Skaitome knygą: Jurgita Dzikienė ir Izolda Baltutė: „Lūžio keliu“ (III)

Planuojanti, kruopšti, atsakinga ir nesileidžianti į artimas bičiulystes Goda gyvena pagal sustyguotą gyvenimo planą, kuriame pirmą vietą užimas darbas, ir nemano, kad gali būti kitaip. Tačiau artimos draugės mirtis ir laiškas ją sukrečia. Priverčia lįsti už komforto zonos ribų ir permąstyti įpročius, kasdienybę, požiūrį.

Grįždama iš Londono, kur ji atsisveikino su mirusia drauge, lėktuve susipažįsta su vyru ir pasiduoda vienos nakties nuotykiui, bandydama laužyti įsisenėjusį savo elgesio modelį. Čia ir prasideda Godos lūžio kelias, o jame – nauji žmonės, nauji jausmai, patirtys, skausmingi išgyvenimai ir praeities šešėliai.

2 skyrius

Pirmoji savaitė Pagonijoje buvo alinanti. Nors kiek atstatyti jėgas po nesuskaičiuojamų viršvalandžių darbe, sutarčių, planų, ataskaitų nagrinėjimo namie, Godai padėjo tik aiškus tikslas bei stiprus pasiryžimas kuo greičiau viską suprasti, nedideli kiekiai vyno stresui numalšinti ir žinoma bėgiojimas rytais, kurio metu mintys buvo atkakliai šluojamos nuo šiukšlių. Tai darant net muzika trukdė. Jai reikėjo tylos ir vienumos, kad dialogas su savimi duotų rezultatų. Todėl, nors ir vėlai gulusi, ji keldavosi anksti, kad gatvėse nesusitiktų kitų bėgiojančių ir ją blaškančių žmonių. Mintys lengviau tekėdavo, kojoms tyliai atsimušant į grindinį, kurį iškart palydėdavo išspirtas anglies dvideginis iš burnos.

Ritmas.

Ryžtas.

Vienatvė.

Ji sijojo viską per šiuos rėčius ir prieidavo išvadų kaip elgtis toliau.

Pavyzdžiui Austėja. Ji išmušinėjo Godą iš ritmo (pirmą darbo dieną ir visą likusią savaitę), elgdamasi ne taip kaip derėtų kolegei. Dažni apsilankymai Godos kabinete tiesiog pasikalbėti, žinutės į darbo telefoną su kvietimais išgerti kartu kavos, o kur dar elektroninis laiškas visai įmonei dėl susipažinimo - akivaizdžiai peržengta riba. Naujokės bandymai atmušti nuo savęs kolegę buvo bevaisiai. Šįkart Godai tikrai trūko ryžto ir ji nesuprato, kodėl negali Pagonijos administratorės tiesiog pastatyti į vietą. Greičiausiai, dėl to, kad Austėja atrodė geras žmogus, nors iš pirmo žvilgsnio kiek kvailoka. Gal per daug įkyri, bet tikriausiai turėjo nesavanaudiškų ketinimų. Goda spėliojo, kad kolegė dažnai apsiimdavo globoti naujokus, kol šie prisišliedavo prie kažkurių Pagonijos darbuotojų, bet Austėja nenutuokė, jog ši naujokė kitokia. Jai globos nereikia. Jai draugystės nereikia. Ji čia tik dėl darbo.

Erzino Austėjos nesupratingumas, kad naujokei reikia erdvės, negana to, trukdydavo ne viena. Paskui save dažniausiai tampydavosi pora keistų kolegių, kurios ne itin norėjo su naujoke bičiuliautis, kaip ir pati Goda su jomis. Visa situacija pamažu tapo graudžiai juokinga.

Mintys vėl atslūgo ir liko tik batų žliugsėjimas. Ji žvelgė tiesiai į upę ir įsiklausė į savo kvėpavimą.

Įįįkvėpiu. Iiiiškvėpiu. Įįįįkvėpiu. Iiiiškvėpiu.

Paprasta. Tiesiog reikėjo sekti ritmu ir viskas sustoja į savo vietas. Darbe taipogi - sekti sudaryta schema ir, neilgai trukus, Goda Pagonijoje jausis užtikrintai. Ji visada greitai pagauna esmę, greitai įsidirba ir tada darbo ritmas sulėtėja. Visada taip būdavo. Visada taip bus. Sistema senai patikrinta, ištobulinta. Belieka ja vadovautis nesiblaškant. Ir svarbiausia nepamesti ritmo.

Staiga ją aplenkė kita bėgikė ir Goda iš netikėtumo šoko į šoną. Vidutinio amžiaus moteris skuodė taip greitai, tarsi ją kas būtų vijęsis. Goda atsisuko atgal, bet teišvydo tuščią krantinę. Nusprendė trumpam stabtelėti ir atsikvėpti. Atsirėmė rankomis į kelius ir pasilenkė. Giliai pakvėpavusi, kilstelėjo galvą užmesti akį į greitai tolstančią moterį. Tas vaizdas jai kai ką priminė. Šviesių plaukų, apvalia šikna, kurios formos nenusileido populiarioms Kardašianų klano moterims, arogantiškas pasitikėjimas savimi… Godos lūpos sušoko į sarkastišką šypseną.

Kolegė iš Pagonijos - vardu Laura. Goda stengėsi neįsiminti vardų. Paprasčiau laikytis atstumo nuo žmonių, kai juos nuasmenini, bet šis atvejis buvo išskirtinis. Marketingo skyriuje dirbančiuosius ji tiesiog sunumeravo: kolegė numeris 1, kolegė numeris 2, kolega numeris 3 ir kolega numeris 4, o Laura iš komercijos skyriaus jokiam skaičiui netiko. Ji buvo išsiskirianti persona ir tikrai ne teigiamomis savo savybėmis. Susidūrimas su ja įvyko prieš pora dienų virtuvėlėje, kai Goda užsuko pasiimti vandens.

Ryškiai geltonai dažyti ilgi plaukai, sultingas kūno sudėjimas ir iššaukianti apranga, patraukė naujokės susidomėjimą, todėl ji ties tuo vaizdu užsibuvo kiek ilgiau nei derėjo. O tai užfiksavo Lauros instinktų radaras. Jai staigiai atsisukus, žydros akys akivaizdžiai šaipėsi iš rusvo pieštuko formos kelius siekiančio Godos sijono, baltų berankovių marškinėlių ir smėlio spalvos aukštakulnių. Ji lėtai nužvelgė naujos marketingo vadybininkės pečius siekiančius rudus plaukus ir skaisčią veido odą, o tada jai ant kaktos tarsi užklijavo etiketę: nuoboda.

Buvo galima spėti, jog Laura savo pačios per trumpą sijoną, palaidinę su nepadoriai prasižergusia iškirpte ir neskoningą makiažą statė šalia būtinų dalykų, kuriais pasižymėjo išskirtinės asmenybės. Cha! Įdomu, jai kas sakė, kaip ji klysta?

Dvi skirtingų kategorijų moterys, keletą minučių be žodžių kovojo… Staiga Laura nusisuko praradusi susidomėjimą ir ėmėsi toliau tyrinėti paskalų žurnalo ant piršto sukdama gumą ir vizgindama koją, užkeltą ant kitos kojos.

Ši KRŪTINĖ iškrenta iš įmonės konteksto. - Goda mintijo palikdama mūšio lauką. Nesijautė nei laimėtoja, nei pralaimėtoja. Nuojauta kuždėjo, kad jos dar turės progos kibti viena kitai į atlapus ir naujokė lengvai tikrai nepasiduos. Nesvarbu dėl ko būtų kovojama.

Stovinčią Godą pralenkė dar du bėgikai.

Darosi tiršta. Varau namo.

Apsisukusi lengva ristele leidosi gerai pažįstamomis gatvėmis į dabar jau jos, o kadaise mamai priklausiusį, butą.

Ankstyvas bėgiojimas tuščiomis gatvėmis, rytinė kava, negausūs sveiki pusryčiai tyloje, apytuštis ofisas įžengus į Pagoniją ir susikaupimas darbui iki apsaugos darbuotojui užgesinėjant šviesas - kelias savaites trukusi rutina.

Tik šiandien buvo kažkas kitaip. Goda nežinojo kas būtent, bet buvo sunku susikaupti. Kamavo nepaaiškinamas nerimas, kad tuoj gali kažkas įvykti. Ji vis tikrino tylintį telefoną, tarsi lauktų svarbaus skambučio.

Ir tada per trumpą pietų pertrauką tai įvyko.

Žiūrėdama į kompiuterio ekraną Goda bandė valgyti salotas neaptaškant padažu klaviatūros, kai jos telefonas ėmė pašėlusiai plyšauti. Ji net pašoko iš netikėtumo ir, žinoma, išmetė šakutę su salotomis ant sutarčių kopijų.

- Po galais, Goda…

Puolė rinkti išsibarsčiusius pietus nuo dokumentų ir raukėsi matydama, ko prisidirbo. Telefonas, jai baigus tvarkytis, buvo nutilęs, todėl neskubėdama servetėle nusivalė rankas ir nuėjo į virtuvėlę atsinešti vandens. Jau grįžtant, koridorius prisipildė jos telefono melodijos, tad Goda paspartino žingsnį.

Telefono ekrane švietė tėvo veidas.

Godą ėmė kamuoti bloga nuojauta.

- Labas, tėti, - vos pakėlusi ragelį pasisveikino įsitempdama lyg styga.

- Sveika, dukra.

- Kas nors nutiko? Darbo diena…

Goda su tėvu turėjo nebylų susitarimą telefonu bendrauti kas sekmadienį, kad neprarastų ryšio ir žinotų svarbiausias naujienas joms vykstant, o ne post factum, nes juk taip šeimose priimta. Ar ne? Jų santykiai nebuvo įprasti, bet abu stengėsi atlikti savo roles kuo nuoširdžiau.

- Ką tu dabar veiki?

Godai pasirodė keistas klausimas, todėl lėtai tardama žodžius atsakė:

- Dirbu ir pietauju. Kodėl klausi?

- Noriu su tavimi pasikalbėti, be jokių trukdymų iš aplinkos.

- Aš viena, tėti. Savo kabinete. Sakyk, kas nutiko?

- Gerai, - trumpa pauzė, - turiu tau laišką ir, manau, kad turėtum savaitgaliui parskristi į Londoną, kad jį perduočiau.

- Kokį laišką? Negali atsiųsti paštu? Aš tik pradėjau dirbti ir pats žinai kokie būna savaitgaliai, kai bandau įsivažiuoti, - jos balsas virpėjo.

- Suprantu… - jis trumpam nutilo, - bet šįkart atvejis išskirtinis. Tas laiškas… testamento dalis, o aš esu jo vykdytojas. Turiu įteikti jį tiesiai gavėjui į rankas, todėl būtų geriau…

Virpėdama it epušės lapas Goda jį nutraukė:

- Testamento? - jos kūnas ėmė tirpti ir ji sukniubo į kėdę, - kas mirė? - iškvėpė klausimą, nors atsakymą puikiai žinojo.

- Doroti Spencer.

Goda sulaikė kvėpavimą ir užsimerkė. Jautė kaip ašaros kyla į viršų, o širdies ritmas greitėja. Žinojo, kad jos draugė serga. Rimtai serga, bet manė, kad dar yra laiko. Ji neatsimena kada paskutinį kartą su ja kalbėjosi. Gal prieš savaitę ar dvi. Matėsi prieš pat jai išvykstant į Lietuvą. Pabandė iš paskutinio atgaminto prisiminimo apie draugę surasti tokią baigtį pranašaujančių požymių. Nieko įtartino tuomet nepastebėjo. Niekas ir dabar nekliuvo grįžtant į praeitį. Draugė kaip visada buvo linksma, optimistiška. Drąsino imtis naujo projekto, čiauškėjo kaip grįžimas į gimtinę Godai reikalingas.

Iškvėpė susikaupusį karšto oro gūsį ir nurijo seiles.

- Kada jos laidotuvės, tėti? - Godos balsas buvo vos girdimas.

- Jos jau įvyko. Šeima nenorėjo pompastikos. Ją kremavo dalyvaujant tik vyrui ir vaikams…

Goda vėl sulaikė kvėpavimą, bet šį kartą tik trumpam. Gerklinė rauda, kurią palydėjo kūkčiojimas išsiveržė netikėtai, bet ji nė nebandė tvardytis. Skausmas ir neviltis užpildė visą kūną ir Goda padėjusi ragelį, užsidengė veidą rankomis. Tėvo paskutiniai žodžiai apie užuojautą nei kiek neguodė.

Laikas susispaudė. Skausmas aptraukė kūną švinu ir Goda ėmė kūprintis. Jautė, kad šios dienos kontrolė jai slysta iš rankų ir tikrai nesugebės susitvardyti - elgtis tarsi niekur nieko. Pyktis dėl to, kad buvo palikta nuošaly, ją purtė kaip drebulys ir staiga ji suprato, kad turi kažką daryti. Iškart. Dabar pat.

Netikėtai pašokusi nuo kėdės, apsidairė. Viskas, kas buvo svarbu prieš skambutį, ėmė rodytis taip nereikšminga, todėl be didelių svarstymų užvertė visus ant stalo gulinčius segtuvus ir net neišjungusi užvertė kompiuterį. Skubėdama pro duris pačiupo rankinę nuo pakabos bei laisva ranka ant akių užsimetė tamsius akinius.

Pagonijos koridorius buvo ištuštėjęs. Pietų metas čia - šventas reikalas. Dirbant šioje įmonėje niekada nežinai, kiek teks sėdėti po darbo, o gurgiantis pilvas labai trukdo susikaupti. Tuo geriau Godai.

Ji lėkė koridoriumi vis spartindama žingsnį priešais matydama tik galutinį tikslą - Londone jai likusį laišką.

Niekas neliudijo jos sprukimo iš Pagonijos, kaip ir niekas nė neįtarė, kad čia, viename iš kabinetų, kažkieno gyvenimas netikėtai užstrigo. Net Austėja ne iškart pastebėjo Godos dingimą, bet atsainiai pasidomėjusi, kur ji galėtų būti, atsimušė į kitų kolegų abejingumą šiuo klausimu. Todėl nebevargino savo galvos teorijomis, nes planuoti savaitgalį buvo daug smagiau.

O Goda tuo metu skrydyje Vilnius - Londonas bandė užgniaužti kylančias jausmų bangas, atidėdama su jais akistatą iki kol liks viena su draugės palikta žinute. Vylėsi, kad ten ji ras atsakymus į galvoje besikaupiančius klausimus: kodėl ji nežinojo apie tikrą jos ligos padėtį? Kodėl Godai nebuvo leista atsisveikinti? Kas jos laukia dabar, kai grįžti į Lietuvą dirbti buvo Doroti Spencer mintis?

Daugiau skyrių galite rasti paspaudę čia.