Skaitome knygą: Jurgita Dzikienė ir Izolda Baltutė: „Lūžio keliu“ (IV)

Planuojanti, kruopšti, atsakinga ir nesileidžianti į artimas bičiulystes Goda gyvena pagal sustyguotą gyvenimo planą, kuriame pirmą vietą užimas darbas, ir nemano, kad gali būti kitaip. Tačiau artimos draugės mirtis ir laiškas ją sukrečia. Priverčia lįsti už komforto zonos ribų ir permąstyti įpročius, kasdienybę, požiūrį.

Grįždama iš Londono, kur ji atsisveikino su mirusia drauge, lėktuve susipažįsta su vyru ir pasiduoda vienos nakties nuotykiui, bandydama laužyti įsisenėjusį savo elgesio modelį. Čia ir prasideda Godos lūžio kelias, o jame – nauji žmonės, nauji jausmai, patirtys, skausmingi išgyvenimai ir praeities šešėliai.

3 skyrius

Londonas

Londono Lutono oro uostas atrodė sausakimšas. Orą jame siurbė eilėse besistumdantys poilsiautojai, ant rankų pakibę rėkiantys vaikai, studentai, sukritę kur papuola, bei apsiginklavę karštais gėrimais oro uosto naujokai. Net pikti apsaugos darbuotojai prisidėjo prie chaoso lėtai tikrindami bagažą ir dokumentus, keista, bet aplink Godą tvyranti sumaištis rodės jos nelietė. Nusigauti iki taksi aikštelės galėjo ir užsimerkusi. Kliūtys tarsi pačios traukėsi iš kelio. Lyg niekas nenorėtų užkliudyti vienišos ir liūdnos merginos. Tarsi jos būsena būtų užkrečiama.

Pyktis palengva slūgo, bet sielvartas stipriai įsikibęs slėgė pečius vis sunkiau. Nebeišturėdama jausmų viduje, Goda skrydžio metu tualete išsivėmė.

Iškart po to išsiverkė. Palengvėjo.

Nesigėdijo garsaus kūkčiojimo, net nekreipė dėmesio į duris barškinančias susirūpinusias stiuardeses, o tiesiog klūpėjo ant grindų tol, kol susiėmė. Kol pajuto, kad vėl turi jėgų atsistoti ir judėti. TEN ir TADA buvo pats tinkamiausias laikas atryti, kas spaudė jos gerklę ir pasiruošti tam, kas jos laukia dabar, todėl ji savęs nevaržė. Leido pačiam kūnui išsikuopti besikaupiančius toksinus dėl užklupusios nelaimės ir pasijuto kažkiek kitaip. Geriau.

Dabar palikusi užnugaryje oro uostą, ji akimis ieškojo taksi, vis dar nežinodama, kur važiuos: pas tėvą pasiimti laiško, ar į Doroti šeimos namus, išreikšti užuojautos ir sužinoti, kur palaidota draugė.

Apsisprendė tik vairuotojui pagrasinus išvilkti ją lauk, jei nepasakys, kur ją vežti, tad gergždžiančiu balsu išspjovusi Spencer šeimos adresą ir stipriai sugniaužusi ant kelių gulinčias šaltas rankas, Goda nusiteikė laukti, o tai daryti darėsi vis sudėtingiau.

Automobiliui pajudėjus, Goda nerangiai pasisuko į langą. Niekaip negalėjo atplėšti akių nuo išbalusios moters figūros atspindžio. Jos oda buvo gležna it šilkinė, o akys tuščios. Atrodė atsiribojusi, nepaslanki. Beveik mirusi. Lūpos virptelėjo pajutusios iš automobilio priekio sklindančio kondicionieriaus vėsą. Oda akimirksniu pašiurpo, bet kūnas nepajudėjo. Instinktai kažkur giliai tvinkčiojo, kad reikėtų susigūžti, susisiausti švarkelį, tačiau iki suvokimo tas niekaip nenuaidėjo.

Atidėti laiką iki kol perskaitys laišką, Goda suplanavo lipdama į lėktuvą, bet žinojo, būsiant sunku atsispirti pagundai. Privalėjo pirmiausia pareikšti užuojautą šeimai, kurios dalimi iki šiol manė esanti.

“Goda tu man kaip dar viena dukra.” - dažnai kartodavo Doroti pietaujant jos namuose šeštadieniais. Visi tos šeimos nariai pritariamai linkčiojo, bet…

Kas pasikeitė?! - smegenų jungtis persmelkė elektros srovės sklidinas klausimas. - Argi ne šeimos nariai pirmieji sužino apie vieną iš jų ištikusią nelaimę?!

Taksi automobilyje darėsi ankšta. Krūva jausmų ir prisiminimų atrodo nebetilpo į judančią metalinę dėžutę, kuri artėjant prie Spencerių namų tarsi traukėsi. Goda giliai atsiduso. Išsausėjusios akys ėmė skausmingai perštėti, o perdžiūvusios lūpos skilinėti.

Dėl kondicionieriaus. - Šovė pirma mintis į galvą ir ji su kartėliu nusišypsojo. - Tikrai dėl jo.

Mintis buvo tokia sarkastiška, tokia juokinga, kad Godos šypsena virto krizenimu. Krizenimas peraugo į skambų juoką, o šis nuvilnijo trūkčiojančiais pečiais ir sukėlė vairuotojo susidomėjimą. Pyktis, verkimas, juokas - visos šios nesuvaidintos jausmų išraiškos liejosi iš Godos viena paskui kitą, kartais net vienu metu, ir jai rodės, kad niekada nesustos. Galiausiai iš jos liks tik kaulų užvalkalas, barškantis iš vidaus kaip monetos skardinėje. Prasmekit visi skradžiai, man sunku - norėjosi šaukti kaskart taksi vairuotojui įtariai ją nužvelgiant veidrodėlyje, bet ji tylėjo. Kūkčiojo, krizeno, ginčijosi su Doroti mintyse ir tylėjo. Mono spektaklis baigėsi tik užgesus varikliui ir sunkumas prislėgė stipriau nei iki tol.

Pagaliau taksi sustojo prie Spencerių šeimos raudonų plytų kotedžo, tankiai medžiais apsodintos gatvės pabaigoje. Švietė tik vienas namo langas.

Valgomasis. - atgijo vienišas prisiminimas.

Goda negalėjo pajudėti. Akys įsikibusios to vieno vaizdo ieškojo net menkiausio judesio už užuolaidų. Vairuotojas keleivės neragino.

Jos kvėpavimas padažnėjo. Kažkur automobilyje tiksėjo sekundės. Godos skruostai kaito. Vėsia ranka pabandė juos atgaivinti. Deja. Ir toliau degė kaip žarijos. Goda pravėrė langą. Vakaras palindo po plonais marškinėliais ir nuplikė kūną. Rankomis save apsiglėbė.

Stiprus vėjas įsivėlė į šalia kotedžo stovinčio senuko ąžuolo šakas ir Godai pasidingojo, kad girdi raudą. Jos burna iš nuostabos prasivėrė ir stiklui kylant negalėjo atsikratyti šiurpios tamsos, vėl apėmusios jos jausmus. Staigiai išsitraukusi iš piniginės eurus, padavė juos vairuotojui, nesuprasdama, kodėl vyras kreivai į ją pažiūrėjo.

- Ačiū. - Išlemeno lipdama.

Pasičiupo rankinį bagažą ir nuleidusi akis į akmenimis grįstą keliuką, nubėgo link tamsiai rudų medinių namo durų.

- Goda? - nusistebėjo duris atidaręs maždaug šešiasdešimtmetis vyriškis, vos viešniai priartėjus prie namo. Matyt, pastebėjo prie įvažiavimo sustojusį automobilį šmėstelėjo Godai mintis, bet iškart ją užmiršo.

Vyriškio veidas atrodė išvagotas raukšlių ir nuovargio. Mėlynos akys sukritusios akiduobėse, o plaukai tarsi apšarmoję. Kai paskutinį kartą Goda matė Doroti vyrą, jis dar nebuvo taip stipriai pražilęs.

- Sveiki, - išlemeno Goda užsikirsdama, - nesutrukdžiau vakarienės?

Vyras atrodė pasimetęs. Žiūrėjo Godai už nugaros. Ji taip pat atsisuko. Pribėgęs taksi vairuotojas kažką neaiškiai šūkaliojo apie svarus ir Doroti vyras, nuo komodos pačiupęs piniginę, atkišo jam kupiūrą.

- Užeik. Lauke šalta. - Paragino jis viena ranka, o kita uždarė duris.

Goda stovėjo žiūrėdama į laiptus, kuriais Doroti nusileisdavo svečiams atėjus. Negalėjo patikėti, kad daugiau to nebeišvys. Ašaros ėmė graužti jau ir taip sudirgusias akis. Deividas Spenceris atsistojo šalia ir žvelgė ten pat. Matyt, suprato ką Goda įsivaizduoja, todėl susirado jos ranką ir ją spustelėjo.

- Goda?!!

Valgomojo tarpduryje pasirodė nustebusi Doroti dukra. Goda iškart puolė į jai pasiūlytą beveik vienmetės merginos glėbį.

- Kodėl jinai man nepaskambino..?! Kodėl neatsisveikino..?! - Balsas lūžo nuo ašarų, - negaliu patikėti, kad jos ne… - šnibždėjo Goda stipriai spausdama ją guodžiančią Doroti dukrą ir negalėjo sustabdyti tekančių ašarų.

- Ššššš, viskas bus gerai. Pamatysi, viskas bus gerai, - raminančiai glostydama netikėtos atvykėlės nugarą, panelė Spencer pasidavė lėtam siūbavimui, kuris panašėjo į kūdikio supimą. Emocijos slūgo, ir keistoje tyloje pasigirdo prislopinti balsai iš valgomojo. Goda staigiai sugrįžo į realybę.

- Nenoriu trukdyti, atvažiavau tik sužinoti kur jos kapas. Noriu aplankyti. - šluostėsi ašaras atsitraukdama.

- Bromptone, - išgirdo tylų Deivido balsą už nugaros, - nuvežčiau, bet …

- Nereikia. Tik paaiškinkit, kaip ją rasti.

- Gerai, - tyliai teištarė Doroti vyras ir nuo komodos paėmė popieriaus lapą su parkeriu.

Važiuodama tvankiu, perpildytu metro ji žiūrėjo į vieną tašką, neįstengdama apie nieką kitą galvoti. Traukinys sustojo, o Goda nė nekrustelėjo. Jos viduje plėtėsi keista tyla. Nebuvo minčių, jausmų, prisiminimų - tuščia. Kažkas ją netyčia skaudžiai stumtelėjo, bet iškart atsiprašė. Godai nerūpėjo. Ji net nepasuko galvos. Žvilgsnis nuslydo į praviras duris, pro kurias veržėsi lauk suspausta minia. Goda abejingai pakėlė akis į kabančią ant sienos lentelę su stotelės pavadinimu ir kažkas jos viduje netikėtai užsidegė. Nerišlios mintys kažką murmėjo apie laimingus prisiminimus, o gal apie blogą sprendimą, bet prieš pat durims užsiveriant, ji iššoko lauk ir nulėkė prie kitos rampos, kur žmonės grūdosi vidun į kitą traukinį. Goda tapo trečiu sluoksniu nuo durų, kurią antrasis su dideliu pilvu nepatogiai stūmė gilyn į vidų.

Tik kelios stotelės. - Ramino ji save, bet ne dėl nepatogumų, kuriuos kėlė perpildytas metro, o dėl to, kad nepersigalvotų, kad pagaliau padarytų tai, apie ką sau neleido svajoti paskutinius kelerius metus. Ji skubino laiką žvelgdama į praūžiančius vaizdus už lango, neleido sau abejoti, kad elgiasi teisingai. Nes JIS vis dar jos laukia. Ypač dabar, kai ji tiek daug prarado. Ir ypač dabar, kai praėjo tiek daug beprasmiško laiko.

Goda išlipo Blekvalo stotelėje. Trumpai kvėptelėjo prasmirdusio oro, kuris savo tvankumu ir užterštumu suerzino plaučius priversdamas sukosėti. Atgavusi kvapą, įjungė automatinę pavarą ir nukulniavo link Feirmonto prospekto. Puikiai žinojo, kad nuo metro iki JO namų yra šiek tiek daugiau nei pusė kilometro arba aštuonios minutės pėsčiomis. Einant pėdos grimzdo menamam smėlyje, o ji tarsi beduinas yrėsi dykuma ieškodama savo oazės. Matė tik vieną tikslą ir nepaisydama galimų smegduobių ėjo tiesiai į jį.

Goda net užmerktomis akim iš bet kurio karalystės krašto galėtų ateiti į šį daugiabutį esantį rytinėje Kanari Varf rajono dalyje, ir visai ne dėl to, kad pati netoliese gyveno keletą metų. Butas, bauginamai aukštame pastate, buvo lyg antri jos namai, kuriuose jautėsi saugi ir atsipalaidavusi. Šiame dangoraižyje esančioje mansardoje patyrė daugybę palaimingų akimirkų ir buvo su žmogumi, kuris iki šiol kaip vaiduoklis sukasi jos prisiminimuose.

Ji nejučia pakėlė smakrą, ištiesė nugarą ir žengė pro stiklines sukamąsias Ontarijo bokšto duris. Dar neišjungtu autopilotu nuėjo prie lifto. Mintinai mokėjo kelią iki jo, tad apsauginis jos net nestabdė. Matyt, palaikė nuolatine viešnia. Kuomet Goda čia buvo dažna lankytoja, budintieji visuomet sveikindavosi ir teiraudavosi, kaip ji besilaikanti. Gal ir dabar pasilabino, bet jai tai buvo nė motais.

Goda įlipo į liftą, paspaudė dvidešimt aštunto aukšto mygtuką ir surinko atmintyje įsirėžusį kodą, kad galėtų patekti į mansardą. Galvoje sukosi vienintelė mintis: trūks plyš turi JĮ pamatyti. JIS tikrai supras ją, nes visada taip buvo. Beveik visada… Tik dabar ir tai jau tapo nesvarbu. Praėjo tiek daug beprasmiško laiko… Per daug laiko ne kartu… Rodos, po tokios amžinybės JIS apkabins šią sugniuždytą moterį, priglaus prie savo tvirtos krūtinės ir ji pamirš visą geliantį skausmą. JIS pasisodins ją ant šviesios odinės sofos ir jiedu, kaip anais laikais, šnekėsis visą naktį. JIS neabejotinai palaikys ją šiuo sunkiu metu, Goda pagaliau išlies JAM savo nuoskaudas, prisipažins trejus metus svilinantį ilgesį, kuris dažnai naktimis prikelia ją iš miegų, ir galės sumerkus akis ramiai pailsėti…

Gal jo nėra? O gal jis čia nebegyvena? Tokios mintys šiuo metu netoptelėjo, ji nepaisė logiškumo ir iš lifto kabinos tiesiu taikymu ėjo prie durų.

O, Dieve mano, ką aš darau?! - dingtelėjo mintis, kai jau buvo per vėlu ir skambutis nuaidėjo bute. Skrandyje kunkuliavo nerimas, o paširdžiuose iš sujudinto ugnikalnio spjaudėsi lava.

Luktelėjus keliolika sekundžių, pirmą kartą per šią dieną, aplankė sąmoningas suvokimas, kad galbūt JO tiesiog nėra namuose. Juk ir anuomet dažnai būdavo komandiruotėse, verslo vakarienėse arba dirbdavo ofise iki išnaktų. Jam šie namai tebuvo skirti pernakvojimui.

Goda atitoko. Visi instinktai kaip gaisrinių parkas signalizavo, kad reikia apsisukti ir bėgti iš čia, kol niekas nesuuodė kokia kvailystę ji kėsinosi iškrėsti. Deja, nespėjo net sujudėti, nes tuo nušvitimo momentu, kai rengėsi apsisukti, prasivėrė durys. Tarpduryje pasirodė ir akimirksniu suakmenėjo aukštas, nuoga raumeninga krūtine ir ant klubų kabančiomis smėlio spalvos kelnėmis, vyras. Ūmai Goda pradėjo skęsti jo rudų akių bedugnėje. Nesugebėjo ištarti nė žodžio. Kojos atitirpo ir pradėjo linkti.

- Goda?! - paklausė vyras ir per sekundę paslėpė sutrikimą, kaip tą padaryti mokėjo tik JIS.

Goda tylėjo. Juto graužiančią sausrą gerklėje. Ji atbukusiu žvilgsniu vėrė JĮ kiaurai. Kažkur galvoje šmėstelėjo mintis, kad JIS visai nepasikeitęs.

- Goda, ką čia veiki? - Nerimo kupinu, bet jau švelnesniu balsu pasiteiravo jis.

- Labas… Donatai… - Lėtai tardama kiekvieną žodį prabilo.

- Gal užeisi? - skubiai paklausė Donatas ir ištiesė jai ranką, nes atrodė, kad Goda tuoj nugrius. Ji lėtai žengė žingsnį ir net nespėjus nuleisti sunkios pėdos ant grindinio veidą iškreipė agonija. Gerklę sutraukė kankinantis mėšlungis, galvoje menami vanagai ėmėsi plėšyti smegenis. Smegduobė. Bedugnė. Kūną į šipulius draskantis kritimas.

Už Donato nugaros šmėstelėjo pusnuogė, ilgakojė, šviesiaplaukė moteris.

Goda akimirksniu patraukė savo koją atgal, apsisuko ir bėgte pasileido prie lifto. Lyg jos sąjungininkas, liftas nebuvo pajudėjęs iš dvidešimt aštunto aukšto ir vos prilietus iškvietimo mygtuką atvėrė metalines duris. Goda girdėjo pavymui atskriejant šaukiamą savo vardą, bet kūnas absoliučiai nieko neklausė. Įnešė ją į kabiną, o pirštas savaime spustelėjo pirmo aukšto mygtuką, duodamas liftui skubią komandą.

Viskas baigta. - Ji skausmingai užsimerkė.

Atsirėmusi nugara į sieną Goda užvertė galvą ir nežymiai prasižiojo. Iš burnos išlėkė neaiškus garsas, primenantis sužeistos liūtės gailų riaumojimą. Kūnu perbėgo įelektrinta vibracija. Su kiekvienu aukštu artėjant link žemės darėsi vis skaudžiau ir tada liftas sunkiai dunktelėjo. Ji sėkmingai pasiekė dugną.

Vos atsidūrusi lauke Goda bėgo kiek leido jėgos. Sustojo tik tuomet, kai pritrūko oro. Aštriai alsuodama, šlapia nuo prakaito prie kūno prilipusia palaidine ir susijaukusiu sijonu, varžančiu kūno judesius, traukė smalsius kaip vapsvos geluonimi veriančius praeivių žvilgsnius. Iki šiol ji niekuomet savęs viešai neišstatydavo, kitiems matant neapnuogindavo emocijų, todėl puolė desperatiškai ieškoti nuošalaus, kuo tamsesnio kampo, kuris galėtų ją paslėpti.

Rado.

Tai buvo dvokiantis tarpas tarp namų. Čia ji ir sulindo. Atsirėmė į sieną ir susiėmusi delnais už smilkinių susmuko į supluktą žemę. Pro gerklę veržėsi rauda. Jausmai pabiro davus jiems valią. Karštos ašaros srauniai bėgo ir lašėjo visiškai nevaldomos. Goda buvo viena. Pajautė tai visa savo esybe. Buvo palikta kaip skęstantis kačiukas ir privalėjo pati išplaukti iš šitos širdgėlos. Turėjo nusiraminti ir susitvarkyti kaip tą darė ne kartą: po mamos mirties, po kambariokės nelaimės. O ji, kaip ir visi tokioj padėty, tiesiog ieškojo paramos, peties savo liūdesiui išlieti, papasakoti nusivylimą ir išgirsti, kad taip nesijaus amžinai, kad viskas kažkada baigiasi. O ką gavo? Dar vieną karmos atlygį.

Ji Donato nesiklausė prieš trejus metus, o dabar jis jai nebeturi laiko… Goda ironiškai vyptelėjo. Pasijautė kaip paauglė, kuri troško būti žemės epicentras. Kuri tikėjosi, kad pasirodžiusi ant buvusiojo mylimojo durų kilimėlio po šitiek laiko sulauks šilto jo glėbio. Visi privalėjo gedėti Doroti ir guosti Godą dėl netekties. Kaip ir tuomet, kai mirė jos mama. Tetos, dėdės, mamos draugės, kolegės guodė mergaitę, siūlė savo pagalbą, norėjo ją pasiimti pagloboti po keletą dienų, bent papietauti ar nusivesti į kiną. O tėvas valdingai tarė:

“Būk stipri, nepasiduok savigailai ir menkaverčiams jausmams. Mes išgyvensim.”

Ir išgyveno. Kiekvienas sau.

Dabar Goda jau suaugusi, patyrusi daugiau netekčių, nei anuomet ir nebenori būti stipri. Nori gedėti, verkti, savęs gailėtis ir išgyventi skausmą čia ir dabar.

Goda sunkiai pakilo nuo žemės. Rankomis atsirėmė į tamsių plytų sieną ir pabandė atgauti kvapą. Atbula ranka nusivaliusi nosį, rankinėje susirado telefoną. Tėvui skambinti nenorėjo, o ir grįžti į metro nebeturėjo jėgų. Išnirusi į žibintais apšviestą gatvę abejingai apsidairė ir pastebėjusi atvažiuojantį taksi automobilį, pakėlė ranką jį stabdydama. Atėjo laikas grįžti namo.

Daugiau skyrių galite rasti paspaudę čia.