Skaitome knygą: Jurgita Dzikienė ir Izolda Baltutė: „Lūžio keliu“ (V)

Planuojanti, kruopšti, atsakinga ir nesileidžianti į artimas bičiulystes Goda gyvena pagal sustyguotą gyvenimo planą, kuriame pirmą vietą užimas darbas, ir nemano, kad gali būti kitaip. Tačiau artimos draugės mirtis ir laiškas ją sukrečia. Priverčia lįsti už komforto zonos ribų ir permąstyti įpročius, kasdienybę, požiūrį.

Grįždama iš Londono, kur ji atsisveikino su mirusia drauge, lėktuve susipažįsta su vyru ir pasiduoda vienos nakties nuotykiui, bandydama laužyti įsisenėjusį savo elgesio modelį. Čia ir prasideda Godos lūžio kelias, o jame – nauji žmonės, nauji jausmai, patirtys, skausmingi išgyvenimai ir praeities šešėliai.

4 skyrius

***

Susimąstęs Artūras Salas įžengė į savo namus Pietų Kensingtono rajone. Kaipmat prisistatė namų ekonomė, pasisveikino ir čiupusi iš jo rankų lagaminėlį informavo:

- Pone, Artūrai, svetainėje Jūsų laukia svečias.

- Kas?

- Ponas Bartkus, - tankiai mirksėdama juodomis blakstienomis, išgąstingai pranešė vidutinio amžiaus lotynų kilmės moteris, - gal ko nors norėsite?

- Ačiū, Chuanita, bet ne. Gali eiti.

Ji nuolankiai linktelėjo ir pasišalino.

Artūras Salas savo išvaizda gąsdino daugelį žmonių: jis priminė ryklį ir tik labai gerai įsižiūrėjus matėsi, kad jo akys liūdnos, o ne grobuoniškos. Tamsūs, šonuose žilstelėję plaukai, visuomet skrupulingai sušukuoti atgal, teikė jam solidumo. Pailgas, kampuotas veidas bei įdubusios, toli viena nuo kitos esančios juodos akys grėsmingai vertindavo atsidurdavusius šalia. Nusvirę lūpų kampučiai ir siauros lūpos, atrodė, nesukurtos šypsenai, o didelė, tiesi ir plati nosis bendram vaizdui pridėjo dar daugiau grėsmės. Aukštas, plačių pečių ir vidutinio kūno sudėjimo vyras taip pat baugino savo sodriu, visuomet griežtai skambančiu balsu. Tenisas, golfas - jam buvo tik priemonės palaikyti sveiką kūną, o šachmatų žaidimas su bendraminčiais džentelmenų klube - būdas pasmailinti ir taip aštrų protą. Viskas ir visi šio vyro pasaulyje buvo kontroliuojama. Iki šiol. Nes dabar, panašu, kad dukra vėl įnešė chaoso.

- Sveikas, Donatai, - Artūras įėjo į svetainę ir laukiančiam svečiui paspaudė ranką, - kaip gyveni, vaikine?

- Sveiki, Artūrai. Dėkui, viskas gerai. Kaip Jūs?

- Visur tvarka, - sausai atsakė Godos tėvas ir priėjęs barą pildė du stiklus viskio. Bėgančio skysčio garsas, primenantis šaltinio čiurlenimą, akimirkai užpildė nejaukią tylą.

Donatas paėmė siūlomą gėrimą ir iš mandagumo prispaudė stiklą prie lūpų.

- Salyklinis škotiškas?

- Kaip visuomet - taikliai. Aštuoniolikos metų, - pasididžiuodamas Artūras kilstelėjo savo taurę ir išmaukė didelį gurkšnį.

- Kokie vėjai, Donatai? - pildamasis dar viskio per petį paklausė svečio.

- Gal žinote kur Goda? - Donatas visuomet negaišdavo laiko nereikšmingiems formalumams.

Artūras atsiduso ir susikaupęs stebeilijo į gėrimą rankoje, tarsi apie jį būtų buvęs klausimas.

- Ji grįžo čia vakar naktį ir susiradusi mano kabinete laišką, kurį jai paliko Doroti, užsidarė savo kambaryje. Chuanita sakė, kad ji, - atsikrenkštė Artūras Salas ir suvilgė gerklę viskiu, - kad mano dukra parėjo šiek tiek… Hmm… Išgėrusi. - lyg su apgailestavimu, lyg su priekaištu balse nenoriai dėstė Artūras. - Ta moteris net miegodama žino, kas vyksta šiuose namuose, - pašmaikštavo vyras tarsi norėdamas praskaidrinti niūrią atmosferą.

Tačiau Donato veide nesukrutėjo nei vienas raumenėlis. Jis atrodė susirūpinęs ir įdėmiai stebėjo priešais stovintį Godos tėvą, lyg galėtų jo veide išskaityti ką nors daugiau nei jis pasako.

- Kam tau prireikė Godos, Donatai? Sakyčiau… - teliuškuodamas viskį stiklinėje rinko tinkamą žodį: - Netikėta.

- Noriu pasikalbėti.

- Ar kalbėjot per pastaruosius trejus metus?

- Beveik.

Artūras persmeigė Donatą ryklio žvilgsniu. Dažniausiai žmonės nuo šio gesto susigūždavo ar bent nejaukiai pasimuistydavo, bet priešais stovintis oponentas nepakeitė savo pozicijos ir nekantriai laukė atsakymo.

- Chuanita! - netikėtai šūktelėjo Artūras.

Tuojau pat į svetainę prisistatė vietoje nenustygstanti ekonomė.

- Kur Goda? - angliškai paklausė jis.

- Panelė Goda išvyko su Andriejumi iš pat ryto.

Artūras išsitraukė iš mėlynų velvetinių kelnių telefoną ir suradęs numerį, paspaudė skambinimo mygtuką. Pasiteiravęs, kur dabar yra vairuotojas su jo dukra, liepė informuoti, jei jie iš ten pajudėtų.

- Kur ji? - Donato klausimas nuskambėjo Godos tėvui nespėjus baigti pokalbio.

- Kapinėse. Bromptone. - Padėdamas telefoną šalia viskio butelio ištarė Artūras ir baigė tuštinti stiklą.

- Važiuoju ten, - Donatas paliko mažai paliestą viskį ant stalo ir pasuko link išėjimo.

- Nemanau, kad tai gera mintis, vaikine…- Godos tėvas sumurmėjo labiau sau nei Donatui, nes pastarasis jau buvo išlėkęs.

***

Apsivilkusi nutrintą universiteto laikų džemperį, per kelius suplyšusius melsvus džinsus, užsimovusi baltus konversus, Goda sėdėjo sukryžiuotomis kojomis tarp daugybės paminklų ir kryžių. Ji atvažiavo į kapines prieš kelias valandas, bet visiškai nejautė bėgančio laiko. Krepšyje atsivežė iš tėvo baro nukniauktą viskio butelį ir vienoje rankoje laikydama jau nugertą puslitrinį spoksojo į Doroti paminklą.

- Visada man sakei, kad svarbu užbaigti viską iki galo. O pati? Užbaigei? A? - vis gurkšteldama stipraus gėrimo su paminklu šnekėjo Goda. - Kažkaip nepanašu… Išėjai kažkur TEN, - viena ranka mostelėjo aukštyn, - ir net nepaskambinai atsisveikinti. Kiek čia yra nuo tos Lietuvos? Per kelias valandas būčiau parlėkus.

Ji atsiduso, atbula rankove nusibraukė riedančias ašaras nuo skruostų.

- Paliko mama, paliko Donatas. Įsivaizduoji kaip pasijaučiau, kai sužinojau, kad ir tu mane palikai? Esu pamestinukė, - sukūkčiojo Goda. - Žinau, žinau, - bakstelėjo pirštu į Doroti kapą, - tu pasakytum, kad aš turiu tėvą, kuris rūpinasi manim ir taip toliau. O aš vis tiek sakau, kad jis apsėstas kontrolės. Čia kažkokia iškreipta rūpesčio forma, nemanai? A? - ji gurkštelėjo didelį gurkšnį viskio ir vos neatpylė jo atgal. - Ir kaip galima mėgti tokį baisų gėrimą?

- Jis nebaisus. Tu tik nemoki jo gerti. - Pasigirdęs balsas už nugaros privertė Godą sustingti.

- Nieko tokio… Čia kapinės… Normalu, kad man vaidenasi, - sumurmėjo pati sau ir numetusi butelį šalia kojų suėmė delnais galvą, suleisdama pirštus į plaukus.

- Manai, aš vaiduoklis? - vėl nuskambėjo sodrus balsas.

Goda papurtė galvą. Gal tokiu būdu vaiduoklis išnyks. Ji pajuto už nugaros kelis sunkius žingsnius ir tuomet vaiduoklis prisėdo šalia jos. Goda žvilgtelėjo iš padilbų.

- Ko TAU čia reikia? - užsipuolė siekdama butelio, tačiau Donatas vienu vikriu judesiu pačiupo jį pirmas.

- Užjaučiu dėl Doroti, - ištarė Donatas ir įsistebeilijo į apsiblaususias, bet sklidinas įtūžio Godos akis.

- Kas tau darbo? - atžagariai burbtelėjo nusisukdama. Bus saugiau kaip įmanydamai vengti jo žvilgsnio.

- Ar tu pyksti ant manęs?

- O turėčiau?

- Ko vakar buvai atėjus?

Goda pamiršo vangstytis akių kontakto ir atsisukusi piktai dėbtelėjo į jį.

- O ką?! Sukliudžiau vakarėlį?!

Donatas suraukė kaktą. Žiojosi kažką sakyti, bet supratingai užsičiaupė ir nutylėjo. Pažinojo Godą. Tokiu metu geriau nesivelti į žodinius karus.

Goda nežymiai papurtė galvą ir vėl nusuko žvilgsnį į paminklą. Širdyje siautė uraganas, liejosi potvynis, o po kojomis vyko tikrų tikriausias žemės drebėjimas.

- Eime, parvešiu tave namo, - jis ištiesė ranką, kad Goda galėtų atsistoti, bet nudeginusi Donato plaštaką žvilgsniu, pati sunkiai išsikerėbliojo ir pradėjo nelygiai vinguriuoti tarp kitų kapų.

- Ačiū, susitvarkysiu.

- Goda, leisk tau padėti, - ramiai, tačiau šiek tiek įsakmiu tonu paprašė Donatas.

- Padėti?! Ką, po galais, tu nori man padėti?! Keliauk su savo pagalba ten iš kur atėjai! Man nereikia nei tavo norų, nei pagalbos! Atšok! - klykė ji visa gerkle nepaisydama kokioje ramybės zonoje randasi. Prie kitų antkapių sustoję žmonės karpė ją pastėrusiais žvilgsniais.

- Tai ko vakar pati atėjai?

- Suklydau.

- Parvešiu tave namo, pamiegosi, išsiblaivysi ir pasikalbėsime.

- Nešdinkis, Donatai! Iš-nyk!

Goda matė kaip jo veidas skausmingai sutrūkčiojo ir lūpos pavirto į plonytę liniją. Suprato, kad karčiai įgėlė. Kelio atgal jau nebuvo, nuėjo per toli, bet atsiprašyti neketino. Ji išsitraukė iš kišenės šiek tiek apsilanksčiusius akinius nuo saulės, užsimaukšlino juos ant nosies ir apsisukusi nuklibinkščiavo link išėjimo, kur laukė tėvo vairuotojas.

***

Donatas jos nesivijo. Liko stovėti toje pačioje vietoje ir žiūrėjo jai įkandin, kol Goda pasiekė kapinių vartus. Matė, kaip išsekusi moteris įsėdo į automobilį ir ekipažas dingo jam iš akių. Atmintyje šmėstelėjo prisiminimas iš paskutinio jų pokalbio jo biure. Tada jis nesusivaldė, prišnekėjo jai dalykų, dėl kurių po to gailėjosi, tačiau nesugebėjo laiku peržengti savo ego ir atsiprašyti. Bandė su ja susisiekti, surasti kur ji dirba, kur gyvena… Bergždžiai. Per daug mėnesių buvo praėję, jos pyktis per giliai įsišaknijęs. Artūras laikėsi Šveicarijos politikos, nesikišo ir kartojo, kad kai norės pati atsiras, o Doroti ištikimai slėpė jos buvimo vietą, naują telefono numerį ir kitą informaciją padarė neprieinamą net įgudusiems šnipams. Donatas persibraukė ranka tamsius plaukus ir pajuto viduje kylantį erzulį dėl šios nekontroliuojamos situacijos ir moters, kuri jo gyvenimą antrą kartą verčia aukštyn kojomis. Jam prireikė dar kelių akimirkų, kad sugrįžtų į savo pradinę būseną. Tuomet išsitraukė iš džinsų kišenės telefoną, surinko Artūro Salo numerį ir informavo, kad Goda išvyko su vairuotoju.

***

Goda kelias dienas sėdėjo savo kambaryje ir atsisakė su bet kuo bendrauti. Išgirsdavusi trinktelint laukujes duris pažvelgdavo pro langą ir pamačiusi, kad išvažiuoja tėvas arba Chuanita traukia į turgų, Goda nusileisdavo žemyn, prisikraudavo menkaverčių užkandžių, nušvilpdavo iš baro ką nors svaigaus ir slinkdavo atgal į savo urvelį. Retkarčiais užsnūsdavo, kartais užsidėdavo ausinuką ir klausydavosi muzikos, pasinerdama į paauglystės melodijų pasaulį. Ji stengėsi atsijungti nuo proto ir širdies, kur paeiliui užvirdavo sriuba su Doroti ir Donato prieskoniais. Kas ją nuvedė į Ontarijo bokštą? Kokių velnių jinai ten nuėjo? Ko tikėjosi iš to susitikimo? Po skyrybų su Donatu ji tyčia dingo iš Londono. Ėmėsi darbų Airijoje, Kanadoje, buvo net Australijoje, kad tik kuo toliau nuo jo. Tėvas užsimindavo apie Donato vizitus ir skambučius, apie netyčinius susitikimus kažkokiam džentelmenų klube. Jis gal metus nesiliovė jos ieškoti, bandė pasikalbėti, bet Goda buvo pernelyg įpykus ir įsiskaudinus. Tuomet dar Doroti įpylė alyvos į ugnį pareikšdama, kad kažkas bandė įsilaužti į įmonės serverį, tarp eilučių duodama suprasti, kad tai Donato hakerių darbas. Goda tuomet įsiuto, bet kuo atkakliau jis bandė su ja susisiekti, tuo labiau ji užsispirdavo to išvengti. Ir pagaliau jis, matyt, pavargo.

Ką gi… Praėjo treji metai ir ji pati nusibeldė į jo namus: susitaršiusiais plaukais, apsiglamžiusiais drabužiais, pobaisiu nuo ašarų veidu ir, kas be ko, apgailėtinos psichologinės būsenos - kiekvienas nesitvertų džiaugsmu išvydęs ant slenksčio tokią savo buvusiąją.

Prieš akis vėl šmėstelėjo blondinė Donato namuose. Goda nervingai, drebančiomis rankomis užsivertė vyno butelį, bet jau niekas neištekėjo ir nusviedė stiklo tvarinį ant žemės sukeldama duslų dunktelėjimą. Po kelių minučių pasigirdo beldimas į duris, lydimas rūstaus tėvo balso:

- Goda, duodu tau minutę atidaryti duris arba pakviesiu ką nors jas išlaužti!

Ji pavartė išvargusias akis ir toliau tylėjo, kaip kiekvieną kartą, kai tėvas arba Chuanita belsdavo siūlydami pasikalbėti, pavalgyti, išeiti pasivaikščioti ar dar ko nors.

Artūras dar kartą pabeldė, šįkart stipriau ir Godą pervėrė pykčio srovė. Ji staigiai šoko nuo lovos ir įdūkusi atidarė miegamojo duris:

- Ko pristojot?! Kas yra?

Artūras lėtai akimis pervedė jos kambarį ir jo ryklio veidą iškreipė pasibjaurėjimas. Visur mėtėsi traškučių, sausainių, guminukų maišeliai, tušti vyno, tekilos ir viskio buteliai. Dukra taip pat atrodė ne ką geriau nei kambarys: nesipraususi, plaukai riebaluoti ir sulipę, drabužiai išmurzoti kažin kokio maisto dėmėmis, nuo jos dvokė kaip nuo konteinerio. Jis nežinojo ar pykti, ar jos gailėti. Per daug įtūžio jau buvo išmėžęs ant dukros po motinos mirties. Bet šitas vaizdas jam draskė net tik akis, o ir širdį.

- Iš kur visas šitas brudas?! - iškošė tėvas pro sukąstus dantis.

Goda sarkastiškai nusiviepė:

- Cha… Nežinojai, kad Salo pilyje galima rasti tokio gėrio?

- Toli gražu čia gėriui. Šlamštas. O tu?

- O ką aš?

- Į ką pavirtai?

- Nebepanaši į tavo mažąją princesę? - pagieža jos balse sproginėjo it spragėsiai mikrobanginėje.

- Tikrai nepanaši. Susitvarkysi pati ar kviesti Chuanitą?

- Ne. Ne, ačiū. Man patinka ir taip.

- Gana! - užriaumojo Artūras ir Goda, ūmai atmintyje švystelėjus seniai pamirštam instinktui, išsitiesė lyg kareivis. - Užtenka čia šito jovalo ir tavo maišto! Geras žmogus buvo Doroti, bet ir geri žmonės miršta. Ką dabar gersi be sustojimo, valgysi atliekas ir žliumbsi kiaurom parom?

- Tu… Tu nieko nesupranti! - atitokusi po griežtos komandos, Goda puolė į gynybinę poziciją, bet nesugalvojo nieko protingo.

- Viską aš suprantu! - nukirto Artūras ir nutaisęs griežtą veido išraišką bei grūmodamas rodomuoju pirštu, lėtai tarė: - Dabar pat eini į dušą, išmeti šituos prašvinkusius skarmalus, išsimaudai. Chuanita per tą laiką iškuops šitą mėšlą, o tu išsimiegi ir nulipi žemyn vakarieniauti.

Goda tokio įniršusio tėvo nematė nuo mokyklos baigimo, kai buvo kaip reikiant prisivirusi košės. Toks sužvėrėjęs, ryžtingai riaumojantis Artūras tapo panašus į alkaną lokį.

Godai nekilo noras priešintis, atrodė, kad kažkas ją ir vėl verčia paklusti. Ji linktelėjo galva tarsi Pelenė piktajai pamotei ir patraukė link vonios kambario.

- Ir dar, - sustabdė tūžlus tėvo balsas, - rytoj, po pusryčių, Andriejus nuveš į oro uostą, užsakiau tau bilietą skrydžiui į Vilnių.

- Ką? - negalinčiomis patikėti akimis Goda atsisuko į tėvą. - Tu mane išvarai..???

- Manyk kaip nori. Privalai grįžti į darbus ir nedaryti gėdos nei sau, nei Doroti…

Goda žiojosi ginčytis, bet persigalvojo. Keliskart tankiai sumirksėjo ir apsisukusi nusliūkino į vonią. Negrabiai nusirengė jau beveik prie kūno priaugusius rūbus ir sumetė juos į skalbinių dėžę. Atsukusi vandenį, įlipo į dušo kabiną ir mėgavosi šiltos srovės tekėjimu per visą kūną. Pamažu atkeliavo švaros jausmas ir smegenyse augo suvokimas kokioje šiknoje per šias dienas atsidūrė.

Goda Salaitė nieku gyvu neleistų sau pabėgti iš darbo niekam nieko nesakius, negertų iki užsnūdimo su buteliu rankose arba dar geriau - kapinėse. Ji nei už ką pasaulyje neapsirengtų senų, nudriskusių darbužių ir nepasirodytų jais toliau už namo laukujų durų. Jos realiame gyvenime kiekviena klostė turėjo savo vietą, o netikėta raukšlė būdavo greit pašalinama. Goda Salaitė apgalvodavo savo žodžius ir veiksmus… Dievaži, ji aptemusia sąmone nuvažiavo pas Donatą ir negana to pabėgo iškėlusi nebylią sceną. Vanduo šios gėdos nuplauti neįstengė. Staiga, Goda prisiminė, kad Donatas buvo atvažiavęs į kapines. Atmintyje iškilo jo rudos akys, kuriose žėrėjo auksas ir… švelnumas. Goda papurtė galvą. Ne, ne, ne. Joks ten švelnumas. Tik užuojauta ir gailestis.

- Tėvas teisus, reikia susigrąžinti kontrolę ir aišku kuo greičiau nešdintis iš Londono. Kuo toliau… nuo JO.

Apsisiautusi nuogą, dar drėgną kūną chalatu Goda išėjo iš vonios. Prablaivėjusiomis akimis pamačiusi kambaryje tvyrojusią betvarkę, iškart puolė tvarkytis, nelaukdama, kol pasirodžiusi Chuanita tai padarys už ją.

Tačiau namų ekonomė tarpdury išdygo visai netrukus. Draugiškai šyptelėjusi šeimininko dukrai, atkišo šiukšlių maišų ritinėlį, nuo kurio prieš tai nusiplėšė vieną maišą sau, ir nieko nelaukdama pasilenkė rinkti tuščius butelius bei maisto likučius. Tiesiog taip paprastai. Be jokio smerkimo ar skvarbių žvilgsnių tarsi panašiai, kaip paskutines kelias dienas, Goda elgtųsi metai iš metų ir jau visi būtų pavargę kažkaip reaguoti. Dėkingumas Chuanitai nušvito kartu su šypsena ir ji dar uoliau puolė padėti namų ekonomei kuopti kambarį.

Kurį laiką abi tvarkėsi be žodžių, nebyliai pasidalinusios erdves. Goda vėl skendėjo mintyse apie praėjusias dienas ir jautė kaistančius skruostus dėl savo poelgių spontaniškumo. Galvojo apie grįžimą į Lietuvą, neaiškią padėtį darbe, apie tai kaip nebeturėdama savo artimiausios draugės neturės kam išlieti širdies, kad nebeužmegs tokios artimos draugystės, nes tikrosios jos neįmanoma pažinti, nepabuvus jos praeityje…

Ir staiga ji sustingo. Tikrinant palovį, Godos ranka užčiuopė popierių. Žinojo kas tai, kam tai, bet sugniaužus voką rankoje, vis tiek bijojo ištraukti jį į dienos šviesą. Ieškojo jo. Bijojo, kad bus praradusi. Gal pakeliui į kapines. Gal grįžtant atgal. Manė pradangino paskutinius draugės žodžius ir mintis skirtus jai. Priklaupė ant medinių grindų ir galva atsirėmė į minkštą lovos kraštą. Kūnu nuvilnijo palengvėjimas. Ranka palengva išslydo iš po lovos tarsi iš kokios glotnios pirštinės ir Goda nuleidusi akis žemyn, pagavo ant voko nusėdusį savo vardą. Sulaikė kvėpavimą jausdama, kad atėjo akimirka, kai sužinos kas viduje, nebeatidėlios akistatos, o pasiners į ją ir išgyvens. Nė neišgirdo Chuanitos atsargiai užveriamų durų.

Goda apsisuko. Saulė švietė tiesiai į ją pro pravirą didžiulį langą. Akys vis dar bijodamos šviesos prisimerkė ir galva pakrypo taip, kad ant voko kristų šešėlis. Užkišusi pirštą atsargiai praplėšė lengvai priklijuotą voko kraštą ir ištraukusi perlenktą popierių įniko skaityti:

Miela, Goda, Kolege, Artima Drauge, Dukra,

Turbūt dabar ant manęs tiesiog širsti. Nujaučiu, kad nė neperskaičiusi šio laiško, užsipuolei mano vyrą, vaikus, savo tėvą… Nereikėjo. Jie visi bandė mane perkalbėti dėl šio mano sprendimo - tave atriboti, bet aš nepasidaviau įkalbama. Atsiprašau. Nuoširdžiai atsiprašau, kad taip išėjau. Atleisk, kad nepaskambinau. Neparašiau, kad grįžtum. Suklaidinau dėl savo ligos rimtumo paskutinį kartą, kai matėmės. Tądien buvo sunku suturėti ašaras ir per stipriai tavęs neapkabinti atsisveikinat. Nepyk, kad viskas būtent taip, o ne kitaip. Tiesiog imk ir man atleisk. Nes neturėjau tikslo tavęs skaudinti. Nenorėjau tavęs nuo savęs nustumti tokiu sunkiu man laiku, bet…

Tu mane gerai pažinai. Žinai, kad dėl artimiausių žmonių, aš galiu paaukoti viską. Net save. Paskutines mūsų abiejų neįkainojamas akimirkas, paskutinį pokalbį, patarimus ir atsisveikinimą. Aš visa tai iš mūsų atėmiau, kad tu pagaliau išgirstum, ką tau kartojau ne kartą. Kas tau visada atrodė nereikšminga, o man linko pečiai dėl tavo aklumo. Išgirsti žodžiai nublanksta, pasimeta laike, o tai kas parašyta - liks. Įsispaus tavo akių rainelėje, persekios tave sapne ir pabudus. Tavo regimoji atmintis neleis mano laiškui dingti, todėl privalėsi jį matyti, kol suprasi, ką norėjau tau pasakyti:

Mėgaukis gyvenimu. Elkis impulsyviai. Kartais tiesiog negalvok.

Žinau visus tavo argumentus prieš. Jie visi logiški, pateisinami. Turėjai sunkią vaikystę. Mama mirė, kai buvai trylikos metų mergaitė. Tėvas užuot tave guodęs, išsiuntė mokytis į Vokietiją ir paliko netektį išgyventi vienai. Žiaurius elgesys. Suprantu. Jis gedėjo savaip. Bet ar tai priežastis atsiriboti nuo suartėjimo su kitais? Jau girdžiu tave sakant: bandžiau. Tavo kambariokė tik pirmas nevykęs bandymas. Jos klaidingi sprendimai - ne tavo kaltė. Ji - geras žmogus, bet ir tokie klysta. Jūs abi buvote jaunos, bet tu atsisakei pabandyti narkotikų, žinojai to pasekmes, o ji negalvojo. Padaugino, atsidūrė ligoninėje, bet išgyveno. Ar žinojai, kad ji dabar sukūrusi šeimą gyvena Vokietijoje? Augina dvi gražias mergaites, kurios labai panašios į ją pačią. Nustebai, kad apie ją žinau. Pasidomėjau. Norėjau tau apie ją papasakoti prieš išeinant.

Mėgaukis gyvenimu. Elkis impulsyviai. Kartais tiesiog negalvok.

Dabar gulėdama lovoje apsupta savo mylinčios dukros, atsidavusio vyro ir sūnaus, noriu tau pasakyti, kad darbas nėra viskas gyvenime. Turi sukurti šeimą. Suteikti progą sau vėl pamilti. Susilaukti vaikų ir juos auginti atvira širdimi.

Nebesislėpk už savo griežtos dienotvarkės, gyvenimo plano ir viskam sukurtų schemų. Pasielk beprotiškai. Netikėtai sau pačiai. Ir pamatysi kaip gyvenimas pasisuks ten, kur pasijusi laiminga.

Pradžia visada sunki. Susitark su savimi. Ardyk pagrindą po kojomis mažomis detalėmis, o jo nebelikus, nebeturėsi kur dėtis ir turėsi viską keisti.

Liūdna, kad negaliu tavęs dabar apkabinti ir palinkėti tavo kelyje sėkmės. Pamatyti tavo nuostabaus būsimo vyro, pasidžiaugti augančiu tavyje mažyliu…

Bet dabar rašydama tikiu, kad jiems atvėriau galimybę, kad tu išgirdai, ką tau atkakliai kartojau.

Palieku tau savo viltį. Kabinkis už jos ir gyvenk.

Su meile,

Tavo artima draugė Doroti.

Daugiau skyrių galite rasti paspaudę čia.