Skaistė Svidraitė – apie gyvenimą kaime, atsidavimą gyvūnams ir norą pakeisti pasaulį

Stebint šiuolaikinį jaunimą susidaro įspūdis, kad dabar visi nori tik keliauti, pramogauti, būti vlogeriais ar „Instagram“ žvaigždėmis. O jūs gyvenate kuklų, paprastą gyvenimą kaime ir tuo ką turite dalijatės su kitais. Ar tiesa, kad kad net keliauti jums yra per sudėtinga, nes esate labai jautri ir matydama svetimą skausmą labai sielvartaujate?

Jeigu ne mano globojami gyvūnai, „Facebook“ mano gyvenime nebūtų, nes jame labai daug blogio. „Facebook“ paskyros nenaudoju kaip asmeninio nuotraukų ar įvykių albumo, man ji reikalinga tik dėl prieglaudos reklamos. Nesu „Facebook“ ar Instagram žvaigždė, bet, kai kalbama apie augintinius, esu pakankamai populiari.

Nors ir daugelis dresuotojų, veisėjų, gyvūnų globėjų manęs nemėgsta dėl mano amžiaus bei jiems nepatogios nuomonės. Aš niekada nebuvau tokia kaip dauguma. Man niekada nerūpėjo lankytis vakarėliuose, nors tikrai esu buvusi ne viename. Jei atvirai, po kiekvieno vakarėlio man atrodydavo, jog praradau dalį savo gyvenimo. Nemačiau prasmės sėdėti laiptinėse su draugais ar kavinėse savaitgalį. Mieliau važiuodavau į kaimą, prieglaudą, piešdavau arba dainuodavau. Man visada atrodė, jog gyvenime turiu per mažai laiko, kad galėčiau nereikšmingai jį švaistyti.

Keliauti gal ir norėčiau, bet man per sunku, nes esu labai jautri. Man gaila gyvūnų, žmonių. Vasario mėnesį lankiausi Londone, mane tiesiog „žudė“ ir „draskė iš vidaus“, palapinės gatvėse, šiukšlės kelkraščiuose, nes tai juk teršia ne tik gatves, bet ir mus visus. Aš į viską žiūriu per daug globaliai, jog išvykus atostogų, galėčiau tiesiog darytis selfius ir kelti juos į socialinius tinklus.

Sakykite, kada ir kaip gimė meilė gyvūnams?

Meilė gyvūnams įaugus į mano kraują. Mama vis primena, kaip būdama maža vaikščiodavau kiekvieną vabalą ar kokį kitą gyvūną apsikabinusi, visada visais rūpindavausi ir tempdavau namo. Todėl nuo mažens žinojau, jog mano gyvenimas būtinai bus susietas su gyvūnais. Mano seneliai gyvena kaime, todėl visas mokyklos atostogas ir savaitgalius leisdavau pas juos, o kai reikėdavo grįžti į miestą, su ašaromis akyse mojuodavau jiems per automobilio langą ir galvodavau kaip vėl čia grįšiu. Mieste jausdavausi tarsi grandinėmis surakinta.

Būdama 14 metų pradėjote savanoriauti šunų prieglaudoje, ką jums davė ši veikla?

Labai norėjau šuns. Būtinai vokiečių aviganio. Todėl turėjau įrodyti ir parodyti tėvams, jog esu pasiruošusi juo rūpintis ir mano šuo netaps jiems našta, jei aš sugalvosiu išvažiuoti mokytis. Be to, tai buvo mano išsigelbėjimas, nes noras turėti šunį buvo toks didelis, kad aš kartais net apsiverkdavau gatvėje pamačiusi didelį šunį. Skaitydavau skelbimus internete, o gatvėje rastus benamius šunis vilkdavau namo tikėdamasi, jog galbūt kurį leis pasilikti. Net neišvardinsiu visko, ką man davė savanorystė, nes – tai suformavo ir išugdė mano asmenybę. Pažinau save, supratau ko noriu iš savęs, kitų žmonių ir gyvūnų.

Išmokau kantriai bendrauti su žmonėmis, įgijau labai daug patirties. Jau dešimtoje klasėje per vasaros atostogas mane pakvietė padirbėti veterinarijos klinikoje, veterinarės asistente. Išmokau leisti vaistus, rūpintis sužeistu ar negaluojančiu gyvūnu. Išmokau priimti ir paleisti iš gyvenimo žmones, gyvūnus. Išmokau priimti kritiką, džiaugtis mažais dalykais ir valdytis kritinėse situacijose. Galiausiai, sutikau daug įdomių, gerų žmonių, kuriuos dabar galiu vadinti Draugais. Dievinu šią veiklą, nes kasdien galiu išmokti kažką naujo ir būti tuo, kuo noriu. Tai veikla, kuri suteikia visišką laisvę man ir mano kūrybiškumui.

Papasakokite, kaip atrodo įprasta jūsų darbo diena?

Mano darbo diena yra visai paprasta. Žinoma, jei nereikia vežti gyvūnų pas veterinarus ar padėti mamai. Ryte, vos atsikėlusi, paleidžiu šunis. Lauke geriu kavą, valgau pusryčius, jei noriu, deginuosi. Po vienos šunų pamainos išvedu kitą. Su šunimis einame prie karjero, ten maudomės, žaidžiame, sportuojame. Priimu atvykusius į svečius, tvarkausi kieme, valau voljerus, pjaunu žolę, maitinu gyvūnus... Savo dienų nevadinu darbo dienomis, nes man jos kaip amžinos atostogos. Laukai, žydinčios pievos, saulė, laimingi šunys – mane pakrauna ir motyvuoja. Tačiau aš nuolat balansuoju tarp ramybės ir to, ką kartais tenka išgyventi dėl skriaudžiamų, kankinamų, paliktų ir nemylimų gyvūnų. Savarankiškai gyvūnus gelbėju ir globoju jau daugiau nei 5 metai, todėl prieglauda buvo sena mano svajonė.

Tiesiog norėjau išgelbėti visus plačiašypsnius šunis, arba kaip kažkada Agnė Zuokienė rašė „visokius ten bulterjerus“ (stafordšyro terjerus, pitbulius, bulterjerus ir kitus). Apie juos sklando begalė mitų ir stereotipų, todėl vis dar nemaža dalis prieglaudų jų vengia. Šiuo metu esu vienintelė, kuri turi tiek globojamų plačiašypsnių šunų.

Jau pusantrų metų benamiais šunimis rūpinatės pačios įkurtoje prieglaudoje. Kaip gimė idėja įkurti šunų prieglaudą ir kodėl tai darote?

Mintį, kad reikia įsteigti šunų priegladaudą, jau seniai gvildenau. Lėšas gyvūnų gydymui ir išlaikymui anksčiau rinkdavau į asmeninę sąskaitą, o tai neatrodo patikima bei profesionalu.

Norėjau savo organizacijos, kad galėčiau laužyti stereotipus ne vien apie „plačios šypsenos“ šunis, bet ir apie tuos, kurie turi įvairių psichologinių traumų. Man labai svarbi psichologinė šuns būsena, svarbu ką jis jaučia ir kaip jaučiasi. Todėl man patinka rūpintis problematiškais, „sunkaus“ charakterio šunimis.

Kaip ir iš kur į jūsų prieglaudą patenka gyvūnai?

Pas mane šunys dažniausiai patenka iš kitų prieglaudų. Aš esu už bendradarbiavimą, nes gyvūnų globėjai turėtų dirbti dėl vieno tikslo – gyvūnų gerovės. Daugelis jau žino, kad jei šuo problematiškas, galima skambinti man – jei matysiu, kad galiu padėti, tikrai paimsiu jį pas save. Būna ir tokių atvejų, kai žmonės savo augintinį iš namų atveža man. Dažniausiai man veža bulterjerus, nes žino, jog moku ir gebu jais pasirūpinti. Būna ir taip, kad pati gatvėje randu valkataujantį. Taip jau yra, kad pas mane patenka tie, kurie turi vienokių ar kitokių sveikatos ir psichologinių problemų.

Kaip paprastai tokie šunys jaučiasi ir atrodo?

Būna tokių su kuriais ilgai reikia ieškoti bendros kalbos, kiti iškart jaučiasi kaip namuose. Buvo ir taip, kad vienas šunelis, kurį perėmiau iš kitos prieglaudos, nustodavo kvėpuoti, kai tik bandydavau jį paglostyti. O dabar glostymai jam teikia didžiulį džiaugsmą.

Užsiminėte, kad jums įdomūs „sunkūs“ šunys, kaip manote, kodėl jie tokiais tampa?

Išmokyti šunį sėsti ar gulti nereikia didelio talento, o suvaldyti ir prisijaukinti agresyvų – jau reikia ir žinių, ir kantrybės. Kai susidūriau su realiomis šunų problemomis, viena jų – agresija žmonėms, supratau, jog bendras paklusnumas man visiškai neįdomus. Man įdomi šuns psichologija, jo elgesys, kodėl ir kas vyksta jo galvoje tam tikrų situacijų metu, ką jis galvoja, ką jaučia, ką sapnuoja, kaip supranta pasaulį. Tik kaip pradedi gilintis pamatai, kokie jie protingi bei unikalūs ir be komandų: „sėst“, „gult“ „greta“.

Kokias didžiausias klaidas daro žmonės, auginantys šunis?

Man labai liūdna, kai žmonės pamiršta, jog šuo – ne pliušinis žaislas ar robotas. Ir laiko juos vien tam, kad patenkintų savo trūkumus. Šuo – gyvūnas, turintis savo poreikius, bet žmonės dažniausiai galvoja tik apie save. O vėliau, kai jo poreikiai pasikeičia, gyvūnas tampa nebereikalingas, todėl ir atsiduria globėjų rankose. Liūdna, bet kai kurie šunys savo gyvenimą nugyvena vien tik tenkindami šeimininko poreikius.

Benamiai šunyčiai atlyginimo jums nemoka. Priešingai, reikia jais pasirūpinti – pamaitinti, skiepyti, sterilizuoti, o jums pačiai mokėti mokesčius, parduotuvėje susimokėti už maistą. Sakykite, iš ko jūs gyvenate? Kas jums padeda?

Globotinius man padeda išlaikyti žmonės, jie prisideda aukodami. Veterinarijos klinikoje man visada taiko neblogas nuolaidas, o tai – didžiulė pagalba. Žinau savo galimybes, todėl turiu tiek šunų, kiek šiuo metu galiu minimaliomis sąlygomis išlaikyti. Papildomai užsidirbu prižiūrėdama kitų žmonių augintinius jų atostogų ar komandiruočių metu. Kartais darau treniruotes ar vedu paskaitas mokyklose ar kitose įstaigose. Na, o jei jau visai prastai būna su finansais, visada turiu užnugarį, savo draugą, kuris dirba samdomą darbą ir man padeda.

Ar turite savanorių, kurie jums padėtų?

Nuolatinių savanorių neturiu, bet yra keletas žmonių, kurie atvyksta karts nuo karto padėti. Galbūt jų būtų ir daugiau, bet aš noriu, jog man padėtų tikrai motyvuoti žmonės, kurie suprastų, kas yra savanorystė. Nenoriu niekam jaustis skolinga. Žinoma, turiu draugių, kurios visada pasirengusios man padėti, tik negali taip dažnai kaip norėtų. Tačiau, kai tikrai reikia, jos visada yra šalia ir nudirba visus juodžiausius darbus!

Kaip galėtų prisidėti ir padėti tie, kurie gali ir nori?

Visada labai laukiu tų, kurie nori ir gali skirti dieną pasivaikščiojimui ir bendravimui su gyvūnais. Taip pat esu atvira visoms idėjoms. Priimame senas patalynes, rankšluosčius, vaistus nuo erkių ar kirminų, buitinę chemiją, popierinius rankšluosčius, šiukšlių maišus, statybines medžiagas, konservus. Na, ir žinoma, visada galima prisidėti prie veterinarinių išlaidų, nes jos labiausiai „džiovina“ kišenes.

Svajojate apie šunų psichologės karjerą, tačiau Lietuvoje niekas neruošia tokių specialistų. Kaip planuojate įgyti šią specialybę?

Aš vis dar tikiuosi, jog tokie mokslai Lietuvoje atsiras kur kas greičiau nei aš vieną koją lazdele remsiu (šypsosi). Kadangi tikrai negaliu palikti savo keturkojų , o su visais niekas manęs nepriims, todėl šiuo metu domiuosi nuotolinėmis studijomis užsienyje. Daug mokausi ir domiuosi savarankiškai, skaitau knygas, žiūriu video, stebiu ir daug analizuoju ne tik gyvūnus, bet ir žmones. Tai man labai įdomu.

Kokius tikslus sau keliate ateityje?

Mano tikslas sukurti ir atidaryti reabilitacijos centrą, kuriame būtų teikiama profesionali pagalba ne tik gyvūnams, bet ir gyvūnus auginantiems žmonėms. Tai būtų vieta, kur žmonės galėtų atvažiuoti ir pabėgti nuo problemų. Pamirštų telefonus, darbus ir tiesiog mėgautųsi gamta. O visi gyvūnai mano kieme gyventų draugiškai ir taikiai. Aš tikiu, kad meilė gali išgelbėti pasaulį. Todėl noriu, jog visi, kas atvyksta pas mane, jaustų tai, o išvažiuotų prisipildę širdis džiaugsmo ir meilės. Vieną dieną, kai pasirūpinsim savo ir gyvūnų gerove, poilsiui priimsim ir žmones.