Skirtingose srityse sėkmės sulaukę broliai Berlinskai: „Laimės neprisiviliosi, turi pats iki jos nueiti“

Abu ambicingi, trykštantys jaunatvišku maksimalizmu ir tvirtai žinantys, ko nori iš gyvenimo – tokie iš pirmo žvilgsnio atrodo broliai Berlinskai. Ar jie konkuruoja tarpusavyje? Nieko nelaukdami abu broliai purto galvas – konkurencija jiems svetimas žodis. Šeimos dienos proga brolius pakvietėme pasikalbėti apie laimę, kuomet šeima tampa didžiausia motyvacija ir palaikymu.

Kas lėmė, kad pasukote skirtingais keliais? Juk augote toje pačioje šeimoje, o vienas užaugo muzikantu, kitas – sportininku.

Danas: Mūsų šeima visada mylėjo muziką, mokykloje pradėjau lankyti chorą, savarankiškai mokiausi groti gitara, tas užsidegimas dainuoti išsivystė labai natūraliai.

Nojus: Vaikystėje buvau išbandęs daug sričių: muzikos mokyklą, chorą, futbolą, lengvąją atletiką ir treniravimąsi su savo kūno svoriu. Prisilietęs prie sporto, supratau, kad noriu realizuoti save šioje srityje. Niekas iš mano artimos aplinkos nesitikėjo, kad mano gyvenimas nukryps į sporto pusę – neturėjau tinkamų duomenų, mano išvaizda tikrai nepriminė atletiško ar raumeningo vaikino. Buvau labai liekno sudėjimo, tapti treneriu visiems atrodė tarsi trumpalaikė mano užgaida.

Kaip į jūsų pasirinkimus reagavo tėvai? Kas labiausiai palaikė?

Danas: Tėvai mane skatino ir palaikė visu šimtų procentų, siekti svajonių padėjo visa šeima. Pamenu, atėjus laikui, kai gitaros iš rankų nebepaleisdavau, šeima paragino kelti įrašus į internetą, kad mano muzika pasiektų didesnes auditorijas. Sulaukus žmonių susidomėjimo broliai pasirūpino efektyvesne muzikine įranga, jog įrašai taptų geresnės garso ir vaizdo kokybės. Žinoma, ne visi žmonės vieningai palaikė, buvo ir tokių, kurie žvelgė į mane su pašaipa.

Nojus: Priešingai nei Dano, mano situacija buvo visiškai kitokia. Visi, įskaitant ir tėvus, žiūrėjo į mano svajonę skeptiškai, tai jiems nepriminė tinkamo ir perspektyvaus darbo. Nors nesulaukiau palaikymo iš savo artimiausios aplinkos, tai manęs nestabdė, motyvacija tapti treneriu niekur nedingo. Tariau sau: „Jeigu daug žmonių gali, vadinasi, galiu ir aš.“ Buvau tvirtai įsitikinęs, kad tik pats žmogus gali nusibrėžti sau rėmus ar ribas. Sugebėjau tvirtai patikėti savo svajone ir ryžto kupinas pradėjau kryptingai judėti savo tikslo link.

Laužote stereotipą, jog norint kažką pasiekti, pirmiausia reikia siekti aukštojo išsilavinimo?

Nojus: Manau, kad svarbiausia siekti žinių. Dažnas žmogus į aukštąją mokyklą įstoja vien dėl diplomo, galvodamas, jog baigus universitetą visos durys taps praviros, ne dėl noro gilinti specifines žinias. Studijuoti ir mokytis yra du skirtingi dalykai. Žinoma, viskas priklauso nuo įgyti norimos profesijos – gydytoju ar architektu be diplomo netapsi – tačiau daugumą dalykų tikrai įmanoma išmokti savarankiškai. Žmogus turi rasti savo nišą, tada viskas nutinka savaime – mėgaujasi kiekviena akimirka ir judi link savo tikslų, investuodamas visas jėgas, laiką ir širdį.

Danas: Tiesa, manau, kad žmogus norėdamas gali viską. Universitete jauti postūmį mokytis, bet jei esi motyvuotas iš savęs, tai puikiai galima susitvarkyti savarankiškai. Žinoma, muzikoje be vokalo mokytojos neprasiversčiau, kai kuriems dalykams reikia profesionalų pagalbos.

Su kokiais iššūkiais teko susidurti atsikrausčius į Vilnių? Kokia buvo jūsų pradžia naujame mieste?

Danas: Į sostinę persikėliau gyventi dėl „X Faktoriaus“. Užsirašiau pas naują vokalo mokytoją, gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Atsirado nemažai streso ir įtampos – iš šilto guolio į savarankišką gyvenimą peršokti nebuvo lengva. Buvau įpratęs, kad mama manimi rūpinasi, gamina maistą, o štai atsikrausčius į didmiestį viską turėjau pradėti daryti pats.

Nojus: O mano istorija vingiuota. Kadangi norėjau jaustis finansiškai stiprus, po mokyklos pusantrų metų pradirbau užsienyje. Tuomet grįžau į Biržus ir pasukau į sostinę, tačiau supratau, kad darbas sporto prekių parduotuvėje ne man, todėl sugrįžau atgal į savo gimtąjį miestą. Visą savo energiją ir laiką atidaviau sportuodamas sporto salėje, padėdavau žmonėms, praktikavausi, tuo pačiu metu mokydamasis trenerio kursus anglų kalba, kuriuos pabaigiau per pusę metų.

Galiausiai supratau, kad noriu permainų ir didesnių perspektyvų, todėl susikroviau kuprinę, nusipirkau verslo liudijimą ir pasukau į Vilnių. Iš paskutinių santaupų nusipirkau pigiausius treningus, išsinuomavau 9 kv. metrų butuką rusyje ir nuėjau į sporto klubą, kuriame pasakiau: „Jeigu man leisite čia treniruoti žmones, aš atvesiu jums šimtus klientų“. Iššūkis buvo tas, kad kliento neturėjau nei vieno, todėl kiekvieną dieną sporto klube praleisdavau nuo pat ryto iki vakaro, po 10-14 valandų per dieną, kol žingsnis po žingsnio užsitarnavau žmonių pasitikėjimą ir jie pradėjo patys į mane kreiptis. Visa veikla taip išsiplėtė, jog mes su broliu Tadu įkūrėme įmonę MB „Priklausomi nuo sporto“, kur šiuo metu dirbame 9 žmonių komanda bei turime daugiau nei 3 000 klientų iš viso pasaulio.

O kodėl nusprendėte likti Lietuvoje, juk dauguma jaunų žmonių bėga į užsienį ieškoti laimės?

Nojus: Lietuva puiki šalis, manau, bet kokiame pasaulio krašte būdamas gali pasiekti tai, ką esi užsibrėžęs, jei kryptingai ir efektyviai to sieksi.

Danas: Gyvenimas susidėliojo taip, jog likau Lietuvoje. „X Faktoriaus“ buvo tas lūžis, kuris mane atvedė į Vilnių ir paskatino likti.

Kokie jūsų tarpusavio santykiai?

Danas: Mes nuo pat vaikystės šeimoje sutariame geriausiai. Nojus yra mano pavyzdys ir autoritetas, jis laužė stereotipus ir puikiai įrodė, kad svajonėms ribų nėra.

Nojus: Išties mūsų santykiai labai geri, galbūt ne visada galiu palaikyti pastovų kontaktą, tačiau visada stengiuosi Daną paskatinti ir padėti.

Esate skirtingose srityse, bet ar jaučiate tarpusavyje konkurenciją, kuriam nusišypsos didesnė sėkmė? Dažnai broliai mėgsta konkuruoti, kuriam geriau sekasi...

Nojus: Niekada nejautėme konkurencijos, visada šeimoje buvome mokomi padėti vieni kitiems, o ne pavydėti. Jei matydavome, kad kiekvienas galime kažkuo prisidėti prie kito sėkmės, tai su malonumu prisidėdavome.

Danas: Tiesa, konkurencija mums nėra artimas žodis. Aš nebūčiau tuo, kuo esu šiandien be savo šeimos paramos ir pagalbos, mes lyg viena komanda judame pirmyn.

Kuo kaip asmenybės esate skirtingi, o kuo panašūs?

Nojus: Esu komunikabilus, man patinka bendrauti ir padėti žmonėms. Manęs negąsdina kritika, tvirtai tikiu savimi, jokia neigiama emocija neturi įtakos mano užsidegimui.

Danas: Aš esu gan savikritiškas ir emocionalus, nesėkmes priimu skaudžiau, todėl man svarbus aplinkinių palaikymas ir padrąsinimas, man tai padeda ir suteikia motyvacijos. Manau, kad tvirtą pasitikėjimą savimi reikia užsiauginti, o tam reikia laiko, tai vyksta palaipsniui.

Kokių dar užmojų turite?

Danas: Aš kryptingai sieksiu to, ką esu pradėjęs, tvirtai žinau, kad muzika yra mano sritis, todėl nesiruošiu nuo jos pabėgti ir ateityje. Kursiu, dainuosiu ir toliau stengsiuosi džiuginti žmones, kuriems patinka tai, ką aš darau.

Nojus: Mūsų veikla plečiasi, stengiamės galvoti, kaip galima pagerinti kokybę ir paslaugas, susijusias su sveika gyvensena ir fiziniu judėjimu. Šiuo metu planuojame susitikimus Anglijoje, Norvegijoje ir kitose šalyse, taip pat planuojame išleisti sveiko maisto liniją į namus. Tikslų ir planų yra labai daug, bet geriausia, kai darbai ir veiksmai kalba patys už save.

Vaikinai, ko reikia, kad prisiviliotum sėkmę?

Danas: Manau, kad sėkmė maitinasi drąsa, baimės nugalėjimu ir didžiuliu darbu.

Nojus: Sėkmės nereikia prisivilioti, tu pats turi nueiti pas ją, įdėdamas maksimalias pastangas ir didžiulį norą. Iš gyvenimo gali pasiimt viską, tik reikia nebijoti žengti pirmo žingsnio ir dar 1000 kitų!