Ar meilė iš tiesų gali pakeisti pasaulį? Šie penki istorinių porų meilės romanai įrodo, jog tikrai gali!
Ir džiaugsmuose, ir varguose, nepaisydami pasaulietiškų ar religinių įstatymų, kovodami praktiškai prieš visą pasaulį, jie sugebėjo išlikti kartu. Jų meilė ne tik kad nugalėjo visas likimo negandas, bet ir kiek pakoregavo pasaulio istoriją. Pateikiame jums pačias romantiškiausias tinklalapyje history.com aprašytas porų meilės istorijas. Jų romanai suvirpins net ir kiečiausias širdis, nes šios poros dėl meilės vienas kitam privalėjo pereiti ir ugnį, ir vandenį...
Kleopatra ir Markas Antonijus
Kleopatra VII istorijoje dažnai prisimenama dėl legendinių savo viliojimo galių ir meistriškumo kuriant apsukrius aljansus. Vis dėlto jos politiniai ir romantiniai santykiai su Romos respublikos politiku ir karvedžiu Marku Antonijumi abiem įsimylėjėliams atnešė pražūtį ir nuvertė ištisus šimtmečius klestėjusią Ptolemėjų dinastiją, kuriai priklausė ir pati Kleopatra.
41-aisiais metais pr. Kr. Antonijus apsiėmė vadovauti rytinėms Romos provincijoms ir, turėdamas politinių reikalų, pasikvietė pas save Egipto faraonę Kleopatrą. Siekdama savo grožiu suvilioti Antonijų, Kleopatra į Romą atplaukė nepaprasto grožio barža, o pati buvo pasipuošusi kaip romėnų meilės deivė Venera. Apžavėtas Kleopatros kerų, Antonijus grįžo su ja kartu į Aleksandriją ir prisiėkė visuomet saugoti Egiptą ir Kleopatros karūną. Žinoma, tokia sąjunga ypač nepatiko pirmajai Antonijaus žmonai, kuri sukiršinusi jį su Oktavianu, privertė karvedį grįžti į Egiptą. Norėdamas įrodyti ištikimybę ir meilę savo šaliai, Markas Antonijus privalėjo vesti Oktaviano seserį.
Tuo tarpu Kleopatra ir toliau valdė tuo metu itin suklestėjusį Egiptą ir pagimdė dvynius nuo Marko Antonijaus. Likus vos dviem savaitėms iki gimdymo, sužinojusi apie mylimojo išdavystę, Kleopatra ir toliau jį rėmė ir palaikė. Po kelerių metų Markas Antonijus grįžo pas Kleopatrą, mat suabejojo Oktavijaus lojalumu. Šis žingsnis įsiutino galingąjį Romos valdovą, kuris manė, kad Markas Antonijus visiškai pasidavė Kleopatros įtakai, ir šis paskelbė karą.
Įsiplieskus mūšiui, dėl savo gyvybės bijodama Kleopatra pasislėpė savo mauzoliejuje, tuo tarpu Markui Antonijui buvo melagingai pranešta, kad jo mylimoji negyva. Sugniuždytas šios žinios Markas Antonijus ryžosi savižudybei – nusidūrė kardu. 30-ųjų metų pr. Kr. rugpjūčio 12 dieną Kleopatra palaidojo savo mylimąjį. Vėliau, po pragaištingo susitikimo su pergalę pasiekusiu Oktavianu, ji su dviem tarnaitėmis užsidarė savo kambaryje ir nusižudė. Paskutinis gražiosios faraonės noras buvo atgulti kape kartu su savo mylimuoju Marku Antonijumi...
Henrikas VIII ir Ana Bolein
Tai, jog Anglija tapo protestantiška tauta, anot istorikų, lėmė labai daug faktorių. Be jokios abejonės, vienas iš jų buvo trumpalaikis, bet itin intensyvus Anglijos karaliaus Henriko VIII susižavėjimas charizmatiškąja Ana Bolein.
Iki 1525 metų vidutinio amžiaus monarchas Henrikas VIII jau buvo gerokai pasisotinęs savo pirmosios santuokos su atsidavusia katalike Katerina Aragoniete, kuriai taip ir nepavyko karaliui padovanoti taip trokštamo vyriškosios lyties įpėdinio. Netrukus monarchas susižavėjo nepaprastai gražia ir protinga savo žmonos freilina, kurios tėvas buvo ambicingas riteris ir diplomatas. Skirtingai nei jos sesuo Merė, Ana nesutiko būti tik paprasta monarcho meiluže ir bandė išgauti pažadą santuokai.
Apakintas meilės ir susižavėjimo Ana Bolein, karalius Henrikas VIII 1527 metais kreipėsi į popiežių prašydamas nutraukti jo pirmąją santuoką su Katerina Aragoniete. Gavęs neigiamą atsakymą ir paragintas popiežių kritikuojančių patarėjų 1533 metais Anglijos karalius vis dėlto slapta vedė mylimąją Aną, taip nutraukdamas bet kokius ryšius su katalikų bažnyčia ir pradėdamas reformaciją Anglijoje.
Netrukus nepaprastas susižavėjimas ir meilė savo antrajai karalienei pradėjo sparčiai blėsti, ypač, kai karalius pamatė, kad ir Ana yra nepajėgi pagimdyti jam taip trokštamo sūnaus. Praėjus vos trejiems metams po vedybų (1536 m.), karalius Henrikas apkaltino Aną panaudojus burtus, kad jis ją vestų, turėjus lytinių santykių su kitais penkiais vyrais ir incestu su broliu Džordžu Boleinu, karaliaus sužeidimu ir bandymu jį nužudyti. Visi šie kaltinimai, tikėtina, buvo sufabrikuoti siekiant įkalinti vargšę A. Bolein. Anglijos karalienės teismui pirmininkavo jos tikras dėdė Tomas Hovardas, trečiasis Norfolko hercogas. 1536 m. gegužės mėnesį teismas nuteisė Aną Bolein ir jos brolį mirties bausme sudeginant ant laužo ar nukertant galvą, priklausomai nuo to, kaip panorės karalius. Per paskutines savo mišias karalienė viešai prisiekinėjo, kad yra nekalta.
Pjeras ir Marija Kiuri
1895 metais įvykusi santuoka tarp Marijos Sklodovskos ir Pjero Kiuri pažymėjo nepaprasto bandradarbiavimo ir didžių mokslinių atradimų kelio pradžią. Poros meilė ir bendras susižavėjimas radiologija pelnė jiems pasaulinę šlovę mokslo srityje ir įkvėpė daugelį mokslininkų kartų.
1867 metais gimusi Varšuvoje (Lenkija) Marija jau nuo pat vaikystės domėjosi mokslu, 1891 m. ji išvyko į Paryžių, kur pradėjo studijuoti fiziką, o vėliau – matematiką. Čia 1894 m. ji susipažino su prancūzų fiziku ir chemiku Pjeru Kiuri (pranc. Pierre Curie). Dėl bendrų interesų ir susižavėjimo magnetizmu tarp dviejų mokslininkų greitai įsiplieskė meilė, ir po metų jiedu susituokė.
Ieškodama temos savo daktaro disertacijai, Marija Kiuri susižavėjo fiziko Henrio Becquereli‘io atsitiktiniu radioktyvumo atradimu ir pradėjo studijuoti urano spindulius. Netrukus prie šių tyrimų prisidėjo ir Marijos vyras Pjeras. 1898 metais, praėjus metams po dukros Irenos gimimo, Pjeras ir Marija atrado polonį, o po kelių mėnesių – ir radį. 1903 metais dėl didžių mokslinių atradimų ir radiacijos tyrimų pora pelnė Nobelio premiją fizikos srityje (Marija tuomet tapo pirmąja moterimi istorijoje, pelniusia Nobelio premiją).
Praėjus metams, Marijai ir Pjerui gimė antroji dukra, deja, šeimine laime pora džiaugėsi labai neilgai. 1906 m. per nelaimingą atsitikimą Paryžiaus gatvėje Pjeras žuvo. Nors buvo sugniuždyta netikėtos savo vyro mirties, Marija neapleido savo mokslinių darbų ir netrukus tapo pirmąja moterimi profesore prestižiniame Paryžiaus universitete. Vėliau Marija susidomėjo radioaktyviųjų substancijų tyrimais ir bandė įrodyti radžio poveikį gydant vėžį. 1911 metais Marija Kiuri tapo pirmuoju žmogumi pasaulyje, pelniusiu antrąją Nobelio premija. Šįkart mokslininkei ji buvo suteikta už atradimus chemijos srityje.
Marija Kiuri mirė 1934 metais nuo leukemijos (kraujo vėžio), kurią sukėlė beveik 40 metų trukę radioaktyviųjų medžiagų tyrinėjimai. Po motinos mirties radioaktyviąsias medžiagas toliau tyrinėjo Marijos vyresnioji dukra Irena, kuri, pratęsdama šeimos tradiciją, 1935 metais su savo vyru taip pat pelnė Nobelio premiją chemijos srityje.
Nikolajus II ir Aleksandra
Rusijos caro Nikolajaus II, valdžiusio 1894–1917 m., meilės istorija su Vokietijos princese Aleksandra ir tragiška jų šeimos mirtis išties pribloškia. Ši istorija kupina dramatiškų elementų ir dižiulės meilės ne tik vienas kitam, bet ir penkiems savo vaikams (Olgai, Marijai, Anastasijai, Tatjanai ir jauniausiam sūnui Aleksejui). Manoma, kad būtent ištikimybė ir begalinė meilė savo artimiesiems ir buvo didžiausia šio Rusijos caro žlugimo priežastis.
Kai 1894 m. lapkričio mėnesį Vokietijos princesė Alix (Aleksandra Fiodorovna) ištekėjo už naujojo Rusijos caro Nikolajaus II, pasaulyje pasklido kalbos. Naujajai caro žmonai buvo daromas spaudimas pagimdyti sūnų, kuris galėtų pratęsti carų giminės liniją. 1904 m. šeimoje galiausiai gimė sūnus, deja, iš motinos giminės jis paveldėjo baisią ligą – hemofiliją, dėl kurios net ir menkiausia žaizda berniukui galėjo kainuoti gyvybę. Baimindamiesi dėl savo sūnaus sveikatos sutuoktiniai kreipėsi į Grigorijų Rasputiną. Šiuo rusų valstiečiu ir mistiku carų šeima visiškai aklai pasitikėjo ir laikė jį vieninteliu žmogumi, galinčiu apsaugoti jų mylimą sūnų nuo bet kokios galimos žalos. Vis dėlto palaidas G. Rasputino gyvenimo būdas nepatiko Rusijos didikams ir šie apsimetėlį nužudė.
Po metų Rusijoje prasidėjus karui, o carui Nikolajui išvykus į frontą toli už Rusijos, šalyje prasidėjo chaosas. Iš fronto grįžusiam carui buvo įtektas ultimatumas atsisakyti sosto. Stipriai mylėdamas savo dukras ir sūnų bei norėdamas apsaugoti šeimą nuo karinės tikrovės, Nikolajus II ultimatumui pasidavė. Nuo šio sprendimo šeimą persekiojo vien tik negandos.
1918 m. naktį iš liepos 16-osios į 17-ąją, tuoj po vidurnakčio tamsiame Jekaterinburgo rūsyje Nikolajus II, jo žmona Aleksandra ir penki jų vaikai buvo negailestingai nužudyti. Perskaitęs vietos bolševikų išleistą mirties nuosprendį, Jakovas Jurovskis šovė Nikolajui į galvą – tai buvo ženklas kitiems jo egzekucijos būrio nariams pradėti šaudyti į iš anksto paskirtus taikinius. Tie, kurie žuvo ne iš karto, buvo subadyti durtuvais. Taip negailestingi ir žiaurūs bolševikai susidorojo su paskutiniuoju caru Rusijos istorijoje ir atėmė gyvybes dar be galo jauniems ir nekaltiems jo vaikams bei žmonai.
Mildreda ir Ričardas Lovingai
Baltaodis Ričardas Lovingas įsimylėjo juodaodę Mildredą Džeter dar paauglystėje. Vis dėlto sužydėjusi stipri meilė tarp šių jaunuolių nuo pat pradžių buvo lydima nesėkmių. Tuomet JAV Virdžinijos valstijos įstatymai draudė santuoką tarp juodaodžių ir baltaodžių, todėl 1958 metais įsimylėjėliai meilės įžadais apsikeitė ir susituokė Vašingtone.
Praėjus penkioms savaitėms po vestuvių į sutuoktinių namus Virdžinijoje vidury nakties įsiveržė policininkai. Prikelti jaunavedžiai buvo išvežti į policijos komisariatą. Tuomet 24-erių metų sulaukęs Ričardas Lovingas su savo žmona buvo nuteisti metams kalėjimo už Virdžinijos įstatymų nepaisymą ir visuomenės gerovės drumstimą gyvenant kartu. Negana to, pora 25-eriems metams buvo ištremta iš gimtosios Virdžinijos.
Mildreda ir Ričardas Lovingai apsigyveno Vašingtone, kur susilaukė trijų vaikų. Praėjus penkeriems metams, nepaprastai pasiilgę savo šeimos ir gimtųjų namų, mylimieji kreipėsi į garsų JAV advokatą Robertą F. Kenedį, kuris rekomendavo savanorius advokatus. Padedant gabiems advokatams, Mildredos ir Ričardo byla pasiekė Aukščiausiąjį JAV teismą. Galiausiai 1967 metais teismas nurodė, kad skirtingų rasių santuokos draudimas Virdžinijoje ir kitose 15 JAV valstijų prieštarauja Konstitucijai ir buvo paskelbtas negaliojančiu.
Triumfą teisme patyrusi pora galiausiai galėjo laimingai gyventi savo gimtojoje Virdžinijoje. Deja, likimas porai ir toliau buvo negailestingas. Praėjus keletui metų po teismo nuosprendžio – 1975-aisiais birželio mėnesį pora pateko į avariją. Į jų automobilį atsitrenkęs vairuotojas buvo neblaivus. Vos 41-erių Ričardas mirė vietoje, jo mylima Mildreda avariją išgyveno, tačiau neteko akies. Palaidojusi savo mylimą vyrą, su kuriuo santuokoje pragyveno 17 metų, Mildreda išaugino tris nuostabius vaikus ir iki pat savo mirties 2008 metais pragyveno Virdžinijoje – name, kurį jai pastatė jos brangiausiasis vyras.
Vienos garsiausių bylų JAV istorijoje herojai Ričardas ir Mildreda, kuriems derėtų padėkoti už tai, kad JAV buvo įteisinta santuoka tarp skirtingų rasių žmonių, visą gyvenimą tvirtino, kad kovojo jie visai ne dėl lygių teisių, o dėl galimybės mylėti ir būti kartu. Tai buvo kova už meilę. Ir meilė nugalėjo, tačiau negailestingas gyvenimas ir žiauri likimo ranka jų laimę sudaužė į šipulius...