Širdį verianti Daivos Žeimytės atsisveikinimo kalba: „Ką pasakytų Rokas, jeigu stovėtų čia?“

Urna su Roko Žilinsko pelenais buvo palaidota ant saulės nutvieksto ir ošiančių medžių apsupto kalnelio. Per iškilmingą laidotuvių ceremoniją grojo pučiamųjų orkestras, o Roko Žilinsko bendražygiai ir bičiuliai sakė net kiečiausią širdį suvirpinančias kalbas.

Žurnalistė Daiva Žeimytė

„Kai kunigas Kęstutis sakė pagalvoti, už ką norėtume padėkoti Dievui, aš dėkojau už tai, kad turėjau galimybę susipažinti su Roku ir už tai, kad turėjau galimybę pastaruosius metus bendrauti su juo labai artimai.

Iš tiesų visi mes kalbame apie tai, koks Rokas buvo. Visi yra teisūs sakydami, kad pirmiausia jis buvo tas žmogus, kuris stengiasi padėti visiems vienareikšmiškai, visiškai neskirstydamas žmonių.

Padėjo jis ir man, kai man buvo sunkus laikotarpis. Taip keista, kai jis atsirasdavo visiškai netikėtu momentu ir ištisai mane tempdavo iš namų, kad tik aš nesėdėčiau viena. Sakydavau „Rokai, atstok, aš niekur nenoriu eiti“, o jis liepdavo rengtis, puoštis ir eiti su juo. Visada buvo toks, kuris neleido liūdėti.

Dabar galvoju, ką šitoje situacijoje pasakytų pats Rokas. Aš manau, kad jam patiktų tai, ką jis mato. Jis būtų maloniai nustebintas, kiek daug žmonių jį myli ir gerbia, nes Rokas labai mylėjo ir gerbė žmones. Jis jų neskirstė, su visais buvo vienodas. Galbūt tai buvo jo klaida, nes taip stipriai mylėdamas ir taip stipriai atsidavęs kitiems jis neįvertino savo galimybių.

Rokas labai mylėjo gyvenimą ir tai matydavosi mažiausiose smulkmenose. Vienas paskutinių kartų, kai mes su juo susitikome, buvo tądien, kai ėjome atsigerti arbatos su labai jo mėgstamu tortu Napoleonu. Jis sukirto tokį didelį torto gabalą ir pasakė, kad paims dar vieną. Aš juokaudama pasakiau „Rokai, kalorijos...“, o jis atsakė: „Ai, žinai, gyvenu vieną kartą“. Jis džiaugdavosi ta akimirka, kurioje buvo. Jis labai mylėjo gyvenimą, labai mokėjo džiaugtis smulkmenomis ir gyventi čia ir dabar.

Rokas labai mylėjo ir gerbė žmones. Jis jų neskirstė, su visais buvo vienodas. Galbūt tai buvo jo klaida, nes taip stipriai mylėdamas ir taip stipriai atsidavęs kitiems jis neįvertino savo galimybių.

Aš ir mąstau, ką pasakytų Rokas, jeigu stovėtų čia? Manau, kad jis, taip filosofiškai pagalvojęs, pasirėmęs smakrą, kaip labai dažnai darydavo, ir pasakęs savo labai dažnai vartojamą žodį šita, pasakytų: „Aš, Rokas Žilinskas, jus visus labai myliu. Mylėkite ir branginkite vieni kitus, džiaukitės gyvenimu. Svarbiausia, tausokite ir saugokite save.“

Skrisk, mielasis Rokai, ir žiūrėk į mus iš aukštybių. Tavo palikimas yra tai, kad išeidamas tu leidai mums visiems suprasti, kad nieko nėra svarbiau nei gyventi.

Mes visi kalbame apie tai, kad Rokas buvo, o aš nenoriu to sakyti. Manau, kad Rokas yra visuose mumyse“.

Žurnalistė Rūta Sinkevičienė

„Norėčiau, kad Roko mama išgirstų, kokie mes buvome laimingi. Mus su Roku siejo ilgi ilgi metai draugystės. Mes labai linksminomės. Čia yra pilna mūsų puikaus gyvenimo liudininkų. Mes tikrai šventėme gyvenimą dirbdami iki ryto, iki nakties. Tikrai nuėjome toli savo keliais ir buvome labai laimingi.

Jaunam numirti yra nelaimė jums, artimiesiems, o jam... kaip pažvelgsi. Anapus yra daug mūsų bičiulių – irgi jau nebloga kompanija susirinkusi.

Noriu pasakyti, kad gal ir nieko baisaus mirti jaunam... Gal gyvenimas nepateisino kažkokių lūkesčių, bet Rokas nesulaukė bjaurios senatvės, kai nori mirti, bet negali. Jis nesulaukė išdavystės, jis nesulaukė bjauriausių dalykų, kurie ateina su metais ir mirė toks, koks yra – žiauriai mylimas. Mamos ir Dievo dovana turėti šitiek draugų ir būti tokiam mylimam.

Gal gyvenimas nepateisino kažkokių lūkesčių, bet Rokas nesulaukė bjaurios senatvės, kai nori mirti, bet negali.

Girdžiu – paukščiai čiulba... Manau, tos kregždutės, dangaus gyvos žirklės, jau atkirpo jam gabalėlį dangaus. Gal ten irgi yra jūra, prie kurios mes, Rokai, galbūt dar pasėdėsime.

Pasakiau kalbą ne tokią gerą, kaip tu pasakytum, bet tokių talentų kaip tu yra nedaug. Tegul amžinoji šviesa tau šviečia.“

Politikė Irena Degutienė

„Šiandien išlydime į paskutinę kelionę Roką Žilinską. Šviesų žmogų, darbštų, talentingą žurnalistą, geranorišką ir daugeliui artimu tapusį kolegą parlamentarą. Per jauną mirčiai, per gražų ir žmogiškai per šiltą, pernelyg artimą visiems jį pažinojusiems ir nepažinojusiems žmonėms.

Skaudu ir sunku susitaikyti su mintimi, kad apie šią asmenybę teks kalbėti būtuoju laiku. Liūdna, kad daugiau gyvai nematysime Roko akių, negirdėsime jo balso.

Apie išėjusius dažniausiai sakoma – šviesaus atminimo žmogus. Rokas iš tikrųjų visada bus šviesaus atminimo žmogus, mes visada prisiminsime, kad jis pats skleidė šviesą, ramybę, šilumą. Jis pats spinduliavo pagarbą šalia esančiam, toleranciją kitaip galvojančiam, žmogiškąjį palaikymą sprendžiant sunkias problemas. Rokas buvo iš tų žmonių, kurie visada sugebėdavo išlaikyti dvasinę pusiausvyrą. Taip bent mums atrodė. Žodį visada pasverdavo, o mintį apsvarstydavo ir tik tada kalbėdavo garsiai. Net pačius sunkiausius klausimus, keliančius daug ginčų, Rokas sugebėdavo svarstyti aristokratiškai ramiai, neleisdamas sau pulti į emocijas, nieko neįžeisdamas ir nemenkindamas, neužgaudamas ir neversdamas kitą žmogų jaustis blogai.

Yra toks posakis: laimė – tai galimybė sakyti tiesą, nieko neįžeidžiant. Rokas turėjo šią dovaną. Galbūt gautą iš Dievo ir lemties, galbūt paveldėtą iš tėvų ar protėvių. Šiuo aspektu jis tikrai buvo laimingas. Taip, mes žinome, kad Rokas turėjo savų nelaimių ir daug metų kovojo su savo liga, su savo demonais. Kartais nugalėdamas juos, kartais žmogiškai palūždamas ir vėl pradėdamas iš naujo. Ir visada atvirai apie tai kalbėjo.

Net pačius sunkiausius klausimus, keliančius daug ginčų, Rokas sugebėdavo svarstyti aristokratiškai ramiai, neleisdamas sau pulti į emocijas, nieko neįžeisdamas ir nemenkindamas.

Jis visada kalbėjo, ką jautė. Kalbėjo, kaip gyveno. O gyveno taip, kaip kalbėjo – atvirai, tiesiai, nuoširdžiai, nieko neslėpdamas ir nenutylėdamas. Tikėdamas, kad jo patirtis, jo nueitas kelias kažkam gali tapti keliu į išsigelbėjimą, padėti, apsaugoti. Tikėdamas, kad kažkas pasinaudos jo, kad ir skaudžia, bet išgyventa patirtimi. Toks buvo Rokas. Padėjęs ne vienam, padrąsinęs, grąžinęs viltį. Manau, kad tai mums lieka kaip pati tikriausia pilietinės ir žmogiškosios drąsos, pilietinio ir žmogiškojo bendradarbiavimo ir bendravimo mokykla.

Tokią minutę, kokią susitinkame šiandien, visada susimąstome ir prisimename, kad nespėjome žmogui pasakyti visų gerų žodžių, kuriuos galėjome pasakyti. Pernelyg skubėjome, bėgome, nespėjome tiesiog pabūti kartu, nespėjome padėkoti už tai, kad tas žmogus yra šalia tavęs. Tikras, nesuvaidintas.

Lietuvos Respublikos Seimo vardu, taip pat ir savo vardu, reiškiu nuoširdžią užuojautą visiems, kuriems šiandien skauda, kuriuos ši netektis ir nuliūdino, o svarbiausia, sukrėtė ir prislėgė. Užjaučiu velionio mamą, sesę, dukterėčią, kurią taip mylėjo Rokas, visą šeimą ir artimuosius, draugus ir kolegas, Lietuvos žiniasklaidą, mūsų politikos bendruomenę. Užjaučiu Lietuvą, išlydinčią į anapus savo išskirtinį žmogų.

Mielas ir brangus, Rokai, žinome, kad tau dažnai buvo nelengva. Tu niekada nesiskųsdavai. Tačiau kaip ir kiekvienas jautrus žmogus visada sąžiningai reaguodavai į skaudulius kitų, visada sąžiningai atsiduodavai darbui, visada gyvenai visu savimi, visomis emocijomis, visu protu, visomis fizinėmis ir dvasinėmis galiomis. Netaupydamas savęs, nepasilikdamas atsarginių išėjimų, negalvodamas apie ateitį. Tai degino tavo fizinę ir dvasinę sveikatą. Tai vargino tave. Visi žinome, kad paskutinis gyvenimo tarpsnis tau buvo ypač sunkus. Liga tave nežmoniškai išvargino ir iškankino. Dabar, mielas Rokai, ilsėkis. Ilsėkis amžinoje ramybėje ir amžinoje šviesoje. Amžinai lieki mūsų širdyse ir atmintyje. Tebūnie tau lengva gimtojo Vilniaus žemė. Ačiū už tai, kad buvai mūsų kelyje.“