„Tai, kad žmonės savo širdį ir savo dainą patiki tavo mostui, yra pati brangiausia dovana“, – sako ilgametis chorų vadovas, vyriausias artėjančios ir šimtmetį mininčios Dainų šventės dirigentas Povilas GYLYS. Vaikystė, praleista klausantis radijo, vos keturiolikos prasidėjusi dirigento karjera ir mostui paklūstanti daugiatūkstantinė minia – gyvenimas su muzika daug pareikalavo, bet ne mažiau ir apdovanojo.
Kaip jūsų gyvenime atsirado muzika? Su kuo susiję pirmieji prisilietimai prie šio pasaulio?
Turėjau du dėdes muzikantus: vargonininką ir ansamblio „Lietuva“ artistą. Kai jie atvažiuodavo į svečius, dainos skambėdavo iki vėlyvo vakaro. Ir senelis grojo armonika, o močiutė dainuodavo. Matyt, su jų genais muzika pateko į mano kraują.
Po karo tėvai – mama Antanina, tėvelis Stasys, kilę iš Molėtų krašto, – persikėlė į Vilnių. Įsikūrė senamiestyje, netoli Šv. Kotrynos bažnyčios. Mūsų kieme gyveno ir lenkų, ir lietuvių, ir žydų, ir rusų – ten gavau pirmąsias tolerancijos pamokas. Vasarą kieme su vaikais rengdavome vaidinimus, karnavalus... Gal tai ir buvo kūrybinė pradžia?
Pokariu didelių pramogų nebuvo, bet kai namuose atsirado radijas, nepaprastai mėgau klausytis muzikos. Prisimenu, vaikas iš kaladėlių dėliodavau savo chorą. Turėjau skambų balsą, todėl ėmiau mokytis solinių dainų, koncertuoti. Dar vėliau prasidėjo muzikos mokykla, fortepijono pamokos. Ir šiandien, kai vasarą į sodybą suvažiuoja giminės, vaikai, anūkai, vakarais prie laužo visada skamba dainos.