Skaudi žinia – mirė žymus Lietuvos poetas Aidas Marčėnas

„Be kita ko, poezija yra rokenrolas. Poezija tam ir skirta, kad verstumeisi, vertumeisi, šoktum su gimtąja kalba ar kokiu išmintingai išprotėjusiu, knygose tik šokį pripažįstančiu, Friedrichu Nietzsche. Kad vis šokinėtum – aukščiau bambos, aukščiau buvimo, per gyvenimą, pro neįmanomus būties langus. Poezijoje tai turėtų būti natūralu“, – apie savo kūrybą duodamas interviu 15min yra sakęs poetas.

„Per savo ilgą ir vis ilgėjantį gyvenimą ne kartą sakiau, bet ir vėl pakartosiu: poeziją geba rašyti tik vaikas. Neišvengiamai senstantis vaikas. Ir tas senstantis vaikas, tas senstantis poetas šiokių tokių privilegijų turi. Pavyzdžiui, nemeluojantį dėkingumo jausmą, arba ne „tik“, o „net“ egzistencinius klausimus, į kuriuos savo likimais kartais atsako mirštantys draugai“, – mintimis dalinosi poetas.

Tekstai išsiskyrė intelektualumu

Aidas Marčėnas gimė 1960 m. rugsėjo 24 d. Kaune. Nuo 1964 m. gyveno Vilniuje. Baigė Vilniaus 22-ąją vidurinę mokyklą (dabar Mikalojaus Daukšos), vėliau kurį laiką studijavo Vilniaus konservatorijoje.

Jaunystėje dirbo įvairius darbus – buvo teatrų apšvietėjas, knygų pakuotojas, dirbo Botanikos sode. Šios įvairialypės gyvenimo patirtys praturtino jo pasaulėjautą ir vėliau atsispindėjo kūryboje.

Periodinėje spaudoje bendradarbiavo kaip literatūrinės spaudos apžvalgininkas. Mėnraštyje „Metai“, savaitraščiuose „Literatūra ir menas“, „Šiaurės Atėnai“ bei kituose kultūros leidiniuose paskelbė gausybę eseistinių lietuvių literatūros apžvalgų ir kritinių straipsnių apie įvairius jos autorius bei reiškinius.

Lietuvių poezijoje reikšmingai prisidėjo prie soneto žanro atgaivinimo. Debiutavo 1985 metais eilėraščių publikacija žurnale „Pergalė“ (dabar „Metai“). Jo kūryba buvo publikuojama festivalių „Poezijos pavasaris“, „Poetinis Druskininkų ruduo“ almanachuose, įvairiose rinktinėse ir antologijose, išversta į anglų, baltarusių, lenkų, prancūzų, rusų ir kitas kalbas.

Per beveik keturis kūrybos dešimtmečius Aidas Marčėnas išleido daugiau nei dvidešimt poezijos, eseistikos ir rinktinių knygų, tapusių reikšminga šiuolaikinės lietuvių literatūros dalimi, taip pat sudarė knygą poezijos rinktinę „Iš Vilniaus į Vilnių“.

Nuo 1993 metų buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Savo kūryba ir literatūros kritikos darbais paliko ryškų pėdsaką šiuolaikinėje lietuvių literatūroje. Jo tekstai išsiskyrė intelektualumu, menine precizika, pagarba lietuvių literatūros tradicijai ir nuolatiniu dialogu su klasika bei dabartimi.

Apdovanotas svarbiomis premijomis

Aido Marčėno kūryba buvo įvertinta svarbiausiais Lietuvos literatūros apdovanojimais. Jis pelnė prizą už geriausią debiutą „Poezijos pavasario“ almanache (1987), Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus (1989), Julijono Lindės-Dobilo (1999), Jotvingių (2008), Jono Aisčio (2013), Lietuvos rašytojų sąjungos (2014) ir Salomėjos Nėries (2024) literatūrines premijas, 1994 m. tapo „Poezijos pavasario“ laureatu, o 2005 m. jam skirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija už klasikinių vertybių ir šiuolaikiškumo dermę poezijos knygose.

Keturios jo poezijos knygos – „Pasauliai“, „Eilinė“, „Šokiai“ ir „Tuščia jo“ – buvo įtrauktos į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuką, o rinkiniai „Ištrupėjusios erdvės“ ir „Viename“ nominuoti Metų knygos rinkimuose.