Taip išvydusi dukrą Aną pasijuto tarptautinės komunikacijos specialistė Medeina ANDRIULIENĖ (32) – tas laimės jausmas nenusakomas. Ją, kaip ir kitas moteris, pandemija privertė svarbų gyvenimo įvykį pasitikti vienai, be vyro telekomunikacijų verslo eksperto Liudviko Andriulio (41).
Ar buvo neramu, kai gimdymo sąlygos pakitusios ir dėl dvasinės būsenos, ir dėl karantino?
Beveik visas nėštumo laikas buvo lengvas ir džiaugsmingas, tačiau pabaiga gerokai skyrėsi. Kadangi laukdamasi kūriau filmukus apie nėštumą, bendravau su akušerėmis, psichologėmis, laktacijos specialistėmis, pradėjau gauti daug informacijos apie besikeičiančią padėtį. Iš pradžių neramu buvo tik dėl viruso, o paskui ir dėl to, kad teks gimdyti vienai labai pasikeitusiomis aplinkybėmis.
Važiuoti į ligoninę, būti joje – kaip visa tai jums pasirodė, ką galvojote, kas nustebino, nuramino ar net prajuokino?
Juokino mažai kas, nes situacija stresinė. Tačiau tai nesusiję su vienišumu ar baime. Labai trūko praktinės pagalbos – vyras juk gali padėti panešti, paduoti, pagelbėti bendraujant. Žinoma, nenumiriau, susitvarkiau, tačiau šio laikotarpio neprisiminsiu lengva širdimi. O nustebino ir nuramino Santarų klinikų medikai ir visas personalas – viskas vyko užtikrintai ir sklandžiai, esu jiems labai dėkinga, kad sukūrė dar vieną gražią gimdymo istoriją. Netikėta gal tai, kad, pagalvojau, turbūt gatvėje nepažinčiau nei mano gimdymą priėmusio gydytojo, nei kitų nuostabių mane supusių profesionalų – veido kaukės juk paliko tik akis. Ir manęs jie nepažintų. Tokia nauja keista realybė – nežinai, kaip atrodo žmonės, kurie dalyvavo viename svarbiausių tavo gyvenimo įvykių.
Koks TAS jausmas išvydus savo mažylę?
Kad širdis išsikraustė iš kūno. Nenusakomas.
Ko niekada nepamiršite?
Be pirmojo susitikimo su dukrele, įstrigo daug momentų. Pavyzdžiui, tėčių eilė išrašant. Su kitomis gimdyvėmis juokavome, kad gali rinktis, su kuriuo namo važiuoti. Net Santarų personalas susirinko žiūrėti. Prie įėjimo kaip prie viešbučio rikiavosi tėčių automobilių eilė ir patys tėčiai su automobilinėmis kūdikių kėdutėmis. Viduje – iš šiukšlių maišų viršutinius drabužius ir batus traukė mamos ir rengėsi, šalia buvo „suparkuotos“ mobilios kūdikių lovelės. Visi su kaukėmis, daug kas ir su pirštinėmis. Vaizdas toks, kokio nematė net mūsų mamos. Žinoma, dar pirmas pamojavimas tėčiui pro langą. Nepamiršiu ir paties gimdymo – tokio potyrio, moterį gaubiančios pradžios paslapties neįmanoma nei nupasakoti, nei pamiršti.
Kodėl būtent Ana? Ar šis vardas susijęs su kokia nors giminės moterimi?
Liudviko močiutė, kuri jam labai artima, vardu Ona. Aš vaikystės vasaras praleidau Švedijoje, nuostabioje šeimoje, kurios mamos vardas yra Anna, vadindavau ją savo Švedijos mama. Ji labai prisidėjo prie mano pasaulėžiūros formavimo, yra kantriausias ir nuostabiausias žmogus. Todėl toptelėjo, kad Ona galėtų virsti tarptautine versija – Ana. Šis vardas iškart prilipo ir Liudvikui, ir man. Prasminga, dera su pavarde, norėjome, kad būtų trumpas ir patogus užsienyje – globalėjant pasauliui, mums tai atrodė svarbu.
Kokios pirmos valandos, paros namuose su mažyle?
Laukdamasi sakiau, kad esu pasiruošusi, bet neabejoju, kad būsiu nustebinta. Šitie maži kruopiukai tikrai tą moka! Atrodo, viską žinai, viskam pasiruošei, viską numatei, o jie – tik šast ir išmoko tave ko nors naujo. Vaikai man tuo ir nuostabūs – su jais esi priverstas pats nuolat tobulėti.
Kaip sesers laukė ir ją sutiko broliai trylikametis Aleksandras ir aštuonmetis Konstantinas – vyro sūnūs iš pirmosios santuokos? Su jais jūsų santykis itin nuoširdus ir artimas.
Mane nuoširdžiai nustebino, kaip gražiai jie atsiskleidė sutikę sesę, – nesitikėjau pamatyti tokios jų reakcijos ir be galo jais didžiuojuosi. Abu nekantravo susitikti, negalėjo atsistebėti – lietė, krykštavo, sprendė, ko ją išmokys ir kaip saugos. Man širdis išsilydė.