patiems peržiūrėti, tokia savotiška galerija ir priminimas mums patiems, kiek visko nuveikta.

Smagu ir tai, kad susibūrusi aktyvi sekėjų bendruomenė, iš jos gauname labai daug atgalinio ryšio, palaikymo, patarimų.“

Antakį keliantis paskyros pavadinimas „Dar vieni kaimiečiai“ atsirado visai paprastai – į kaimus besikeliančių žmonių kaip Meliūnai vis daugėja, dėl to jiems ir atėjo mintis bandyti būti dar vienais kaimiečiais.

O dalintis yra kuo – darbai užsitęsė jau ne vienus metus. U.Meliūnė pasakojo, kad ypač ilgai užtruko viena užduotis: „Jau antrus metus bandome įsirengti vonią/tualetą namo viduje. Tai mūsų pagrindinis tikslas šiai dienai ir tikrai ilgas ir sudėtingas procesas.“

„Didžioji dalis darbų – nestandartiniai. Šimtametėje troboje vykdyti darbus visai kas kita nei statyti nuo nulio. Reikia daug gilintis, mąstyti, lyginti. Fizinis darbas – paprasčiausia dalis. Sudėtingiausia – sugalvoti, ką ir kaip kada daryti.

Nuėmėme grindis, rausėme šachtas vamzdžiams, betonavome grindis, klojome šildomus kilimėlius, keitėme lubas – dabar imsimės sienų. O tada – apdailos. Tuomet laukia visas likęs namas“, – darbus vardijo pašnekovė.

Iššūkių vykdant remonto darbus vienkiemyje netrūksta – tenka ypač gerai apgalvoti, ką ir kaip darysi. Šiuo metu pora statybose darbuojasi tik savaitgaliais, o kaime parduotuvės nėra, dėl to net ir vienas pamirštas nupirkti dalykas prieš vykstant į sodybą reiškia sutrikdytus darbus. Tiesa, visa tai atperka nuostabi gamta.

„Įsigiję sodybą pradėjome mėgautis visais keturiais sezonais – matyti pokytį gamtoje. Ir vasarą, ir žiemą čia kitaip gražu ir įdomu. Stebime paukščius, medžių lapus, grybus augančius.

Sustiprėjome fiziškai, daug visko kiekvieną kartą išmokstame, užsigrūdinome, iki vėlyvo rudens maudomės savo ledinėje upėje.

Ir čia labai daug kūrybos – kur tik pažiūrėsi, gali kurti kaip nori. Jonas baigia ir santechniko, ir elektriko, ir telekomunikacijų specialybių baigia išmokti. Ir su daržais eksperimentuojame“, – džiaugėsi U.Meliūnė.

Nesėkmės atsiperka

Nesėkmių Urtės ir Jono kelionėje irgi būta – tiesa, pasak pašnekovės, tai neatėmė iš jų noro toliau darbuotis.

„Vasarą sulūžo tiltelis, per kurį patogiai galėdavome pasiekti sodybą. Teko atsinaujinti automobilį, prisijaukinti miško kelią. Buvo nemažai nerimo, kaip čia seksis, ypač žiemą.

Tada dar upė išsiliejo, buvo iki kelių vandens. Baisu buvo mašiną paskandinti.

Tuomet galvojome, kur čia įsivėlėm, bet paskui supratome, kad vis tiek nieko kito nenorėtume daryti, tik sodyboj kurtis. Dabar įpratome važinėti mišku, potvynis baigėsi ir viskas grįžo į savas vėžes“, – prisiminė pašnekovė.

O ir aršesnės oro sąlygos žiemą negąsdina – į sodybą jau užsigrūdinę sutuoktiniai važiuoja ištisus metus.

„Būname tol, kol jau pajaučiame, kad reikia nebe į upę, o jau į dušą“, – juokavo U.Meliūnė.

Kad ir kokie sunkumai užkluptų, gamtos grožis ir ramybė viską kompensuoja. Pašnekovė sakė, kad svarbiausia jiems – visiška laisvė, erdvė ir nuostabaus grožio gamta. O ir ryšys su artimaisiais čia – stipresnis.

„Gamta ir įkvepia, ir gydo, ir ramina. Kitose šalyse nebūtų jokių galimybių rasti tokį nuošalų, ramų ir pasakiško grožio kampelį, kokį čia turime.

Ir su draugais, artimaisiais atradome naują ryšį – atvyksta padėti, pasivaikščioti, pasimaudyti. Nebe kavinėje ar vakarėlyje susitinkame, o su šakėmis rankose. Labai smagi nauja bendrystė“, – kalbėjo moteris.

„O pats geriausias dalykas – džiaugtis mažais dalykais. Daug ir sunkiai dirbame, bet ir pasidžiaugiame kiekviena maža pergale. Kas mieste – savaime suprantama, čia reikalauja daug laiko, mąstymo, jėgų.

Įgyvendinus kiekvieną misiją apima didžiulė pilnatvė ir prasmė. Pagauti gerą internetą, pasiruošti betonavimui, išsibetonuoti grindis, pasijungti tekantį vandenį ir panašiai“, – pokalbį užbaigė U.Meliūnė, pridėjusi, kad dar laukia daug atradimų, nuotykių, ir kitų renovacijos darbų.