Skaistės Semenikės atostogos Mauricijaus saloje: tikruosius džiaugsmus atrado iš naujo
Neseniai iš Mauricijaus sugrįžusios Skaistės Semenikės istorija dvelkia saule, auksinių paplūdimių augalija ir menu. „Kažkada vieną iš mano paveikslų įsigijo interjero dizainerė, gyvenanti ir kurianti Londone. Susižavėjusi minimalistiniu „Aukso luitu“, šiuo darbu Alesia papuošė savo namus, netrukus abi susidraugavome. Galima sakyti, šiltus santykius tarp mūsų įžiebė menas.“ – pasakojimą pradėjo Skaistė, su bičiule patyrusi gražiausius nuotykius rojaus kampely.
Šviestuvus Didžiosios Britanijos sostinėje kurianti Alesia Sirokina ir Skaistė Semenikė į Mauricijų iškeliavo su kaitavimą dievinančiais savo vyrais.
„Su Alesia vos susitikusios iš karto susidraugavome. Mus suvienijo menas, geras humoro jausmas ir tikrumas. Kaip ji juokais sakė, seniai ieškojo paveikslų, kurie derėtų su jos kuriamomis interjero puošmenomis, o mane žavėjo šios asmenybės paprastumas ir profesionalumas. Alesia išties motyvavo mane kaip kūrėją“, – pasakojo Skaistė.
Abi bičiulės netruko išsiaiškinti, jog ir jų antrąsias puses vienija panašūs pomėgiai.
„Kadangi vyrai mėgsta kaituoti, tai iš jų sulaukėme pasiūlymo atostogų vykti į Mauricijų. Sutikome net nedvejojusios.“
Nuvykus į Mauricijų, visiems teko šiek tiek nusivilti... Pirmas dienas lijo, ir, kaip pasakojo Skaistė, kadangi dabar ten vasara – kaitavimui sezonas pasirodė ne pats geriausias. Bet jie nosies nenukabino, tiesiog įgijo patirties ir šio sporto mėgėjams visi nuoširdžiai pataria geriau rinktis žiemos saloje sezoną. Tada galima sulaukti daugiau kaitavimui reikalingo vėjo.
Dvi keliautojų poros apsistojo Lemorn Brabante, pusiasalyje Mauricijaus pietvakariuose, kur stūkso 556 km aukščio pavienė uola. Keliautojai, žinoma, pasinaudojo proga įkopti į šį gamtos stebuklą.
Skaistė pasakojo, kad ir kokie drąsūs visi jie iš pradžių buvo, viršūnę pasiekė tik vienas iš keturių kopusiųjų, kiti paprasčiausiai šiek tiek pabūgo, pavargo.
„Buvo likę labai nedaug, bet... Tikrai baisu. Mano vyras Viktoras vienintelis pasiekė tikslą.“
Anot Skaistės, vykstantiems į Mauricijų, nepakenktų žinoti, kad mokėti gidui 120 eurų, jog įkoptumei į uolą, nereikia. „Tinkamai pasiruošę viską galite padaryti patys, nes iš tikrųjų kopimas į kalną prieinamas visiems.“ – tikino ji.
„Būtų keista, jei su bičiule neaplankytume ir vietinių meno galerijų. Abi išsirinkome „Didus Art Gallery“ ir „Vaco Galerie d'Art“. Puikiai ten praleidome laiką ir pasisėmėme idėjų. Tuo pačiu aplankėme ir Mauricijaus sostinę. Įspūdį ten paliko prancūziška, kolonijinė architektūra ir XIX amžiaus „Champ de Mars“ žirgų trasa.“
Tuo tarpu draugių antrosios pusės išbandė plaukiojimą jūrų vėžliais, žvejybą. Tiesa, vėliau vyrai sakė, jog kainos ir patirties bei kokybės santykis juos nuvylė.
„Aš asmeniškai čia atradau iš naujo vaisius, kurių niekada nemėgau. Esu alergiška daugeliui produktų, kai kuriems vaisiams – ypač. Tačiau kokosus ir ananasus galiu valgyti. Mauricijuje šių vaisių skonis buvo tiesiog dieviškas.“ – pasakojo S. Semenikė.
Turistai pasinaudojo ir keliaujančio gido paslaugomis. Visa programa turistams pasirodė įdomi, nepatiko tik vietinio asmens siūlomi restoranai.
„Viena diena su gidu Mauricijuje kainuoja 80 eurų. Jis jums parodo žymiausias vietas, įdomiai papasakoja jų istoriją, bet pavalgyti veža į restoranus su pakeltomis kainomis. Todėl rekomenduoju pasirinkus tokią pramogą, geriau vakarieniauti savo viešbutyje, kur maistas tikriausiai bus net geresnis“, – rekomendacijomis dalijosi menininkė.
Skaistė prisipažino, jog aktyvius keliautojus karštis Mauricijuje gali šiek tiek varginti, tačiau jiems visiems kelionė patiko.
„Deginomės, kūrėme naujus projektus, kalbėjomės meno kalba. Grįžau kupina naujų idėjų. Labai džiaugiuosi, sutikusi nuostabių žmonių, kurie šiais laikais – tikra vertybė.“